Sykį nutiko toks linksmas nesusipratimas: pristatydamas tradicinio Varėnoje vykstančio režisierės Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalio komisijos narius, vakaro vedėjas pamiršo pridurti „mėgėjas" ir paskelbė, kad spektaklius vertins scenaristas, aktorius ir režisierius Eugenijus Guntulionis.
„Iš tikrųjų aš visa tai ir darau, tačiau esu... mokytojas", - šypteli istorijos mokytojas metodininkas Eugenijus Guntulionis, jau penkerius metus Dzūkijos pagrindinėje mokykloje puoselėjantis istorinę jos tradiciją - mokinių ir mokytojų teatrą - ir pats tokiu būdu grįžtantis prie savo svajonės - scenos.
Šiemet per Vasario 16-osios šventę buvo parodyta mokyklinio teatro premjera - spektaklis „Mano meilės istorija", netrukus jį išvys žiūrovai ir kitose Alytaus, Varėnos mokyklose.
- Ne paslaptis, jei žmogus svajojo apie teatrą, bet pasirenka kitą gyvenimo kelią, jis būtinai ras kelią į sceną. Ar Jūsų atveju tai pasiteisino?
- Visiškai! Pirmą kartą gyvenime suvaidinau dar mokydamasis Panočių vidurinėje mokykloje. Atsimenu, nes vaidinau mikčių ir mikčiojau prieš spektaklį, jo metu ir dar dvi savaites po to. Baigęs mokyklą labai norėjau stoti į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją. Tuo labiau kad ten jau dirbo mano pusseserė Dalia Tamulevičiūtė, mamos sesers dukra, jų namuose Varėnoje praleisdavau ne vieną vasarą. Dėl to ir nestojau - pagalvojau, pusseserė juk iš miesto, Varėnos, o mes gyvenome Dubičiuose, prie pat Baltarusijos sienos, ką jau aš, kaimo vaikas, ir į konservatoriją...
Jau studijuodamas Vilniaus universitete istoriją, pradėjau vaidinti Kiemo teatre, ir toliau nepamiršau teatro, bet ypač pastaraisiais metais, kai Dzūkijos pagrindinėje mokykloje susibūrė kudirkaičiai. Istorijos mokytojams paprastai tenka organizuoti valstybinių švenčių minėjimą mokykloje. Neretai renginiai sovietiniais metais vykdavo taip, kad iš pradžių visiems prigrasinama ateiti, o paskui tekdavo stovėti prie salės durų, kad vaikai nepabėgtų. Po Kovo 11-osios pradėjome galvoti: kaip tas šventes organizuoti taip, kad į jas visi norėtų ateiti patys? Pasirodo, geriausia, kai rodomas spektaklis. Štai ir dabar, per Vasario 16-ąją, rodėme „Mano meilės istorijos" premjerą, žiūrovų susirinko pilna salė!
- Iki šiol Jūsų vadovaujamo mokyklinio teatro spektakliai buvo daugiau skirti istorinei tematikai. Pastarasis - jaunimo problemoms, pats kūrėte scenarijų, galbūt mokyklinis teatras yra būdas įsiklausyti į jaunų žmonių išgyvenimus?
- Spektaklio „Mano meilės istorija" scenarijų parašyti padėjo žmona, Panemunės pagrindinės mokyklos rusų kalbos mokytoja Irena Guntulionienė. Tam prireikė visos vasaros. Ne taip paprasta, pasirodo. Norėjome pagaliau sukurti rimtą spektaklį, ne „Romeo ir Džuljetą", bet kažką panašaus. Interviu Dzūkijos TV žurnalistė manęs paklausė: „Kokia pagrindinė spektaklio tema?" Sakau, apie meilę, bet paskui pagalvojau, kad vis dėlto ne taip. Spektaklis pirmiausia apie tai, kaip sunku gyventi jauniems. Mes, suaugusieji, turime kažkokį šarvą užsidėję, o jaunimas neturi, jiems reikia mūsų pagalbos. Juos labai lengva apgauti, jie patiklūs. Su jais reikia kalbėti. Seneliams, tėvams, mokytojams. Gaila, bet jie to nesulaukia, paauglys turi daug problemų, o mes nerandame laiko jo išklausyti. Tada jis eina į gatvę arba, dar blogiau, gali imtis drastiškų sprendimų.
- Spektaklyje vaidinate pagrindinės herojės senelį - vienintelį, kuris ją išklauso, supanta. Ar tokiu žmogumi gali tapti mokytojas, ypač šiandien, kai jis priverstas matyti popierines ataskaitas, o ne gyvą vaiką?
- Džiaugiuosi, kad atsirado elektroninis dienynas, dabar ataskaitoms sugaištu kur kas mažiau laiko, o iki šiol jos buvo mano silpnoji vieta (šypsosi). Turiu labai gerus auklėtinius - 8a klasę, daugelis jų vaidina ir šiame spektaklyje. Aišku, repetuodami mes daug kalbėjomės, bet aš apskritai su jais daug bendrauju. Klasės valandėles kartais rengiame boulingo klube. Žaidžiame, šnekamės, ir jie atsiskleidžia. Moralizuoti visai nebūtina, kai randi bendrą kalbą. Viską žinau apie juos, jie - apie mane. Kai mokykloje dar mokėsi dvyliktokai (dabar Dzūkijos mokykla yra pagrindinė, joje mokosi 1-10 klasių moksleiviai), pirmuosiuose spektakliuose jie buvo pagalbininkai, o dabar užaugo.
Prieškario gimnazijoje buvo tradicija, kai mokiniai ir mokytojai kartu vaidino mokykliniame teatre. Norėčiau ją pratęsti. Tėvams irgi labai patinka, štai pažiūrėti „Mano meilės istorijos" susirinko pilna salė, manau, ne dėl visuotinio tėvų susirinkimo, o spektaklio pasižiūrėti. Kurdamas mokyklinį teatrą realizuoju tai, ko nepadariau jaunystėje.
- Nors svajojote apie teatrą, o tapote istoriku, ne viena mokinių karta jau patyrė, kad esate, kaip sakoma, mokytojas nuo Dievo, istorijai abejingų Jūsų pamokose nelieka. Kaip tai pavyksta?
- Kad užkrėstum kitus, pats turi būti savo dalyko fanatikas. Toks buvo ir mano istorijos mokytojas. Jis nesakydavo, kad persai šaudo lankais, o atsiklaupdavo ir parodydavo, kaip jie tai darė.
Jeigu turime pamoką apie islamą, vaikai visai nesistebi, kad aš būnu imamas, ir lankstomės visi iki žemės, pajusdami islamo kolektyvinę dvasią. Gal tiesiog esu ne visai standartinis mokytojas? Todėl jie ir atsimena, nesako, kad buvau geriausias istorikas, bet kitoks, nepakartojamas, nes kiti to negali. Žinoma, tokie dalykai reikalauja daug energijos, bet mes, mokytojai, tam ir skirti. Jau dvejus metus kiekvieną rytą darau mankštą, nes turiu būti geros formos, vasarą važiuoju į uošviją, vienkiemį Trakų rajone, rašau scenarijus.
- Teko girdėti, kad apie sovietinės istorijos tarpsnį vaikams galite papasakoti ir iš savo karčios patirties?
- Man tiesiog nepasisekė. 1979 metais, po paskutinio 3 kurso egzamino, grįžome su bendrakursiais į bendrabutį „kamčiatkoje", visi jau svajojome, kaip tuoj važiuosime namo. Mano draugas, būsimas žurnalistas, vargonininko sūnus užtraukė: „Yra miške uogų, yra miške grybų, tai geriausias vaistas nuo valdžios tarybų." Nors universitetas visuomet buvo pakankamai liberali vieta, taip jau atsitiko, kad balkone stovėjo saugumietis, kuris mus pažino. Mus tris išmetė iš komjaunimo ir universiteto už antitarybinę veiklą. Kelerius metus mokytojavau Ignalinos rajone, paskui baigiau universitetą neakivaizdžiai.
Tai buvo įdomus gyvenimo įvykis. Anuomet niekam apie jį nepasakojau, net tėvams (jiems pasakiau, kad perėjau į neakivaizdinį), tik klebonui Mykolui. Jis gyveno Dubičių kaime ir kviesdavo mane, studentą, skaityti „Katalikų Bažnyčios Kronikų", uždangstydavome langus ir skaitydavome, man, kaip istorikui, tai buvo įdomu, ir dar - slaptai.
Nors pašalinimas iš universiteto tada atrodė katastrofa, dabar džiaugiuosi, nes mokiniams galiu pasakyti: „Prieš jus stovi jūsų mokytojas, buvęs disidentas." Ne Terleckas, aišku, bet faktas toks buvo, ir aš jiems apie tai pasakoju per istorijos pamokas su pasididžiavimu.
- Esate nepataisomas optimistas?
- Gal toks jau mano charakteris lengvas, kad per daug neimu į galvą? Nors dauguma mokytojų šiandien skundžiasi gyvenimu, aš, pavyzdžiui, galiu pasigirti, kad pirmą kartą turiu tik 15 pamokų per savaitę, todėl nepervargstu ir lieka laiko kitiems dalykams. Kai pagalvoju, kiek metų (ne 10 ir 20!) turėdavau po 28 savaitines pamokas, ir tai buvo fabrikas, o aš - jo darbininkas. Aišku, pinigų gal ir mažiau, bet jaučiuosi kaip žmogus. Jei dar sumažės, žinoma, bus prastai. (Šypsosi.)
- Nekyla mintis, kad reikėtų eiti dirbti į prestižinę gimnaziją?
- Na, man liko tik šešeri metai iki pensijos, gal jau nieko ir nekeisiu, nors sovietiniais laikas ilgiau kaip penkerius metus viename darbe neištverdavau, nes man nusibosdavo. Dirbau karinio vadovu, tarpmokykliniame mokymo kombinate, ekskursinėje turistinėje bazėje. Dabar jau nelabai yra ką keisti, pripratau šitoje mokykloje ir nežinau, ar man būtų gerai gimnazijoje, kur yra po 10 tų pačių paralelių klasių. Tikras fabrikas! O gal tiesiog atėjo metai, kai jau bijau ką nors keisti? Didžiausias mano priešas - rutina, gal todėl ir darbus keisdavau. Jei man pamokų rutina šiandien kiek pabodo, tai gal aš ją ir pralinksminu vaidinimais?
- Papasakokite apie kudirkaičių teatro kūrybinius planus.
- Vasarą, jei tik pavyks gauti finansavimą, pasikviesime į svečius moksleivių iš Lenkijos. (Pateikėme projektą Lietuvos-Lenkijos jaunimo mainų programai.) Varėnos rajono miškuose kursime filmą apie pasienio lietuvių ir lenkų gyvenimą istorijos įvykių fone. Trėmimą į Sibirą, pabėgimą, gyvenimą pas partizanus bei lietuvio ir lenkaitės meilės istoriją. Manau, kad pavyks, nes Dzūkijos pagrindinėje mokykloje šiuo metu susibūrė teatrui neabejingų žmonių branduolys. Šarūnas Ramonas, mūsų informatikos inžinierius, ne tik rūpinasi technologijomis, bet ir pats puikiai vaidina. Nepakeičiamas žmogus - fizikos mokytojas Antanas Kalinauskas, šešerius metus dirbęs apšvietėju teatre. Scenografija rūpinasi dailininkas Raimondas Šimkevičius, su kuriuo bendradarbiaujame jau ne pirmus metus.
Kitais mokslo metais būtinai kursime ir spektaklį, tik dar nežinau, apie ką jis bus. Vis dėlto patyriau, kad svarbiausias dalykas teatre - intuicija, o gyvenimas yra tikrai labai įdomus, ir aš stengiuosi iš jo paimti visa, kas įmanoma. Žinoma, ir pamatyti, ką kuria profesionalūs teatrai. Galiu tai padaryti dėl Dalios Tamulevičiūtės vardo teatrų festivalio-konkurso, kurio žiuri komisijos narys esu. Pasistengiu, kad informacija apie Varėnoje kultūros centre rodomus festivalinius įvairių teatrų spektaklius, jų afišos pasiektų ir Alytaus mokyklas, nes tai - puikus būdas pamatyti naujus pastatymus visai netoli Alytaus.
- Stengiatės vaikus užkrėsti teatro bacila?
- Net jei teatras jiems liks tik pomėgis, gyvenime labai pravers, pavyzdžiui, gebėjimas improvizuoti, ko juos nuolat mokau. Žinoma, svajoju turėti mokinių, kurie pasirinks teatrą (keletas vaidinusiųjų spektaklyje „Mano meilės istorija", regis, užkibo - jau lanko Alytaus miesto teatro mokyklą), tačiau, kaip sako mano kraštietė docentė, teatro pedagogė, režisierė Elena Savukynaitė, pasirinkti menininko kelią reiškia pasismerkti visą gyvenimą kankinti save. Nežinau, gal tai ir tiesa? Būna, išeini iš repeticijos visas prakaitu permirkęs. Bet kartu - ir laimingas, todėl aš jų neatkalbinėju.
