Ir viskas dėl to, kad šis vaikinas net nebandė pasisavinti tai, ką bankas saugo labiausiai, tai yra pinigų. Ko gi siekė šio straipsnio herojus? Tai iki šiol yra paslaptingas klausimas. Į tai, ką šis žmogus išsinešdavo iš bankų, tikri vagys net nebūtų atkreipę dėmesio.
Jūs nepatikėsite, tačiau šį vagį domino tik... kilimėliai, gulintys ties pagrindiniais įėjimais į daugelį bankų. „Trisdešimt septyni kilimėlių vagysčių atvejai“, – tvirtina seniausios Jungtinių Valstijų finansinės institucijos „JPMorgan Chase & Co.“ atstovas spaudai. Guminis šios institucijos padalinio kilimėlis tapo mėgstamiausiu paslaptingojo vagišiaus trofėjumi.
Tiksliai neaišku, kiek laiko praeidavo, kol kas nors pradėdavo domėtis dingusių kilimėlių likimu. Tikriausiai susirūpinama būdavo tik tada, kai kilimėlio pritrūkdavo lietingą dieną. Kaip ten bebūtų, galiausiai kažkas pastebėjo tendenciją ir ėmėsi tyrimo. Pirmasis vagystės faktas buvo užfiksuotas šių metų kovo 4 dieną. Iš pradžių vagis pavogė vieną kilimėlį, o po šešių dienų sugrįžo ir antro bei sėkmingai jį nugvelbė vidurdienį.
Įžūlus „bankų vagis“ daugiausia finansines įstaigas terorizuodavo Manhatano saloje. Jam visiškai nerūpėjo nei žmonės gatvėje, nei vaizdo stebėjimo kameros. Kilimėlius jis vogdavo piko valandų metu.
Gegužės 25 dieną, apie 9 valandą ryto, vieno iš „JPMorgan Chase & Co.“ padalinio apsaugos darbuotojas kreipėsi į 911 ir pranešė apie eilinę kilimėlio vagystę. Netoliese buvęs policijos pareigūnas sugebėjo operatyviai susekti ir suimti kilimėlių vagį. Tą pačią dieną jam pateikti kaltinimai dėl mažiausiai šešių užfiksuotų kilimėlių vagysčių, nors jų, suprantama, buvo gerokai daugiau.
Paslaptingasis banditas buvo anksčiau teistas 55 metų amžiaus Williamas Footmanas, kuris iš karto, kai tik buvo suimtas, buvo pripažintas sergančiu ir uždarytas į Niujorko „Bellevue“ ligoninės kalėjimo kamerą. Anksčiau šis žmogus buvo teistas dėl prekybos narkotikais. Jis turėjo jau nemenką kalėjimo stažą. Paskutinį kartą teistas buvo 2001 metais, o laisvėje atsidūrė prieš trejus metus.
„Aš čia niekuo dėtas“, – ir toliau kategoriškai tvirtina W. Footmanas ir teigia, kad buvo suimtas su kompanijos „Imperial Carpet“, kurioje dirbo, kilimėliu. Jis neigia, kad pavogė bent vieną iš kilimėlių, paslaptingai pradingusių per tas 11 savaičių: „Tuo metu manęs net mieste nebuvo.“
Tiesa, Williamas prisipažįsta, kad anksčiau kilimėlius vis dėlto yra vogęs, nes neturėjo darbo: „Berods, septynis. Visame mieste. Visada naktį. Niekur nesučiupo.“ Ką gi jis veikė su kilimėliais? „Aš parduodavau juos vyninėms. Pas juos dažnai grindys šlapios“, – teigia W. Footmanas. Už kiekvieną kilimėlį jis galėdavo gauti apie 30 dolerių, o kartais gaudavo ir daugiau.