„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia". Ši Lietuvos himno eilutė yra priesakas mylėti Tėvynę ir nepamiršti jos garbingos praeities. 17 istorinių knygų autorė istorikė ir muziejininkė Viga Joana ČIPLYTĖ teigia, kad istorikai budi visada, tačiau turi praeiti bent 20 ar 30 metų, kol dokumentai ar žmonių gyvenimo istorijos įgauna svorio, tampa muziejinėmis vertybėmis. Vartyti 100 metų senumo laikraščius jau pavojinga sveikatai, tačiau neapsakomai įdomu.
– Ar sunku rašyti istorines knygas? Ar nekyla abejonių, kad prieš kelis dešimtmečius ar net šimtus metų gyvenusių tuomet garsių šviesuolių darbai, likimai ir gyvenimo vingiai nebeįdomūs nuolat skubančiai dabartinei kartai?
– Bevertės greitai tampa tik lengvo turinio knygos. Istorinės yra brangios, nes per žmones, jų aplinką pamatai gyvą istoriją. Prie vienos istorinės knygos tenka dirbti 5 ar net 10 metų. Atostogos praeina archyvuose ieškant senų dokumentų, juos nelengva rasti, todėl taip ilgai užtrunka medžiagos rinkimas. Sunkiausia vartyti šimto metų senumo laikraščius. Jie pilni švino. Įkvėpus dulkių, pasidaro sunku kvėpuoti, galima pasigauti ligą. Archyvų darbuotojams net rankas išberia, jie dirba už stiklinių pertvarų.
Pirmą istorinę knygą parašiau apie savo dėdę dramaturgą, tremtinį Čiplį Vėjūną. Jei ne knyga, apie jį ir būtų likusios kelios eilutės enciklopedijose. Surinkau 17 jo parašytų vaidinimų, sudėjau į vieną knygą. Kad ne veltui dirbau, supratau tuomet, kai knyga pasklido po Lietuvą ir mėgėjų teatrai pradėjo statyti Čiplio Vėjūno parašytus vaidinimus.
Esu išleidusi knygą „Einu gyventi" apie Panevėžio mieste, Ramygalos gatvėje, gyvenusius žmones. Ta gatvė man brangi, nes ir pati joje augau, tai viena seniausių miesto gatvių. Dviejų dalių, 300 puslapių knygai medžiagą rinkau trejus metus. Kol knyga išėjo, keletas šviesuolių iškeliavo, bet smagu, kad dar spėjau užrašyti jų pasakojimus.
Labai įdomu buvo rašyti apie daugiau kaip prieš šimtą metų Panevėžyje atidarytą Juozo Masiulio knygyną ir jo steigėją bei knygnešį Juozą Masiulį. Buvau nustebusi, kai knygą pristatyti mane pakvietė net į Vilniaus universitetą.
– Sulaukę garbaus amžiaus šviesuoliai susirūpina memuarais, tačiau ne visi spėja pasidžiaugti knygomis. Kol žmogus gyvas, daug ką nori nutylėti, todėl įdomiausi gyvenimo faktai bei asmenybės bruožai taip ir lieka nežinomi.
– Žinau, jei sutikusi knygos vertą žmogų imčiau klausinėti gatvėje, nieko nepasakytų. Durys užsivertų. Pirmiausia žmogus turi patikėti, kad neišjuoksiu, nepažeminsiu. Pastebėjau, kad daug dirbantys ir daug nuveikę žmonės yra labai kuklūs. Tokius tenka įtikinėti, kad yra verti istorinės knygos. Nieko nespausdinu nesuderinusi su žmogumi ar jo šeima. Esminis rūpestis yra atrinkti tai, kas ne tik įdomu šeimai, bet ir svarbu visuomenei.
Pedagogas, Panevėžio dailės patriarchas Kazimieras Naruševičius buvo kaimo vaikas, o pasiekė tiek daug. Įkūrė Panevėžyje dailės mokyklą, mokė tapyti suaugusiuosius. Jo dėka daugybė panevėžiečių palinko į dailę. Jis yra prisipažinęs, kad visą širdį atidavė vaikams. Medžiagą apie jį pradėjau rinkti jam artėjant prie aštuoniasdešimtmečio. Tapytojas sunkiai susirgo, bet knygos dar sulaukė. Išėjo labai graži knyga su jo kūrinių reprodukcijomis. Smagu, kad parodytas ir platesnis spektras, Panevėžio dailės gyvenimas, kurio subtilybes mačiau iš arti, dirbdama tuometinių parodų rūmų vedėja.
– Išleidote jau antrą knygelę apie Panevėžio gydytojus. Ką įdomaus atradote?
– Daug nuveikusių, žmonių labai vertinamų gydytojų yra daugybė, todėl nelengva žymias asmenybes atsirinkti. Atradimas yra kraštietė, medicinos ir farmakologijos profesorė Aldona L.Baltch (Balčytė). Amerikoje gyvenanti profesorė savo tiriamąją veiklą apibūdina kaip darbą su baltaisiais kraujo kūneliais ir bakterijomis norint sužinoti, kaip antibiotikai padeda nugalėti bakterijas. Jos tėvai susituokė Amerikoje, bet kadangi abu buvo kilę iš Panevėžio, šeima grįžo gyventi į Panevėžį. Aldona mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, rašė eiles, baigė muzikos mokyklą ir jau buvo įstojusi studijuoti medicinos, kai prasidėjo trėmimai. Šeima nerimavo dėl savo gyvybių ir likimo, tad vėl sugrįžo į Ameriką. Aldona ten baigė studijas ir tapo žinoma mokslininke, profesore.
Žymių Panevėžio gydytojų sąraše ir chemoterapijos onkologijoje tėvas Paulius Breivis, patologijos tyrimų pradininkas Panevėžyje Antanas Didžiulis ir kiti garsiausi praėjusio šimtmečio medikai. Kitais metais sukaks 70 metų, kai besitraukiančios rusų kariuomenės kareivių buvo žiauriai nukankinti keturi Panevėžio gydytojai ir medicinos seselė. Tai įvyko dabartinio muziejaus, kuriame ir pati daug metų dirbau, rūsyje. Straipsnių apie nužudytus gydytojus parašyta nemažai, o knygos nėra, todėl prisidėsiu prie jos išleidimo.
– Pirmoji susidomėjote Panevėžio tautinėmis mažumomis, pirmąja miesto elektrine, žvejais ir medžiotojais. Kodėl sudomino būtent šios sritys?
– Dirbdama muziejuje pamačiau, kad per šimtą metų niekas nieko nėra parašęs apie Panevėžio karaimus, rusų sentikius, žydus – Panevėžio tautines mažumas. Karaimų Lietuvoje belikę 200. Dar Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atvykę karaimai sugebėjo išsaugoti savo gimtąją kalbą ir tradicijas. Iš karaimų galima pasimokyti tolerancijos, meilės šaliai, kurioje gyvena. Įdomu, kad ir mano klasės auklėtoja buvo karaimė Onutė Navickaitė. Į knygą sudėjau žydų pasakojimus apie holokaustą, Pasaulio tautų teisuolius.
Visuomet buvo smalsu išsiaiškinti, kas yra medžiotojai, žudikai ar gyvūnų mylėtojai. Kai surinkau medžiagą, susipažinau su prieškariniais ir mūsų laikų įstatais, supratau, kad medžiotojai labai myli gyvūnus ir prisiima už juos atsakomybę. Žvejai irgi rūpinasi vandens telkiniais. O jei medžiotojai žvėris ir nušauna, tai tikrai ne dėl žudymo instinkto, o kad reikia reguliuoti žvėrių skaičių.
– Daug metų dirbdama vyresniąja muziejininke fiksavote dabartį. Neišmanančiam muziejininko profesijos atrodo, kad dabar nevyksta nieko, kas galėtų įeiti į istoriją.
– Mano tyrinėjimo objektas buvo besikeičiantis Panevėžio miestas. Štai daugiau kaip šimtą metų ant Nevėžio upės stovėjo spirito fabrikas, o dabar jo nebėra. Jei nebūčiau surengusi konferencijos apie jo įkūrėją Montvilą, nebūtų kiekvienas kampelis išfotografuotas. Nebeliko mėsos kombinato, bet viskas, ką jis gamino, kaip atrodė, yra aprašyta, nufotografuota. Iš miesto centro išsikėlė muilo fabrikas. Spėjome įamžinti, kaip jis atrodė. Moterų pataisos namai ruošiasi išsikelti už miesto, todėl svarbu viską užfiksuoti, kol jie dar čia. Atsiranda naujos gatvės, į savivaldybę atvyksta svarbios delegacijos. Per rinkimus renkame net rinkimų afišas, aprašome išrinktus politikus.
– Kiek metų turi prabėgti, kad daiktai ar dokumentai taptų muziejinėmis vertybėmis?
– Sunku atsakyti, bet ne mažiau kaip 20–30 metų. Tik tuomet istorinė medžiaga įgauna svorio. Štai apie Sąjūdį knygos pradedamos leisti tik dabar. Tačiau informacijos apie kai kuriuos faktus prireikia ir anksčiau.
– Dabar daug menkinimo, kritikos, nusivylimo, dėl kurio jaunimas net emigruoja. Kaip istorikai atrinks, kas tikra, o kas išpūsta?
– Žiniasklaidoje apstu straipsnių, kaip gera gyventi išvykus. O faktai, kaip emigrantai vargsta, kaip ilgisi Tėvynės, nutylimi. Manau, kad kiekvienas pasakytas ar parašytas blogas žodis žaloja žmones. Jeigu meilę Lietuvai branginame ir mylime žmones, kritika turi būti argumentuotai pateikta.
Genė SILICKIENĖ
