„Audi“ – visame pasaulyje žinomas automobilių gamintojas, kuris didžiuojasi, jog yra „Volkswagen Group“ koncerno šeimos narė. Vis dėlto, išdidžiai keturių žiedų simboliką dėvintys ratuočiai kadaise priklausė kitam automobilių gigantui – „Daimler“, o tiksliau – „Mercedes Benz“.
„Audi“, kaip automobilių gamintojas, suklestėjo būdamas ne po „Daimler“, o po „Volkswagen Group“ koncerno sparnu. „Quattro“ – keturių varančiųjų ratų pavara, nuostabūs 5 cilindrų benzininiai motorai bei neįtikėtina sėkmė tarptautinėse automobilių sporto varžybose atkeliavo vadovaujant ambicingiems „Volkswagen Group“ vadovams, ir nors „Daimler“ neprisidėjo prie ženklaus „Audi“ atgimimo, tačiau už šios partnerystės slypi labai įdomi istorija.
Istorinė vertybė
„Audi“ daugelį metų buvo „Auto-Union“ koncerno nariu. Jis buvo suformuotas dėl labai elementarių priežasčių – noro išlikti itin konkurencingoje automobilių rinkoje. Šis sprendimas lėmė, jog po „Auto-Union“ sparnu atsirado net keturi skirtingi automobilių gamintojai: „Audi“, „DKW“, „Horch“ ir „Wanderer“. Kiekvienas, lyg ir, savo srities specialistas ir turintis užtektinai patirties automobilių gamyboje.
Nepaisant susijungimo, kiekviena markė sugebėjo išlaikyti savo identitetą ir išskirtinumo faktorių. Tai buvo – primygtinis reikalavimas, kurio šiandieninė automobilių pramonėje labai trūksta. Visgi, naujai suformuotas koncernas buvo skirtas tam, jog keturi ir itin pajėgūs automobilių kūrėjai galėtų sumažinti kūrimo ir gamybos kaštus, bei paspartinti technologinį progresą. Iš tiesų – šio darinio veikla buvo labai panaši dabar veikiančio „Volkswagen Group“ koncerno, po kurio sparnu gyvena keletas skirtingų gamintojų ir tuo pačiu dalinasi tais pačiais komponentais: nuo variklių ir elementarių interjero detalių.
„Auto-Union“ koncerną sudariusios markės, kaip atskiras vienetas, buvo labai gerai žinomi ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Vis dėlto, „Auto-Union“ vardas senajame žemyne išgarsėjo po keleto pergalių tarptautinėse automobilių sporto varžybose. Nepaisant ką tik sugalvoto vardo, užtektinai patirties inžinieriai sugebėjo mesti iššūkį vienam didžiausių automobilių kūrėjų pasaulyje – „Mercedes Benz“.
„Auto-Union“ gamyklinė komanda dalyvavo skirtinguose čempionatuose, kurie vyko Vokietijoje, Šveicarijoje ir tuometinėje Čekoslovakijoje. Pavyzdžiui, 1934 metais „Auto-Union“ gamyklinė komanda laimėjo beveik visas varžybas, kuriose tik dalyvavo ir tuo pačiu kaip reikiant erzino savo inžinerine puikybe besididžiavusius specialistus iš „Mercedes-Benz“.
Natūralu, jog nuolatos augantis pergalių skaičius skatino inžinierių epitetą, todėl natūralu, jog nuolatos tobulinami bolidai 1936 metais „Auto-Union“ atnešė Europos čempionų taurę, kuri iki šiol laikoma vienu vertingiausiu koncerno trofėjumi.
Nuožmi kova su „Mercedes-Benz“ skirtingose automobilių sporto arenose didino lenktynių populiarumą ir žmonių domėjimusi automobilių sportu, tačiau tolimesnę šių varžovų akistatą sustabdė antrasis pasaulis karas.
Kol Vokietijos armija užtikrintai žygiavo Lenkijoje ar kitose Europos šalyse, automobilius kadaise projektavę gamintojai turėjo susitaikyti su nauja realybe ir pakeisti veiklos kryptį. Sunkiai nuspėjamam laiko tarpui užmiršti sportiškų ar praktiškų automobilių gamybą ir vietoje to imtis veiklos, kuri patenkintų augantį Vokietijos armijos apetitą.
Netrukus „Auto-Union“ tapo svarbiu transporto priemonių tiekėju Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms. Vienas iš pavyzdžių – antrojo pasaulinio karo metais „Auto-Union“ tiekė važiuoklę šarvuotiems lengviesiems „Leichter Panzerspähwagen“ automobiliams.
„Leichter Panzerspähwagen“ buvo vienas iš daugelio transporto priemonių, kurios buvo konstruojamos „Auto-Union“ darbuotojų ir buvo gaminamos skirtingose šio koncerno gamyklose, tačiau pasauliniam konfliktui judant link griausmingo finalo, nuo 1944 m. pradžios „Auto-Union“ gamyklos buvo smarkai bombarduojamos, kol galiausiai nebegalėjo tęsti tolimesnės veiklos.
Kita vertus, tai nebuvo pats blogiausias scenarijus, kurio galėjo tikėtis tuometinių „Auto-Union“ vadovai. Iš pradžių Cvikau miestą užėmė Jungtinių Valstijų pajėgos, kurios neturėjo intencijų pasilikti šiame Vokietijos mieste. Tuo tarpu birželio 30 dieną Cvikau miesto kontrolę perėmus Raudonajai armijai, netrukus „Auto-Union“ gamyklose buvęs inventorius, dokumentai, būsimų modelių brėžiniai iškeliavo į Rusiją.
Nauja era
„Auto-Union“ vadovai neturėdami kitos išeities, su savimi pasiėmė ką galėjo ir persikėlė gyventi į vakarinę Vokietijos dalį, kurioje talentingiausi koncerno inžinieriai privalėjo savo veiklą pradėti iš naujo. Nuo visiškai tuščio popieriaus lapo.
Sukurti naują kompaniją niekada nebuvo lengva. Tai puikiai žinojo ir tuometiniai „Auto-Union“ vadovai, kurie koncerno prisikėlimo procesą pradėjo nuo biudžetinės klasės ratuočių kūrimo. Nors naujieji modeliai buvo sutikti palankiai, tačiau karo nualinta Europa neleido kompaktiškiems „Auto-Union“ gaminiams konkuruoti su tokiais modeliais kaip: „Citroën 2CV“ ar „Volkswagen Beetle“.
Sparčiai mažėjantis kapitalas paskatino „Auto-Union“ vadovus ieškoti partnerių, kurie norėtų investuoti ar bet kaip prisidėti prie sėkmingos koncerno veiklos vystymo. Friedrichas Flickas, būdamas vienu didžiausių „Auto-Union“ koncerno akcininkų, ėmėsi taip reikalingos iniciatyvos.
Po labai ilgai trukusių derybų, jis įsitikino „Daimler“ valdybos tarybą, jog „Auto-Union“ galėtų tapti pigesnių, masėms prieinamų automobilių gamintoja. Tokiu būdu milžinišką patirtį turintis koncernas galėtų puikiai papildyti „Mercedes Benz“ produktų krepšelį.
1958 metų kovą, „Daimler“ koncerno valdybos taryba nusprendė įsigyti 88% „Auto-Union“ akcijų. Nepraėjus net dvejiems metams, 1960 metų, vasario 1-ąją dieną, „Daimler“ įsigijo likusius 12% akcijų ir tapo vienvaldžiu „Auto-Union“ savininku.
Naujieji šeimininkai iškart pradėjo įgyvendinti ambicingą modernizacijos planą. Pagal „Daimler“ valdybos tarybos patvirtintą planą, „Auto-Union“ gavo net 340 milijonų Vokietijos markių injekciją, tačiau didžiausia problema buvo ne investicijos, bet kuria kryptimi reikia eiti modernizuojant „Auto-Union“.
Po ganėtinai ilgų ir varginančių diskusijų, „Auto-Union“ modernizacija buvo patikėta trims „Mercedes Benz“ inžinieriams: Fritzui Nallingeriui, Rudolfui Uhlenhautui ir Ludwigui Krausui. Ši trijulė buvo išsiųsta į tuometinę „Auto-Union“ būstinę, kurioje jie turėjo įtikinti savo kolegas, jog ateitis priklauso didesnio tūrio varikliams, kurie būtų pajėgūs pavilkti bet kokio dydžio kėbulą.
Šis konfliktas dabar gali atrodyti neįprastai, tačiau šešto dešimtmečio pabaigoje „Auto-Union“ buvo šventai įsitikinusi, jog investicijos į dvitakčius variklius yra teisingas sprendimas. Deja, bet būtent pastarieji buvo silpnoji „Auto-Union“ grandis, kurią „Mercedes-Benz“ inžinieriai pasiryžo išspręsti.
Kartu, bendromis jėgomis, Ludwigo Krauso vadovaujama komanda sukūrė naują benzininį, keturių cilindrų variklį, kuris tarpusavyje buvo vadinamas „M118“ arba tiesiog – „Mexico“ vardu. Deja, bet šio glaudaus bendradarbiavimo vaisiai buvo pernelyg rūgštūs.
„Daimler“ koncerno vadovai matydami, jog „Auto-Union“ nenori atsisakyti savo verslo modelio, ir nerimaudama, jog „Auto-Union“ teliks patraukli tik nelabai turtingoje Rytų Vokietijos rinkoje, „Daimler“ ant prekystalio padėjo „Auto-Union“ akcijas, kurias, daugelio nuostabai, įsigijo „Volkswagen“.
