Na, o vokiečiai liko nejautrūs Ukrainai todėl, kad vis dar gydosi istorines žaizdas ir jaučią amžiną kaltę prieš rusus, akademinėje diskusijoje apie Rusijos praeitį ir dabartį sakė Jeilio universiteto profesorius ir žinomas istorikas Timothy Snyderis.
Pasiklydę istorijoje
Anot istoriko, šiuo metu Ukrainoje vyksta ne kas kita, o kolonijinis karas, kuriame imperinių užmačių turinti valstybė nori užgrobti ir sunaikinti mažesnę ir jiems neįtinkančią kaimynę. Karas, savo esme ir užmačiomis, pasak T. Snyderio, labai panašus į Antrąjį pasaulinį karą, nes ir tas karas savo esme buvo kolonijinis, o Ukraina ir tada buvo kolonistų užmačių epicentre.
„Nevykusi Vokietijos atminties politika, atminimai apie kolonializmą jiems sutrukdė atpažinti Rusijos kolonializmą ir rusiškąjį fašizmą. Šis negebėjimas to atpažinti yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl vokiečiai gana vangiai ir lėtai reaguoja į karą Ukrainoje“, – sakė T. Snyderis.
Antrasis pasaulinis karas, kurį pradėjo Vokietija iš esmės buvo kolonijinis karas prieš Ukrainą. Tai galima atpažinti iš to, kaip Hitleris kalbėjo prieš invaziją į Sovietų Sąjungą, ką jis manė apie šią valstybę. Kalbėdamas apie sovietus jis nuolat juos lygino ir prisimindavo Afrikos, ir kitų regionų kolonijines patirtis. Karo esmė taip pat buvo gana paprasta, siekta išnaudoti žemes, užgrobti Ukrainos teritoriją tam, kad išmaitintų, pirmiausia Trečiojo Reicho armiją, o vėliau ir patį Trečiąjį Reichą.
Taip pat siekta nusigauti ir iki Azerbaidžano naftos išteklių. Kolonijinis karas tai buvo dar ir dėl to, kad buvo siekiama sukurti erdvę, kur vokiečiai gyvens taip, kaip jie nusipelnė ir kaip kolonistai valdys slavų valstybes. Na ir pagaliau, Antrasis pasaulinis karas rodęs ukrainiečius, rusus, Rytų ir Vidurio Europos valstybių piliečius, kaip ne žmones.
„Pasibaigus karui, o ypatingai per paskutinius du dešimtmečius, vokiečiai daug koncentravosi į Holokausto temą, bet mintis, kad Antrasis pasaulinis karas buvo kolonijinis karas ir tai, kad jis vyko Ukrainoje, buvo praleista pro ausis. Vokietijoje prisimenant karą ir kalbant apie jį pirmiausia koncentruojamasi į Holokaustą, koncentracijos stovyklas ir modernų žudymą.
Retai galvojama apie konkrečias vietas.<...>Visgi reikia prisiminti, kad Holokaustas prasidėjo Rytų Europoje: Ukrainoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse. Ir tai vyko ne stovyklose, o miškuose, laukymėse, masinėse kapavietėse. Taigi, kalbėdami apie tai, kad Holokaustas vyko koncentracijos stovyklose, pamirštame, kur jis išties prasidėjo ir kaip vyko, pamirštame apie Ukrainą“, – diskusijoje kalbėjo istorikas.
Anot jo, dar vienas svarbus argumentas kodėl vokiečiai ne iki galo supranta karą Ukrainoje yra tai, kad jie istoriškai Rusiją vertina kitaip, nei reikėtų ar turėtų.
Kalbėdami apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo aukas vokiečiai visada kalba apie tai, kiek aukų buvo Rusijos pusėje. Kalbėdami apie Raudonosios armijos praradimus mini rusus, nors didžioji armijos dalis buvo ne rusai, lygiai taip pat, kai kalbama apie Sovietų Sąjungos piliečių mirtis. Antrojo pasaulinio karo metu žuvo daugiau ukrainiečių civilių nei rusų, bet apie tai retai kas kalba, o vokiečiai to nė nežino.
Vokietija tam tikta prasme vis dar žaidžia žaidimą, kurį pradėjo Stalinas ir tęsė Leonidas Brežnevas. Vienas jų iškėlė rusų tautą virš kitų tautų Antrojo pasaulinio karo metu, o kitas tą patį karą padarė mitiniu. Taigi, nutiko taip, kad Vokietija nepripažino savo kolonialinio elgesio karo metu ir neatpažino tokio elgesio pas rusus, o šie taip elgėsi su ukrainiečiais dar prieš kelis dešimtmečius.
Vokietijos kaltės jausmui dėl buvusio karo susipynus su aktyviu Rusijos siekiu Vokietijos kaltę išnaudoti savo užsienio politikoje, gavome situaciją, kurioje Vokietija į karą Ukrainoje reagavo vangiai ir atsargiai.
„Tai pasitarnauja ir tam, kaip taikomi stereotipai. Ukraina yra jų įkaitė. Tarkime Vokietijos liberalai Ukraina vadina korumpuota, kairieji – fašistuojančia, konservatoriai gali sakyti, kad Ukraina neturi valstybingumo tradicijos. Nesvarbu koks stereotipas bus panaudotas jis tik dar labiau pabrėžia kolonialinį mąstymą, Ukrainos, kaip „nepilnos“ šalies matymą. Tai taip pat jaučiasi ir nesugebėjome klausytis, ką sako ši šalis“, – kritiškai kalbėjo istorikas. Rusų diplomatai tai žino, įsitikinęs T. Snyderis, ir išnaudoja.
„Paradoksalu, nes Vokietija, nepripažindama savo kolonialinių tradicijų ir užmačių, nemato tokių ir Rusijos elgesyje. Ir nesvarbu, kaip blogėjo ir agresyvėjo Rusijos elgesys, Vokietija to nematė iki pat karo Ukrainoje pradžios, o gal nemato ir dabar.
Vokietijoje atsirado toks „rato“ matymas, kad Rusija negali būti fašistinė, nes mes su jais prekiaujame ir bendraujame, o su fašistais mes niekada neprekiautume. Tai yra tas dalykas, kuris mus atvedė ten, kur esame šiandien“, – kalbėjo istorikas.
Rusija turi pralaimėti ir atgimti
Vokietijoje Rusijos vertinimą lemia priklausomybė nuo energetinių išteklių. Vokietijoje politikai bijo taikyti etiketes Rusijai, vengia įvardyti dalykus tikraisiais vardais. Taip pat yra ir mokslininkų ir istorikų bendruomenė, kurie, su mažomis išimtimis, yra įstrigę ankstyvojo nacizmo tyrimuose ir nenori matyti to, kas šiuo metu vyksta.
„Stebėdamas Rusijos televiziją ir skaitydamas jų spaudą prasidėjus karui, o ir prieš tai, buvau šokiruotas fašistinių tradicijų, kurias jie ten taiko. Ir kai sakau fašistinių, neturiu galvojų neo-nacizmo, nes fašizmas yra platesnė kategorija ir talpina daug daugiau.
Aleksandras Duginas (filosofas ir rusiškojo fašizmo ideologas) specialiai ir gana kryptingai siekia transliuoti pokarines nacizmo idėjas plačiajai Rusijos visuomenei. Reikia pastebėti, kad A. Duginas ilgą laiką buvo gerai žinoma figūra Rusijos žiniasklaidoje, o jo argumentai apie Ukrainą turėjo svorį ir, galimai, įtakos dabar vykstančiam karui.
Jei, tarkime, prisimintume 2014 metus ir Rusijos žiniasklaidos tuomet paskelbtą netikrą istoriją apie nukryžiuotą berniuką Slovianske, tai turime žinoti, kad ši idėja buvo A. Dugino. Ši ir kitos jo idėjas, noras pristatyti Rusiją kaip valstybę-istorinių aplinkybių auką yra fašistinės, bet kartu ir labai populiarios. Tiesa, Putinas labiau už A. Dugina mėgsta Ivaną Iljyną, filosofą, emigrantą ir fašistinį mąstytoją, kuris matė Rusiją aukščiau kitų, ir turėjo savo atskirąją nuomonę apie Ukrainą“, – kalbėjo istorikas T. Snyderis.
Kalbėdamas apie galimą Rusijos ateitį po karo T. Snyderis buvo atviras, jis tikisi Rusijos pralaimėjimo ir imperinės idėjos mirties.
„Kalbant apie tai, kas bus toliau, svarbu paminėti, kad šis klausimas visada kankina matant imperiją kariaujančia karą. Tiesa, mano manymų, Europa XX amžiuje rado būdų, kaip susitvarkyti su griūvančiomis imperijomis. Atsakymas buvo tautinė valstybė, bet dabar jis nebetinka. Šiuo metu žlugus imperijai reikia integracijos, kooperacija.
Sakau tai, nes žvelgiant į Rusijos politiką ne tik Ukrainos, bet ir viso Europos atžvilgiu, matosi, kad Rusija yra vienintelė Europos valstybė, kuri į klausimą, ką daryti su byrančia imperija atsako – kurti naują, stiprinti esamą ir dauginti imperiją.
Taigi, rusai, aiškiau nei europiečiai supranta, kad integracija ir imperija yra dvi priešingybės. Jau prieš dešimt metų Rusijoje ėmė ryškėti „mes-arba jie“ realybė. Rusiškame matyme, pasaulis turi būti valdomas imperijų, o Europos Sąjunga yra laikinas fenomenas. Tai kažkas egzotiško, bet neverto istorinės atminties“, – svarstė T. Snyderis.
Rusija, pasak jo, turi šansą tapti normalia valstybe su tikrais rinkimais ir teisės viršenybe tik tada, kai pralaimės imperinį karą. Ta pati taisyklė, tik kiek anksčiau, galiojo ir Vokietijai, kitoms šalims. Nes tam, kad taptum normalia teisine valstybe turi pralaimėti karą.
Taigi, pasak istoriko, jei Rusija nori atsikratyti imperinio antkaklio, jie turi pralaimėti karą Ukrainoje. Pralaimėti taip, kad matytųsi, jog karas tikrai pralaimėtas.
Neslepia, kad vykdo genocidą
Kalbėdamas apie genocido požymius Ukrainoje Jeilio universiteto profesorius buvo atviras, ši teisinis terminas yra painus ir tuo pačiu jautrus, bet tai, ką dabar matome Ukrainoje tikrai yra genocidas, beje, vykdomas gana atvirai ir nesislapstant.
„Genocido apibrėžime yra penki punktai, kurie apibrėžia šį veiksmą ir visus juos rusai Ukrainoje „užpildo“. Sudėtingumas tame, kad Rusija išties neslepia to, ką jie daro, skirtingai nei kiti, kurie kada nors buvo įsivėlę į genocido vykdymą.
Jie sako, ką jie daro arba darys, o dalis žmonių tuo netiki. Putinas ne kartą yra sakęs, kad Ukraina sukurta dirbtinai ir ukrainiečiai nėra žmonės ir tai, iki-genocidinė retorika, tą jums pasakys bet koks studentas.
Taip pat ir visi Putino straipsniai, aukštų pareigūnų pasisakymai, net žiniasklaidos transliacijos. Tai – iki genocidinės kalbos, kurių tikrąją esmę mes žinome, todėl svarbu tai fiksuoti, nes, tikiu, ateities teismuose tai bus geras įrodymas. Įrodymas to, kad karas buvo ne tik žudymo akcija, bet suplanuotas ir iš anksto pasiruoštas genocido vykdymas. Net jei mes nesulauksime teismo, svarbu, kad įrodymai liktų, genocidinė kalba būtų užfiksuota“, – kalbėjo istorikas.
