34-erių metų vyras neslepia, kad „velnio neštas ir pamestas“ buvo visąlaik, nors po traumos bandė būti geresnis ir ramesnis, bet pamatė, kad tik kova leis jam išlikti. Be to, jis save apibūdina kaip visuomeninką – verslininką, kurį, kaip kovotoją už savo ir kitų teises jau žino ne viena organizacija, įstaiga bei asmenybė. Apie save Mantas sutiko papasakoti portalui tv3.lt.
Nuojautos nepaklausė ir vos nemirė
Dažnas klausimas, o gal dažniau net pirma mintis, pamačius jauną žmogų neįgaliojo vežimėlyje – gailestis, liūdesys, nes jam, greičiausiai, nutiko nelaimė vairuojant automobilį, motociklą, dar turbūt buvo neblaivus. Kažkodėl būtent tokios priežastys atrodo dažniausios. Vis dėlto ši istorija kitokia. Ne, Mantas nebuvo patekęs į avariją, ir ne – jis nebuvo girtas.
„Tai buvo suplanuotas giminaičių susitikimas kitame mieste, antra Velykų dieną, 2009 metais. Iš tikrųjų jaučiau prieš važiavimą nenorą važiuoti, toks jausmas buvo keistas ir pasakiau apie tai keliems draugams, kurie vis dar tai atsimena.
Visgi atvykau ten paskutinis. Supratau, kad laikas išvažiuoti, kai vienas giminaitis buvo per daug įsilinksminęs, padauginęs alkoholio. Jis mane ir stumtelėjo link senovinių stiklinių durų ant kurių stiklų pasimoviau“, – prisiminė Mantas.
Stiklai jam perpjovė kirkšnies arterijas, todėl kraujais paplūdusiam vyrui kiekviena sekundė buvo brangi.
Jis mažai prisimena tolesnę įvykių eigą, žino, kad pirmąją pagalbą jam suteikė Visagino ligoninėje, iš ten jis skubiai buvo išgabentas į Vilnių.
Vieną akimirką atgavęs sąmonę ligoninėje Vilniuje, jis paprašė kito ligonio telefono tėvams pranešti kur esąs, o kitą akimirką pamatė gydytoją, liepusią skubiai operuoti jo krešulių pilną ir sutinusią koją.
Buvo laiko klausimas, kol krešuliai būtų pasiekę širdį. Po operacijos, prasidėjo dvi savaites trukę eksperimentai su Manto koja.
Kunigo apsilankymas sukėlė pyktį
Vis dėlto, giminaitis taip ir neatvažiavo jo aplankyti, tik pavaikščiojo aplink ligoninę, kur Mantas praleido ilgas savaites.
„Prisimenu, kad niekaip nėjo atstatyti kraujotakos, koja toliau buvo sutinusi, o skausmas kaip milžiniško spuogo (Juokiasi). Gydytojai pasiūlė supjaustyti koją, kad nuimtų patinimą ir kiekvieną dieną nupjaustydavo pūti pradėjusias vietas, apvalydavo. Sakydavo, kad geriau turėsi koją, kokia bebūtų, nei visai nebūtų.
Be to, pabudęs vieną dieną, negalėjau patikėti savo akimis – prie mano lovos stovėjo kunigas. Mane toks pyktis apėmė, juk dar tik viena pirmųjų dienų, aš tikrai nesiruošiu mirti, o čia man jau kunigą iškvietė. Po to sužinojau, kad jis visus aplanko kartą per savaitę.
Ir kažkurį kartą, po narkozės, kai jau sunkiai supratau miegu ar tik spalvotas iliuzijas matau, pabudau ir šalia stovėjo gydytoja. Ji pasakė, kad niekas negerėja, reikės trumpinti koją, todėl reikia mano parašo. Neturėjau kur traukti. Pirmąkart iki kelio pjovė, tada dar trumpino, rodė rezidentams ir patys stebėjosi, kodėl negyja.
Po paskutinės operacijos aš jau nebeturėjau kojos iki kirkšnies. Neturėjau kada verkti ir savęs gailėti. Mano šeimoje tėvai jau buvo išgyvenę vieną tragediją, nenorėjau savimi jų apkrauti. Stengiausi kiek įmanoma laikytis“, – atskleidė M. Panavas.
Visagino ligoninė atsidūrė teisme
Išties, atrodo neįtikėtina situacija. Mantas pripažino, kad pabendravus su tais, kurie patyrė traumas, tokių pačių neįtikėtų istorijų išgirdo ne vieną. Tiesiog visko susiklostydavo, kai žmonės ne laiku ir ne vietoje atsidurdavo. Tačiau Manto kovų kelias tik prasidėjo.
„Po ligoninės, man turėjo išrašyti biuletenį. Bet pasakė, kad negali to padaryti, nes pirminės pagalbos metu Visagine, įrašė, kad buvau girtas. Kai pradėjau domėtis, kaip jie tai nustatė, pasirodo, pagal kvapą. Tai sakau, gal dar ką nors galėjo įrašyti, kad narkomanas ar benamis esu iš pirmo žvilgsnio. Iš pradžių gražiuoju sakė, kad perrašys pažymą.
Esmė buvo tokia, kad dėl to girtumo nedavė biuletenio, tai visiškai be pajamų buvau. Visgi gražiuoju nesusitarėm ir teko kreiptis į teismą. Galiausiai man parašė tą biuletenį ir sumokėjo pinigus. Nes iki tol turėjau kaip durnelis vaikščioti į ligoninę kartą per mėnesį dėl dokumentų. Tai kaip tu gali būti geras, kai vietoje pagalbos, gauni pasityčiojimą“, neslėpė pykčio vyras.
Įrodinėjo, kad „niekas nepasiekeitė“
Mantas neslėpė, kad buvo sunku susitaikyti su visiškai kitokiu savimi. Jis pripažįsta, kad apie metus laiko truko savęs suvokimo ir priėmimo procesas. Be to, neslėpė, kad ir visas fazes išgyveno: neigimo, pykčio, susitaikymo.
„Kai man koją nupjovė tai atrodė, kad aš čia dar vaikščiosiu, užsidėsiu protezą. Nes daug planų buvo visokių ir viskas paprasta atrodė.
Prisimenu, kai pradžioje keliavau kažkur dar su ramentais ir, berods, Frankfurto oro uoste buvo persėdimas. Pirma mano kelionė tokia buvo, dabar jau žinau, kad žmogui su negalia priklauso vežimėlis, pagalbininkas. O tada dviese su draugu buvom, man iškart pasiūlė irgi vežimėlį, bet kur tau, man tai juk nereikia. Aš pats viską galiu, nereikia man pagalbos.
Turėjom 6 valandas laisvo laiko, o pasirodo išskridimo vartai buvo toliausiai - per visą oro uosto. Tai pritryniau pažastis iki kraujų, per tokius savo vyriškumo demonstravimus, dėl pagalbos atsisakymo - kentėjo galva.
Aišku, tie žvilgsniai gatvėje erzino, aš pats pasikeičiau, bet ir žmonės jau kažkiek.
Prisimenu, kai su protezu vaikštai, dar šlubuoji, kelnes užsimauni dar nesimato, tai dar kaip ir nieko.
O ir vežimėlio ilgai neturėjau, nes kaip aš čia toks su vežimėliu, taigi dar vaikščiosiu“, - atvirai pasakojo vyras.
Svarstymai apie prakeiksmą bei nužiūrėjimą
Rudenį, prieš nelaimę, Mantas susigriebė užbaigti keliems metams atidėtas bakalauro studijas. Be to, buvo grįžęs iš užsienio su gausybe verslo planų ir idėjų, o laisvalaikį vis labiau užpildė krepšinis. Pastarajam jis pasiryžo intensyviau ruoštis, kad galėtų profesionaliau žaisti. Bet viskas pasikeitė mažiau nei per metus, griuvo planai ir svajonės.
„Prisimenu, tada galvojau eiti pas būrėją. Iš tikrųjų buvo tokių minčių, kad gal mane prakeikė, ar nužiūrėjo kažkas. Nes per daug viskas sekėsi. O jau prieš pat traumą, pradėjo nesisekti. Ir po to nutikimo, atrodo, nuneši dokumentus, padarai viską ko reikia, o vis tiek negauni. Ir taip visur. Na tai ir galvojau, gal iš pavydo ar pykčio užkeikė.
Aišku, po kažkiek laiko praėjo tokios mintys, nes čia tik savęs kankinimas“, - pripažino Mantas.
Stipri išorė ir baimė viduje
Jis demonstravo aiškią stiprybę tiek ligoninėje, tiek visos reabilitacijos metu, netgi atėjusius jo aplankyti draugus linksmindavo. Bei vieną kartą ligoninėje gydytojai jo paprašė nuraminti latvį, kurio sūnui irgi koją nupjovė. Tačiau už ligoninės sienų, Mantas išgyveno didžiulę baimę.
„Sugalvojau, kad noriu į baseiną vaikščioti ir reikėjo kelių daiktų, o pasiųsti į parduotuvę nebuvo ką. Tai pats nuėjau į prekybos centrą prieš pat užsidarymą, kad žmonių kuo mažiau būtų. Bet buvau visas šlapias nuo tos baimės. Baisu, kad visi žiūrės. Atrodė, eina du metrai su ramentais be kojos.
Kai rudenį jau nuėjau į universitetą, kur jau buvo liftas įrengtas ir man visi prikaišiodavo, tai kodėl neinu, niekas net neįtarė, kad man baisu į žmones išeiti. Nesupranta žmonės tos baimės, ypač kai toks kietas, „krūtas“ buvai. Man, jeigu būtų nupjovę iki kelio koją, tai aš čia eičiau ir dar visiems rodyčiau kokį „krūtą“ protezą turiu.
Ne ką mažiau streso buvo, kai į neįgaliųjų krepšinio treniruotę mane nusivedė. Pasižiūrėjau, apsisukau ir metus laiko niekas manęs nematė. Pirma mintis juos ten pamačius žaidžiant buvo: ne, nesąmonė čia, invalidai kokie žaidžia.
Įsivaizduok, sportuoji, svajoji, ir štai. Viduje visų pirma buvo sunku priimti viską“, - neslėpė M. Panavas.
Kovai užgrūdino nedraugiška realybė
Traumą patyręs vyras neslėpė, kad permąstė savo gyvenimą ir elgesį, o sulaukęs ligoninėje palaikymo ir padrąsinimo, nusprendė, kad stengsis būti geresnis. Juolab, turėjo viziją, jog pagalbos sulauks ir tam skirtose įstaigose.
„Išėjus iš reabilitacijos, teko susidurti su visais elementariais dalykais: poliklinikomis, Sodra, komisijomis ir pan. Sėdėjau eilėse, vaikščiojau pažymų iš vieno kabineto į kitą po keletą mėnesių, bet kai neįgalumo nustatymo tarnyboje man pasakė, kad metams laiko išrašo pažymą – pratrūkau: „gal man koja ataugs per metus, kokius tada vaistus gerti ir ką valgyti, kad tai greičiau įvyktų“.
Negalėjau patikėti su tokiu pasityčiojimu. Dauguma nuleidžia galvas, tyli ir laukia. Aš ne toks, visose situacijose rasdavau pas ką nueiti ir pakalbėti. Todėl niekaip nesuprantu, kodėl reikia ieškoti ką apšaukti, iki absurdo įrodinėti, kodėl man reikia pagalbos, neturint kojos. Iš tiesų, žmonės gatvėje yra malonesni, nei visos šios pagalbos tarnybos. Baigėsi mano bandymai būti geru, nes kasdien atsikeli ir „į kovą“.
Bet aš tikrai neverkiu, yra ir gerų dalykų. Tik reikia savo teises žinoti ir nenusileisti, niekas kitas už tave nepastovės.
Žinoma, buvo ir istorija su protezu. Nes kiekvienam priklauso protezavimas ir reabilitacijos. Aš taip pat pasidomėjau, kas man priklauso ir kas ne. Ir žinot, už tuos skiriamus pinigus jaunam žmogui normalaus protezo tikrai nepadarys.
O aš dar gi svajojau vaikščioti. Pasižiūrėdavau video įrašus internete, kad dar su mano pažeidimais laksto žmonės. Bet tam, kad vaikščiotum, kaip man Lietuvoje, neįmanoma. Netgi išsireikalavęs protezą pritaikytą man, greitai juo nusivyliau.
Vasarą be galo karšta, nes esi kaip kokone įvyniotas, žiemą, jeigu užkliūni ar slysteli, tai jis protezas iškart susilanksto.
Tad nepavaikščiosi. O kur dar lietus ir kitos sąlygos.
Aš pasvajojau pora metų apie tai ir tada nusprendžiau, kam negražiai vaikščioti, jeigu galima gražiai važinėti.
Save dar spėjau išbandyti ir politiko amplua. Po traumos atsirado daugiau laiko ir noro išbandyti naujus dalykus. Tad prisijungiau prie vienos partijos ir netgi 2012 m. dalyvavau rinkimuose į Seimą kaip Karoliniškių vienmandatės rinkimų apygardos atstovas. Supratau, kad ne mano sritis, bet patirtis buvo įdomi, tad kodėl gi nebandyti“, - svarstė Mantas.
Sėkmės istorijos – tik ledkalnio viršūnė
Pasak Manto, gerieji pavyzdžiai, apie kuriuos dažniausiai rašoma, turi turtingas šeimas, todėl sau gali leisti sėdėti namie.
Jis sau šito negalėjo leisti. Nes situacijos yra pas visus panašios, tik kovojančių, nepasiduodančių, Mantas teigė suskaičiuotų ant vienos ar abiejų rankų pirštų.
„Aš irgi pasižiūriu tas įvairias sėkmės istorijas, kaip čia sportuoja, keliauja. O jeigu tu neturi tėvų, galinčių šitaip tave išlaikyti? O jeigu neturi santaupų? Aš irgi jų turėjau, bet per du metus baigėsi. Tai kokie dar sportai, gyvenimai sau, kai turi galvoti apie mokesčius, maistą. Ir nėra taip paprastai viskas, daug tokių yra. Dabar žiniasklaidoje daugiausiai arba „bėdų turgaus“ istorijų, kad aš vargšas ir man duokite pinigų, arba sėkmės istorijų, kaip pasiekė kažko daug. Nėra vidurio.
Sėkmės istorijos yra tik viršūnėlė. Nes jeigu kažkam pasiseka, tai iškart pavydas kitų jaučiamas. Tarp neįgaliųjų yra nemažai tinginčių ir pykstančių ant tų, kuriems pasiseka kiek daugiau. Noriu pasakyti, kad ir mūsų bendruomenėje tokių pat yra.
Apskritai, neįgaliųjų sporto situacija Vilniaus mieste yra didžiulė bėda ir gėda, be to, ir klubais bei draugijomis nepaviešintų problemų gausybė.
Aišku, neslepiu, kad yra ir tokių, kurie nenori patys siekti, o laukia ant lėkštutės visko paduodamo.
Tarp tų neįgaliųjų tokie patys žmonės, aš matau, kad buvo senoji karta, kur sakydavo „duokit man pinigų, nes neturiu to ir ano“. O dabar nauja karta, kaip aš, kurie sako, kad pirmiau padarom, o tada kažką gausim iš to.
Aš pastebiu, kad naujų žmonių perversmas vyksta, kaip ir visoje Lietuvoje.
Dabar daug per pramogas patyrusių traumas, protingų ir pasiturinčių žmonių, o ne tik nušalę kojas benamiai ar statybininkai po nelaimių. Juolab, viskas priklauso nuo galvos. Norėtųsi, kad tie mąstantys žmonės ateitų kovotų, siektų.
O man, kaip krepšininkui, norisi komandos, matyt, todėl buriu žmones.
Anksčiau didesnis degtukas buvau. Bet supratau, kad neverta žmonių įtikinėti, jie patys turi nuspręsti. Dabar man tesiog norėtųsi vietos, kur būtų gera ir smagu leisti laiką su bendraminčiais“, - pasakojo vyras.
