Europos Sąjunga (ES) buvo pradėta kurti, kad padėtų tautoms užmiršti istorinius nesutarimus ir kartu taikiai sugyventi. Naujausias konfliktas tarp Vengrijos ir Slovakijos rodo, kaip sunku tai įgyvendinti išsiplėtusioje Bendrijoje.
Praėjusią savaitę Slovakijos pareigūnai atsisakė įsileisti į šalį neoficialaus vizito vykusį Vengrijos prezidentą Laszlo Solyomą, motyvuodami tai „saugumo sumetimais“.
Skelbiama, kad L.Solyomas buvo pakviestas sudalyvauti pasienio mieste Komarne rengiamoje paminklo pirmajam Vengrijos karaliui šv. Steponui atidengimo ceremonijoje. Tai, kad jis nebuvo įleistas į kitos ES valstybės, taip pat priklausančios Šengeno erdvei, teritoriją, buvo vienareikšmiškai įvertinta kaip rimtas diplomatinės praktikos pažeidimas.
Dėl šio incidento teko aiškintis Budapešte reziduojančiam Slovakijos ambasadoriui. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Balazsas pranešė, kad apie susidariusią situaciją buvo informuoti kitų ES valstybių bei Europos Komisijos (EK) pareigūnai, vėliau šį klausimą bus siekiama iškelti ir Europos Parlamente.
Įžvelgia provokaciją
Kas išprovokavo šį skandalingą konfliktą? Slovakijos pareigūnai neslepia susierzinimo dėl to, kad Vengrijos valstybės vadovas į jų šalį susiruošė įvažiuoti būtent rugpjūčio 21 dieną, kai Slovakija su Čekija minėjo 41-ąsias Varšuvos sutarties organizacijos kariuomenės įsiveržimo metines. 1968 metais vengrų daliniai kartu su sovietais, bulgarais ir lenkais dalyvavo brutaliai malšinant demokratinį „Prahos pavasario“ judėjimą.
Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico tvirtina, kad L.Solyomo vizitas iš tiesų buvęs skirtas „neramumams sukelti“ tarp Slovakijos vengrų tautinės mažumos, kuri sudaro apie 10 proc. šalies gyventojų. Jis net pavadino Vengrijos veiksmus „Slovakijos suvereniteto pažeidimu“.
Istorinis mažumų palikimas
Tokio pobūdžio kaltinimai Vengrijai nėra naujiena. Daugelis valstybių kaimynių, po Pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio taikos sutarties sąlygas prisijungusių gausiai vengrų gyvenamų teritorijų, iki šiol įtaria Budapeštą puoselėjant „imperines ambicijas“. Nuo pat X amžiaus pabaigos, kai iš Rytų atklydę klajokliai vengrai šioje Europos dalyje sukūrė savo valstybę, iki XX amžiaus pradžios jie kartu su vokiečiais buvo dominuojanti jėga, slopinusi slavų tautų nacionalinius judėjimus.
Istorinė atmintis yra pagrindinis faktorius, lemiantis įtarų slovakų pareigūnų požiūrį į bet kokius Budapešto kontaktus su gausios vengrų tautinės mažumos atstovais. Pasienyje prie Dunojaus upės esančiame Komarno mieste, į kurį mėgino patekti L.Solyomas, iki šiol dominuoja vengrų kalba. Vietos valdžia neseniai atsisakė išduoti leidimą statyti paminklą slavų misionieriams šv. Kirilui ir šv. Metodijui, tačiau sugebėjo rasti vietą Vengrijos krikštytojui šv. Steponui įamžinti.
Budapeštas linkęs atmesti kaltinimus kaip „paranoją“. Viskas, ko siekiantys jo pareigūnai, esą tėra tautinių mažumų teisių užtikrinimas. Pasak britų dienraščio „Financial Times“, Vengrijai ypač nepatinka planai Slovakijoje priimti naujus teisės aktus, kurie numatytų dideles bausmes už gana aptakiai suformuluotų slovakų kalbos apsaugos taisyklių pažeidimą. Vengrų mažumos atstovai skelbia, kad tai pažeidžia jų teises.
Primirštas pavojus
Nors Vengrijos ir Slovakijos pareigūnai antrą šios savaitės pusę ėmė demonstruoti daugiau geranoriškumo ir buvo susitarta dėl P.Balazso ir jo kolegos Slovakijos užsienio reikalų ministro Miroslavo Lajčako susitikimo šį sekmadienį Slovėnijos mieste Blede, nemalonios konflikto nuosėdos dvišaliuose santykiuose kurį laiką dar turėtų būti juntamos.
Tautų nesutarimai, grindžiami senomis istorinėmis nuoskaudomis, Vakarų Europoje pamažu grimzta į praeitį, tačiau „naujojoje Europoje“ jie vis dar ganėtinai gajūs - ir pavojingi.
Kitų panašių pavyzdžių toli ieškoti nereikia - užtenka kartkartėmis prisiminti vis pasigirstančias abipuses Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų pretenzijas dėl abipus sienos gyvenančių tautinių mažumų teisių ar Rusijos grasinimus ginklu ginti savo piliečių teises, kad ir kur jos būtų „pažeidžiamos“.
„Atsipalaidavimas mažumų klausimu yra pavojingas. Problemos gali bręsti daugelį metų, kol galiausiai viskas baigsis sprogimu. Europa turi reikalauti mažumų apsaugos tiek ES išorėje, tiek ir viduje - tačiau griežtai kritikuoti tuos atvejus, kai jomis naudojamasi kaip įkyrių pašaliečių atstovais“, - rašo „Financial Times“.
