Vokietijos žiniasklaida pabandė įvertinti naujas Europos bankų reguliacijos taisykles hipotetinėje situacijoje, vykstančioje netolimoje ateityje – 2021 metais. Pagrindinis šio hipotetinio modelio veikėjas – didžiausias neegzistuojantis Europos bankas „Deutsche HypoCommerz“. Spegel.de modeliuoja tokią situaciją, kurioje minėtas hipotetinis bankas patiria rimtų nuostolių ir patenka į situaciją, kuomet reikia pritaikyti neseniai patvirtintas bankų gelbėjimo taisykles.
Remiantis naujomis nuostatomis, hipotetinis bankas turėtų būti likviduojamas. Pirmiausia savo kapitalu sumoka banko akcininkai ir obligacijų savininkai. Kadangi įsipareigojimams padengti pinigų nepakanka, visi banko indėlininkai banke laikantys daugiau nei 100 tūkst. eurų (345 tūkst. litų) taip pat yra priversti prisidėti prie banko problemų sprendimo.
Mokesčių mokėtojams lengviau tik teoriškai
Lyginant hipotetinę krizę su 2007 metų finansų krize, bent jau iš pirmo žvilgsnio mokesčių mokėtojai patiria mažiau nerimo. Šį kartą jiems nereikia tiesiogiai mokėti už su rizikingomis spekuliacijomis žaidusius bankininkus, o valstybėms nereikia atiduoti visų savo resursų prasiskolinusių bankų gelbėjimui. Vėlgi, visa tai veikia tik teoriškai.
Spiegel.de teigimu, praktikoje viskas atrodytų kur kas kitaip. Visų pirma, bankų sektoriaus lobistai, kartu su ekonomistais pradėtų kalbėti apie milžiniškas didžiausio žemyno banko „Deutsche HypoCommerz“ uždarymo pasekmes Europos ekonomikai. Tuomet Vokietijos bankų asociacijos prezidentas perspėtų visuomenę apie „pasitikėjimo krizę“ ir „kapitalo nutekėjimo“ iš euro zonos riziką, kuri sukeltų kreditų krizę, neigiamai paveiksiančią smulkųjį ir vidutinį verslą su milijonais jo darbuotojų.
Galiausiai, kai panaši situacija nutinka Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės (JK) bankams, specialiame ES viršūnių susitikime būtų nuspręsta taisyklėms pritaikyti kelias išimtis. ES narių valstybės perimtų didžiąją dalį bankų įsipareigojimų ir perkeltų juos į „blogus“ bankus. Tuo pat metu hipotetinis „Deutsche HypoCommerz“ gautų šviežią grynųjų injekciją iš Vokietijos biudžeto. Taip bankui būtų suteikiama likvidumo, tačiau banko akcininkai, kreditoriai ir didieji klientai liktų nepaliesti.
Tuo metu Vokietijos politikai žiniasklaidai pasakotų, kad mokesčių mokėtojų lėšos nebuvo panaudotos, o rekapitalizacijos lėšos bus atgautos, kai tik bankas vėl taps pelningu. Tuo tarpu „blogasis“ bankas, kuriame būtų laikomi rizikingi vertybiniai popieriai, anot politikų, galėtų būti pelningas ilguoju laikotarpiu, kai atsigautų išvestinių finansinių priemonių rinka, rašo speigel.de.
Galiausiai Vokietijos vadovas(-ė) pareikštų, kad parama bankams jokių būdu nereiškia, kad bankų gelbėjimas kreditorių lėšomis nepasiteisino, o esama situacija tik darkart patvirtino, kad rinkos ekonomikoje rizika eina koja kojon su nuostoliais.
Taisykles laužyti įprasta
Ši hipotetinė situacija parodo, kad remiantis šiais metais priimtos bankų gelbėjimo taisyklės suteikia labai daug vietos įvairioms spekuliacijoms. Spiegel.de teigimu, visiškai nesąžininga, kad ilgainiui eiliniai piliečiai lieka kalti dėl spekuliatyvių bankų veiksmų. Mokesčių mokėtojai neturėtų patirti nuostolių anksčiau už bankų akcininkus. Tuo tarpu bankų klientai privalo būti atsakingi už save ir patikėję savo santaupas finansiniai institucijai privalo jausti pareigą domėtis jos vykdoma veikla.
Pirmą kartą šis precedentas buvo pritaikytas Kipro atveju, o dabar, spaudžiant Vokietijos vyriausybės, bandoma tokias taisykles pritaikyti visiems Senojo žemyno bankams.
Vis dėlto vokiečių naujienų portalas pastebi, kad pagrindinė problema užkuoduota jau žodyje „taisyklė“. Finansų rinkos, politikai ir piliečiai per ilgą laiką priprato prie situacijos kuomet ES šalys naudojasi taisyklėmis tol, kol jos atitinka poreikius. Mastrichto kriterijai buvo pamiršti vos tik Vokietija užsigeidė pasiskolinti daugiau nei galima. O ar yra prisimenančių draudimą dalintis skolos rizika tarp euro zonos valstybių? Šis buvo pamirštas vos tik iškilo grėsmė dėl Graikijos bankroto.
Spiegel.de teigimu, norint, kad naujos bankų gelbėjimo taisyklės iš tiesų suveiktų, šios turi būti pritaikytos Europos finansų širdyje – ne Kipre, o Londone, Frankfurte ar Paryžiuje. Ir net tuomet teks kovoti su milžinišku bankų lobistų spaudimu, nepamirštant ekonominių sunkumų grėsmės. Patirtis rodo, kad to niekad nebus.
