Garsūs istorikai ir archyvų žinovai sako, kad jų tai toli gražu nestebina, o dokumento originalumu jie nei kiek neabejoja. Taip pat ekspertai sako, kad verslininkui Dariui Mockui dabar pats laikas įrodyti, jog moka laikytis pažadų ir sumokėti atradimo autoriui žadėtą milijoną eurų.
Istorikas daktaras Algimantas Kasparavičius:
Iš tos nuotraukos, kurią dabar matome viešojoje erdvėje, man nekyla jokių abejonių, kad tai yra originalas. Ten yra visų 20 Valstybės tarybos narių parašai, jie gerai įskaitomi, atpažįstami, dokumentas yra tiesiog puikios kokybės.
Šis atradimas turi emocinę, politinę ir mokslinę reikšmę. Emociškai aktas labai vertingas ir keliantis pasididžiavimą. Praktiškai šio akto atradimas pastatė labai reikšmingą istorinį paminklą mūsų respublikos šimtmečio proga. Visi kiti paminklai, Jonui Basanavičiui ar prezidentui Smetonai, jau bus tik antraeilis klausimas. Nes didysis paminklas – to nutarimo suradimas – jau yra padarytas.
Na ir jei mums pavyks, jei Vokietija perduos šį aktą Lietuvai, jį pamatyti iš arti galės kiekvienas žmogus. Tam perdavimui reikia visų pirma geros politinės valios. Esu linkęs tikėti, kad Vokietijos valdžia ją parodys ir kitą vasario 16 jau švęsime turėdami šį dokumentą Lietuvoje. Jis galėtų būti eksponuojamas Prezidentūroje, Seime ar Valstybės archyve. Galimybių yra įvairių. Tokia vizualizacija, supažindinimas visuomenės su originalu, yra reikšminga pilietiškai. Ypač dabar, kai kasmet iš Lietuvos emigruoja po kelias dešimtis tūkstančių žmonių, kai jaučiamas labai ryškus lietuvių nepasitikėjimas savo valstybingumu ir pilietine tapatybe. O vasario 16 dienos nutarimas kaip tik ir liudija ir tą valstybingumą ir lietuvišką pilietinę tapatybe, kuria verta tikėti ir dėl kurios buvo dirbta.
Kalbant apie politinę prasmę, tai yra taip pat labai svarbu. Ypač jei turėsime galvoje kontekstą su šiuolaikinės Rusijos istoriografinėmis tendencijomis. Kai kuriuose net labai solidžių Rusijos istorikų darbuose buvo metamas šešėlis ant vasario 16 akto egzistavimo, kiek jis iš tiesų buvo, ar tai gal tik istorinė fikcija. Tokie šešėliai pasirodydavo net labai solidžiuose istoriniuose darbuose. Paskutinį tokį žinau 1999 metų išleistoje knygoje, kurioje labai įdomiai samprotaujama apie mūsų nepriklausomybę ir vasario 16 aktą. Taigi šito dokumento atradimas Vokietijoje visiems skeptikams parodo, kad tai ne jokia fikcija, o realus istorinis faktas.
Na ir galų gale akademinis, mokslinis lygmuo yra svarbus. Visų pirma tai turėtų keistis terminologija. Dokumento originalas rodo, kad tai yra ne aktas, o nutarimas. Yra dar kalbos momentas. Nutarimas parašytas labai tvarkinga, kaligrafiška rašysena, labai tvarkinga lietuviška kalba. Jokių žargonizmų ir klaidelių. Tai dar vienas pozityvus momentas.
Žinoma, žmones dabar domina tas momentas, kad verslininkai pažadėjo didelę sumą už dokumento suradimą. Tai pagyvino visą procesą ir suteikė jam tam tikros emocinės druskos. Aš tai vertinčiau kaip pozityvų momentą. Norisi tikėti, kad verslininkas Darius Mockus realizuos savo pažadus ir tie pinigai pasieks adresatus, kurie originalus atrado Berlyno archyve.
Istorikas, daktaras docentas Agis Povilas Kasperavičius:
Galima laikyti, kad tai yra originalus dokumentas. Tačiau juk ne būtinai originalas būna viename egzemplioriuje. Kiek teko girdėti Mažylio interviu, tai jis sakė, kad ranka rašytas aktas lietuviškai ir vokiškai. Kaip žinoma, tas, kurio dar nerado, bet jis pateiktas įvairiuose dokumentuose, yra rašytas mašinėle. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad vienas iš jų nėra originalas. Manau, kad tikrai rado originalą, nėra net kalbos, kad čia prasimanymas. O tai, kad jis rašytas ranka, dar labiau įtikina.
Manęs visiškai nestebina, kad dokumentą atrado mažai kam žinomas politologas Liudas Mažylis. Jis dirbo su Vokietijos archyvais, turėjo šiokį tokį supratimą, kas ten juose yra. Manau, jis turėjo tiesiog nuojautą. O tie, kurie Vokietijos archyvuose nedirbo, negalėjo to rasti. Buvo kalbama, kad aktas yra Vokietijos arba Rusijos archyvuose. Tai Lietuvos istorikai, prie tų archyvų neprisilietę, nelabai turėjo šansų rasti. Aišku, atsitiktinumas, kad Mažylis rado, bet tai dėsningas atsitiktinumas, nes šis žmogus dirbo tuose archyvuose.
Reikšmę atradimas turi pagrinde istorinę, simbolinę. Labai galima tikėtis, kad jis parkeliaus į Lietuvą. Aišku, užsitęs šis dalykas. Nes paprastai archyviniai dokumentai nėra taip jau lengvai atiduodami. Nors iš vienos valstybės kitai perduodami, pasitaiko tokių atvejų. Turi būti atitinkamas susitarimas, bet šiuo atveju didelių sunkumų neturėtų būti.
Istorikas daktaras Zenonas Butkus:
Veikiausiai tai yra originalas. Tik kyla klausimas, kodėl vokiečiams buvo įteiktas rankraštis. Tai dar bus aiškinamasi. Bet gal čia yra Lietuvos tarybos atvira diplomatija. Net ir tai valstybei, kuri visiškai dar nepritarė nepriklausomybei, Lietuvos taryba įteikė rankraštį. Šiaip jau, kiek žinome, buvo mašinėle spausdinti kiti egzemplioriai. Tačiau, kad rastas tikras dokumentas, nekelia abejonių. Viskas logiška.
Vokiečiai veikiausiai parodys gerą valią ir gražins dokumentą. Turime tokias vertybes išlaikyti Lietuvoje. Tačiau ne visuomet pavyksta. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto rektoriaus skeptras yra Ermitaže, bet jo mums negražina. Vasario 16 akto atveju nemanau, kada taip nutiks. Tikriausiai mūsų diplomatai susitars ir originalas bus grąžintas.
Įdomu, jog istorikai užsipuolami, kad dokumento nerado, o politologas surado. Bet reikia suprasti, kad istorikų nedaug, kiekvienas dirba ir turi savo tyrinėjimų sritį. Kalbant apie šį dokumentą, nebuvo iškelta tokia idėja ar tyrimų programa niekam. Nieko nuostabaus, kad kas tikslingai ieškojo, tas ir rado.
Verslininkų pažadėti pinigai radusiam dabar nėra esminis dalykas. Svarbiausia pasidžiaugti, kad dokumentas atrastas, pajusti tą pilietiškumo jausmą. Bet manau, kad svarbu ir laikytis žodžio. Jei pasakyta, reikia padaryti. Dabar, kai rastas aktas ir visi džiūgauja, ne laikas keisti pažadus.
