Humanitarinių mokslų daktaras doc. Arvydas Anušauskas pasakoja apie Lietuvos slaptųjų tarnybų istoriją ir kitų valstybių slaptųjų tarnybų veiklą Lietuvoje.
Ar yra koks nors esminis skirtumas tarp šnipinėjimo, žvalgybos ir diplomatijos?
Be abejo, toks skirtumas egzistuoja, nes kiekvienoje iš šių veiklos sričių informacija kitoje valstybėje renkama skirtingomis priemonėmis ir keliami skirtingi tikslai. Diplomatinė tarnyba, ypač didžiųjų valstybių ir šiek tiek - mažųjų valstybių, yra naudojama kaip priedanga. Žvalgybininkai dirba turėdami diplomatinę priedangą, kad prireikus tiesiog galėtų būti išsiųsti kaip personna non grata be jokių didelių problemų. O diplomatai, užsiimantys tik diplomatine veikla, yra ribojami tam tikrų ribų, apibrėžtų tarptautinėse sutartyse ir visoje tarptautinėje teisėje. Tie, kurie tik prisidengia diplomatine tarnyba, gali tų nustatytų taisyklių nesilaikyti. Jie daugiausia ir rizikuoja.
Daugybė knygų prirašyta apie tai, kaip plėtojosi pasaulinis žvalgybos tinklas. Ar Lietuva patenka į jį, kokiems tinklams mes priklausome ir kokioms valstybėms esame įdomiausi?
Kiekviena valstybė yra įdomiausia savo kaimynėms. Išimtis yra tik didžiosios valstybės su savo geopolitiniais interesais, siekiančiais toli už geografinių sienų ribų. Mažosios valstybės paprastai tenkinasi mažesniais ir lokalesniais interesais, joms užtenka tų slaptųjų tarnybų, kurios egzistuoja.
Ar Lietuvos žvalgybos ir šnipinėjimo istorija prasidėjo tik XX amžiuje?
Be abejo, istorija yra senesnė. Kadangi Lietuva priklausė Rusijos imperijai, be to, buvo jos ir Vokietijos interesų sankirtoje, tai yra rusų žvalgybos istorijoje aprašytų atvejų, susijusių su Lietuvos teritorija. Pavyzdžiui, Kauno tvirtovės, mums žinomos kaip Kauno fortas, planai buvo parduoti vokiečių šnipams, kurie veikė Kaune, o rusų karinė kontržvalgyba tai išsiaiškino. Bet reikia turėti omenyje, kad tuo metu Lietuva nebuvo savarankiškas žvalgybos subjektas, bet tik kitų šalių šnipinėjimo objektas. Aktyviai Lietuvos teritorijoje veikė tik Rusijos ir Vokietijos agentai. Jeigu grįžtume į dar senesnius laikus, be abejo, rastume slaptos veiklos užuomazgų net ir XVII bei XVIII amžiuose, kai Rusija turėjo savų interesų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės teritorijose. Tuo metu vyko beveik permanentiniai karai, o informacijos judėjimas buvo labai lėtas, todėl agentų darbas turėjo svarbų aspektą - slaptai gauti informaciją iš anksto. Apkritai anksčiau informacija buvo gaunama neoficialiais kanalais, net iki XX a. pradžios. Šiais laikais daugiau kaip du trečdalius reikalingos informacijos galima surinkti lyginant įvairius viešus šaltinius, t.y. informacija yra vieša, tereikia ją atitinkamai interpretuoti ir palyginti, siekiant gauti tai, ko reikia.
O kokia yra Lietuvos patirtis demaskuojant asmenis, neteisėtai renkančius informaciją?
Jeigu kalbėsime apie prieškarį, tai Lietuvos patirtis yra didžiulė. Yra gerai žinomi ilgiausi sąrašai tų agentų iš Rusijos, Vokietijos ir ypač Lenkijos, kurie buvo demaskuoti, teisiami ir išsiunčiami. Tačiau ten, kur siejasi diplomatija ir šnipinėjimas, mes patirties daug neturime. Tiesa, Rusijos žvalgybos istorijoje yra aprašyta atvejų, kai trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje žvalgai, prisidengę diplomatiniais pasais, rinko informaciją Lietuvoje, verbavo čia agentus. Visos pavardės buvo žinomos, tačiau iš Lietuvos išsiųstas tik vienas diplomatas. Žinomiausia yra generolo Klešinskio užverbavimo istorija, kai 1927 m. jis buvo demaskuotas, karo tribunolo nuteistas ir sušaudytas, o diplomatas, palaikęs su juo ryšius, turėjo palikti Lietuvą. Nuo tų metų Lietuva labai aktyviai dalyvavo slaptoje veikloje, nes iki naciams ateinant į valdžią Vokietijoje buvo keičiamasi informacija su šia šalimi apie Lenkiją, naciams atėjus į valdžią - slapta bendraujama su Prancūzija gaunant informaciją apie Vokietiją, vėliau buvo palaikomi ryšiai su Prancūzija keičiantis informacija apie Sovietų Sąjungą. Lietuvos interesai keitėsi, tačiau ji veikė labai aktyviai ir turėjo daug slaptų reikalų.
Ar Lietuvoje buvo pagarsėjusių agentų, kurie veikė užsienyje?
Kai Lietuvos valstybė susikūrė, tai informacija buvo renkama labai toli - Berlyne, Maskvoje. Visur veikė agentai. Randame agentų apmokėjimo lapelių. Ketvirtajame dešimtmetyje daugiau dėmesio imta skirti kaimynams Rytprūsiuose; Klaipėdos krašte veikė agentai, kurių pavardžių pasakyti praktiškai neįmanoma, nes visos kartotekos buvo sunaikintos įžengiant sovietų armijai. Žinoma tik tiek, kad pačioje Lietuvoje veikė iki 500 agentų, kurie rinko informaciją viduje. Kadangi informaciją rinko karinė žvalgybą, tai pagal algalapius, atsiskaitymo lapelius ir jų palyginimus galima spėti, kad užsienyje vienu metu veikė apie keliasdešimt agentų, ypač kaimyninėse valstybėse Vilniaus krašte ir Rytprūsiuose.
Tarpukaris garsėjo sąmokslais. Ar 1926 m. perversmas nebuvo organizuotas kurios nors valstybės slaptųjų tarnybų?
1926 m. perversmo istorija iš tiesų lyg ir žinoma, tačiau ne iki galo. Šį tą pavyko rasti Maskvos archyvuose, kurie liudija, kad iki perversmo A. Voldemaras ir A. Smetona labai dažnai lankėsi pas Rusijos pasiuntinį Aleksandrovskį. Viename iš tų pokalbių, kaip matyti iš rusų rengtos pro memoria, buvo pateikiamas klausimas, ką darytų Sovietų Sąjungos valdžia, jeigu Lietuvoje įvyktų perversmas. Buvo zonduojama ne tik Rusijos, bet ir kitų kaimyninių šalių reakcija, kaip jos elgtųsi tokiu atveju. Visi puikiai suprato, kad nestabilumo atveju labai išaugtų Lietuvai keliama kaimyninių valstybių, ypač Lenkijos, grėsmė. Kas ir atsitiko. Vis dėlto manau, kad pats perversmas buvo lietuvių reikalas, nors dirva užsienio valstybių reakcijai ir buvo rengiama. Vėliau, tarpusavio nesutarimo fone, aišku, kilo sąmokslai: vieni valdžią norėjo susigrąžinti, kiti - nuversti diktatorių, treti dalyvavo tarpusavio A. Voldemaro ir A. Smetonos nesutarimuose. Visi jie organizavo sąmokslus, pasikėsinimus ir kitokius neramumus. Tokių sąmokslų priskaičiuojama iki 20-ies. Kiekvienais metais vykdavo bent po vieną sąmokslą, kurie praktiškai visi buvo demaskuojami. Tik vieną kartą 1934 m. pavyko išvesti lietuviškus tankus į Kauno gatves, - tokiais veiksmais mėginta daryti įtaką Smetonai.
Ar tai, kad beveik visi sąmokslai buvo demaskuoti, leidžia teigti, kad Lietuvos saugumas A. Smetonos laikais veikė labai aktyviai?
Iš tiesų sistema buvo efektyvi. Ir tie pusė tūkstančio agentų ir informatorių, veikiančių šalies viduje, buvo išdėlioti taip, kad informacija buvo nuolat gaunama iš “kritinių” taškų, t.y. iš tų organizacijų, kurios siekė esamos valdžios pakeitimo. Niekam ne paslaptis, kad prieš karą neteisėto valdžios nuvertimo siekė ir Komunistų partija, remiama Komunistų Internacionalo. Pati partija turėjo labai platų agentūrinį informatorių tinklą, tačiau joje vienu metu veikė ir apie 200 Lietuvos agentų. Lietuvos saugumas tuo metu dirbo pakankamai gerai, aišku, jis nebuvo toks drastiškas, kaip aprašyta sovietinio laikotarpio knygose. Tikrai nevykdė masinių mirties bausmių, nebandė susidoroti, dirbo pakankamai civilizuotai, nes Lietuvos saugumas, kuriam priklausė ir kriminalinė policija, buvo tarptautinės kriminalinių policijų organizacijos narė, Lietuva aktyviai dalyvavo tuometiniame interpole.
Ar okupacinės saugumo struktūros turėjo galimybės pasinaudoti šia sukaupta Lietuvos specialiųjų institucijų patirtimi? Iš kur taip staiga po karo atsirado KGB visagališkumas, o gal tai tėra mitas?
KGB atėjo su savo patirtimi. Šiai nauja struktūrai lietuviška patirtis ir nebuvo reikalinga. Tačiau kalbose apie šios institucijos visagališkumą galima rasti ir mito ir tiesos. Kaip aš minėjau, lietuviškas saugumas turėjo 500 agentų ir tai buvo vienas iš metodų rinkti informaciją, tai po karo sovietai per metus užverbavo 8 tūkst. žmonių. Aišku, kad informacijos rinkimo mastai pasikeitė, bet kontroliuoti visos visuomenės KGB nebūtų sugebėjusi, jeigu pačiai visuomenei nebūtų įdiegta baimė, o ją pamažu pavyko įdiegti. Iš pradžių, 1940-1941 m. niekas nežinojo KGB veiklos metodų, bet kai juos pamatė, kai buvo įvykdytos pirmosios žudynės, patyrė persekiojimą, terorus, trėmimus, ką jau kalbėti apie kaimus, kur ta baimės atmosfera jau vyravo. Todėl vėliau, kai dalies tų metodų buvo atsisakyta, pavyzdžiui, atviro teroro, tas mitas apie KGB visagališkumą, kad ši institucija yra pajėgi imtis visų senųjų metodų, išliko ir baimės atmosfera nuolat buvo palaikoma. Reiktų pasakyti, kad KGB net ir neatsisakinėjo to stalininio palikimo, bet nuolat pasinaudodavo pagąsdinimui, jei ne visos visuomenės, tai atskirų žmonių.
Ar aktyviai veikė lietuviai Sovietų Sąjungos saugumo sistemoje? Ar buvo tokių, kurie pasižymėjo, kaip geri žvalgai?
Lietuviai nebuvo didžiausia dalis KGB struktūros Lietuvoje iki pat šeštojo dešimtmečio. Jie niekada nebuvo dauguma. Tačiau, suprantama, kad be lietuvių nebūtų buvę įmanoma kontroliuoti situacijos Lietuvoje. Jeigu apie 1940 m. lietuvius, užsiimančius operatyvine veikla, o ne šiaip dirbančius vairuotojais ar šlavėjais, šioje struktūroje buvo galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tai vėliau ta lietuvių dalis, dirbančių KGB. Prieš pat likviduojant KGB lietuvių jau buvo beveik pusė visų darbuotojų. Geriausiai karjerą padarydavo tie lietuviai, kurie būdavo siunčiami dirbti į užsienį. Iš tokių paminėtini yra keli asmenys, kurių istorijos buvo savo laiku gana plačiai aprašytos, tai Ričardas Vaigauskas, Romualdas Marcinkus ir Eduardas Eismuntas. Jie darė karjerą Maskvoje ir buvo siunčiami į užsienį, o po to užėmė ir aukštus postus Lietuvos KGB struktūrose, o R. Marcinkus bei E. Eismuntas net vadovavo Lietuvos KGB prieš pat šią struktūrą likviduojant.
Ar dabartinės, nepriklausomos Lietuvos slaptosios struktūros perėmė kažką iš KGB veiklos metodų, ar ką nors paveldėjo? Ar pagrįstas dabartinis VSD ir KGB lyginimas bei abejonės nepriklausomos Lietuvos saugumu?
Manau, kad nepasitikėjimas slaptomis institucijomis yra išlikęs iš senesnių laikų, o veiklos metodai visų tokių institucijų yra panašūs. Čia nieko nauja neišgalvosi. Tačiau skiriasi jų santykis su įstatymu. Stalininių laikų sovietinis saugumas buvo virš įstatymų: įstatymai sakė vieną, o šios institucijos agentai elgėsi kitaip. Todėl neįmanoma palyginti KGB ir VSD, nes Lietuvos saugumo institucijos yra kontroliuojamos demokratiškai ir veikia pagal įstatymus, laikosi visų teisinių procedūrų. Pats pasakymas, kad VSD veikia kaip KGB, yra bereikšmis. Sekimo metodai yra visur vienodi, tačiau reikia klausti, ką sekė, kokius tikslus sau kėlė ta institucija. KGB tikslas - slopinimas. Dabar visai VSD sau kelia visiškai kitokius tikslus: užsienio žvalgyba, kova su didelio masto ekonominiais nusikaltimais, aukšto lygio korupcija. Sovietiniais metais buvo labai apribotas sekimas tų žmonių, kurie užėmė aukštesnes pareigas. Dabar Lietuvoje prezidentas yra nesekamas, nebent jis susisiekia su sekamais asmenimis. Sovietmečiu nesekamų asmenų sąrašas buvo labai ilgas: tai visi CK nariai, aukščiausių tarybų pirmininkai, įvairaus lygio pareigūnai. Aukštus postus užimantys asmenys nebuvo sekami, net jeigu buvo žinoma, kad jie buvo įtariami korupcija. Buvo tvarkomasi “partiniais” metodais: jei pagavo, tai tyliai ramiai išmeta iš partijos ir niekas apie tai nesužinodavo.
Ar jūs manote, kad VSD yra tokia pat efektyvi institucija, kokia ji buvo tarpukaryje ir pajėgtų demaskuoti tiek perversmų, kiek anuomet?
Dabartiniai laikai ir tarpukaris labai skiriasi, tuo metu vidaus padėtis buvo, nesakyčiau, kad patogi perversmui, bet visiškai kitokia. Sunkiai sulyginama ir kaimyninių valstybių įtaka Lietuvai, kuri anuomet buvo daug didesnė. Manyčiau, kad šiuo metu tokie perversmai, pasikėsinimai, pučai ar sąmokslai tiesiog yra negalimi.
Tai iš kur tas lietuvių polinkis viskuo kaltinti sąmokslininkus ir visur įžvelgti sąmokslą?
Turim tam tikrą istorinį patyrimą. Manau, kad didelei daliai visuomenės ta penkiasdešimties metų patirtis niekur nedingo. Tuo metu sekimas nors ir nebuvo visiškai totalinis, tačiau jis buvo palyginti didelio masto. Kai 1989 m. naikino sekamų žmonių bylas, galima spėti, kad tokių sekamų žmonių bylų buvo sunaikinta apie 8 tūkst. Dabar VSD net nebūtų pajėgus tokio skaičiaus žmonių sekti ir nėra reikalo tai daryti, nes, pabrėžiu, skiriasi buvusios ir esamos struktūros tikslai. Tačiau kaip praeities recidyvas visuomenėje išliko nepakankamas viešumo vertinimas. Visi linkę veikti užkulisiuose. Man atrodo, kad jeigu nevykdai jokios neteisėtos veiklos, tai koks skirtumas, ar tave seka, ar ne. Svarbu, kad nebūtų pažeistos žmogaus teisės, t.y. nepiktnaudžiaujama tuo sekimu. Viskas turi vykti pagal įstatymus.
Kiek, jūsų nuomone, yra pagrįstos nuomonės apie įvairių užsienio šalių specialiųjų tarnybų įsiskverbimą į Lietuvą ir bandymą čia daryti įtaką?
Čia galima tik spėlioti. Pabėgę į Vakarus buvę Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojai, vertindami situaciją Baltijos šalyse, teigia, kad jose Rusija turi labai didelę įtaką ir stiprias tarnybas, kurios veikia ir diplomatinių tarnybų priedangoje, ir be jų pagalbos. Šiuo atžvilgiu Rusija užima stiprias pozicijas. Tai leidžia manyti, kad visose tokiose kalbose yra pagrindo, tačiau, kita vertus, specialiųjų tarnybų veikla gali būti įvertinta tik tuo metu, kai kas nors yra demaskuojamas, išsiunčiamas iš šalies. Jeigu to neįvyksta, o su agentu tiesiog yra nutraukiama sutartis, tai nieko išaiškinti ir negalima. Taigi galima vertinti tik Rusijos įtaką. Tačiau neseniai iš Lietuvos išsiųsti trys Rusijos diplomatai nebuvo pirmas toks atvejis. Prieš šešerius metus taip pat buvo išsiųstas Rusijos diplomatas. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad iš Baltijos šalių ir Lenkijos per pastaruosius 5-6 metus buvo išsiųsta 15 ar 16 rusų diplomatų. Tai įrodo tos šalies aktyvumą šiame regione, juo labiau kad visos šios šalys jau užbaigia integracinį procesą ir tampa ES bei NATO narėmis.
Tos demaskavimas rodo ir mūsų sistemos pakankamai aktyvų ir efektyvų veikimą renkant savo informaciją ir užkertant galimybes rinkti neteisėtą informaciją kitoms šalims. Tačiau kaip visame šiame slaptame agentūrų ir specialiųjų agentų tinkle galima būtų įvertinti VSD indėlį prezidentiniame skandale? Ar šis įvykis taps Lietuvos specialiųjų institucijų išskirtine istorija?
Aš manu, kad šis įvykis jau dabar yra išskirtinis. Kita vertus, o kokia gi kita institucija galėjo surinkti tokią informaciją. Tik saugumas ją galėjo surinkti ir paviešinti. Be to, aš manau, kad tokių demaskavimų, jeigu VSD ir toliau dirbs neišdraskytas, bus dar daugiau vien dėl to, kad Lietuvai tapus NATO ir ES nare tarpusavio informacijos mainai bus kur kas intensyvesni. Be abejo, iš to Lietuva gali tik išlošti, kaip išloš ir tos valstybės, kurios likviduos iš mūsų teritorijos kylančias grėsmes joms pačioms, pavyzdžiui, dėl to, kad kažkokios šalies saugumas - Baltarusijos ar Rusijos, ar Kinijos, ar bet kurios kitos valstybės - Lietuvos teritoriją panaudoja kaip placdarmą gauti neteisėtai informaciją iš kitų valstybių. NATO ir ES valstybės gins savo interesus ir Lietuvoje. Tai rodo ir šis konkretus atvejis. Jeigu prisiminsime skandalo priešistorę, tai visų pirma niuansų buvo tame, kad buvo nepasitikima vienu iš Lietuvos prezidento patarėjų. Ir iš tikrųjų Lietuvai buvo svarbus ne tiek patys faktai, kurie vėliau buvo surinkti, patvirtinantys šią informaciją, bet pasitikėjimo klausimas. Mes turime būti patikimi partneriai, mumis turi pasitikėti ir turime daryti viską, kad tas pasitikėjimas niekur neišgaruotų.
Jeigu mes tampame NATO ir ES nariais, tai kas gi dar gali norėti pakišti koją mūsų saugumui?
Lietuvos viduje, kaip ir kiekvienoje valstybėje, egzistuoja tam tikros politinės jėgos, tam tikra politinė atmosfera, kuri gali nulemti tokius politinius sprendimus, kurie nebus naudingi Lietuvos saugumui kaip institucijai ir kaip nacionaliniam saugumui apskritai.
“Atodangos”
