Kai kurios aukos buvo nužudytos šaltakraujiškai surištomis rankomis, teigia Ukrainos pareigūnai ir kai kurie liudininkai. Maskva visa tai surežisavo. Šv. Andriejaus bažnyčią Bučoje, kurioje gyvena apie 35 000 žmonių, supančioje purvinoje žemėje dabar yra masinė kapavietė, kurioje guli žmonių palaikai. Vieni suvynioti į juodus maišus, kiti į paklodes, o kai kurios galūnės kyšo iš žemės.
Netoli nuo jos Yablunska gatvės gyventojai vis dar pasakoja apie savo šoką, kai Rusijos kariškiai paliko Bučą palikdami maždaug 20 kūnų. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pirmadienį lankėsi mieste ir tai, kas ten įvyko, pavadino „karo nusikaltimais“ ir „genocidu“, rašo elpais.com.
30-metis virėjas Olegas kovo 19 dieną išėjo iš namų pasiskaldyti malkų. Jis gyvena kukliame devynių aukštų pastate – tai aukščiausias pastatas Yablunska gatvėje. Štai kodėl juo naudojosi rusų snaiperiai. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį pamatė kaimynai. Jo kūnas pasirodė po 10 dienų įvyniotas į plastiką surištomis rankomis. Jo atvejis yra dar vienas iš tų, dėl kurių Bučos vardas išgarsėjo visame pasaulyje. Tačiau kvartalo gyventojai nėra tikri, kas jam galėjo nutikti.
Išsamiausias pasakojimas yra iš 50-mečio Jaroslavo. Jis paaiškina, kad Olegas kartais kepdavo šašlykus, o rusų kareiviai, buvę kai kuriuose pastato namuose ir šalia esančiuose namuose, privertė jį vieną dieną gaminti jiems valgį. Galbūt jie buvo nepatenkinti rezultatu. Išsigandęs jis jiems pasakė, kad turi žmoną ir ketverių metų dukrą. Po kelių dienų jis išėjo iš rūsio, kuriame glaudėsi su dar 40 kaimynų, kad gautų malkų.
Jaroslavas išgirdo jį šaukiant: „Aš civilis, aš civilis, nešaudyk!“ Tuo pat metu rusams liepiant sustoti, nuaidėjo penki šūviai. Jie daugiau virėjo nematė, kol tą dieną, kai rusai išvyko, jo kūnas buvo rastas veidu žemyn į purvą šalia pastato. Jie net nežino, ar jis ten buvo visą laiką.
Jaroslavas aiškina, kad jiems apvertus kūną iškrito viduriai. Kūnas buvo išvežtas sekmadienį, kaip ir daugelis žuvusiųjų per žudynes Yablunska gatvėje. 69 metų gyventoja Liuba su siaubu pasakoja savo istorijos versiją, kai ji stovėjo šalia kraujo balos ir matė tai, kas liko iš žarnyno. Ji priduria, kad per pastarąsias savaites mirė devintojo aukšto gyventoja, o jos kūnas vis dar yra namuose. Olego bute, penktame aukšte gyvenanti vyro žmona Nataša nusprendė nekalbėti.
„Niekas nesupranta, kodėl jį nužudė, – sako Jaroslavas. – Rusai yra barbariški ir nežmoniški. Jis nesielgė agresyviai ir buvo protingas žmogus.“
Visai šalia šio daugiabučio yra naujesni namai, kurie atrodo patogesni. Kai kuriuose iš jų pro kulkų skylutes švilpia vėjas. Liko nedaug langų. Būtent čia buvo įsikūręs rusų „generolas“, pastarąsias savaites paaiškino jo kaimynai, 65 metų Lida ir 66 metų vyras Vasilas. Tarp viso šurmulio, nešvarumų ir netvarkos guli miegmaišis ir du pakeliai rusų armijos sausainių. Viename iš kambarių rusų kareiviai tuštinosi visur, tualetui tapus netinkamu dėl vandens trūkumo.
Pro kitas duris Lida parodo maišą su malkomis ir krosnelę, kurią su vyru naudojo balkone. Tačiau jie turėjo būti labai atsargūs, priduria ji, nes rusų snaiperiai dėl komendanto valandos neleis nuo 17 val. uždegti nei menkiausios šviesos. Tuo tarpu okupantai sunaikino gyventojų mobiliuosius telefonus, kaip skundėsi daugelis Bučos ir netoliese esančio Irpino gyventojų. Toje pačioje Yablunska gatvėje, bet kiek toliau, Lesia ir jos vyras Mujailo, abu 65 m., siūlo daugiau informacijos.
Ji praneša, kad tarp žuvusiųjų yra jos dukters klasiokas Saša, kaip ir kitas vaikinas iš kaimynystės, vardu Kolia. Ji taip pat kalba apie Pavelą. Jos vyras priduria, kad pirmadienį jie rado Pavelo sūnaus ir anūko kūnus.
„Rusai ne žmonės, o žvėrys“, – konstatuoja moteris, stovėdama prie savo namo, kuris bent jau per mūšį nenukentėjo. „Prašau, sakyk tiesą, nes Rusijoje jie gyvena apgaubti didžiausio melo“, – sako ji.
Šalia bažnyčios kunigas Andrejus Golovinas duoda paaiškinimus žurnalistams, atvykusiems pasižiūrėti kapo, kuriame amžino poilsio atgulė dalis palaikų – iš viso, anot kunigo, yra 68. Jis teigia, kad lavonais buvo pradėtas pildyti kovo 10 d., o tai sutampa su JAV bendrovės „Maxar Technologies“ darytų palydovinių vaizdų dėka atliktais skaičiavimais. Tačiau siaube gyvenimas tęsiasi.
Visi čia kaip įmanydami grįžta į normalų gyvenimą. Vaikai ir senjorai kerta traukinio bėgius gabendami maistą ir vandenį, kurį tiekia savivaldybės tarnybos ir humanitarinės organizacijos. Aukos Olego kaimynė Luda kartu su kitu gyventoju 61 metų Liuba eina į prekybos centrą. Ji prisimena, kaip rusai jiems liepė eiti į prieglaudą, ir remiasi Adolfo Hitlerio ir žydų įvaizdžiu.
Įstaiga, į kurią jie eina, buvo sugriauta, o karo žala aiškiai matoma. Gatvės kampe guli maždaug 60-mečio vyro kūnas, aplink jį – daugybė nesuvartotų maisto produktų. Luda ir Liuba praeina taip, lyg to kūno, kurį gerai išlaikė šaltis, nebūtų. Jie praneša, kad jis ten buvo kurį laiką. Jie mano, kad tai vienas žmogus iš kaimynystės, kurį nužudė rusų kareiviai.
Peržengus stiklo šukių kilimą, pats prekybos centras atrodo kaip iš filmo. Daugybė lentynų tuščios, ant grindų telkšo balos, visur išsibarstę produktai. Dvi moterys paima sulčių, pomidorų skardines ir kitus reikmenis. Jie pripažįsta, kad tai, ką daro, yra neteisinga, tačiau tuo pat metu sako neturintys kito pasirinkimo. Ant vienos iš kasų sėdi katė ir jas stebi.
