„Nusiimk pagaliau rožinius akinius!“ – sušvokščiau draugei, kuri bandė pateisinti savo niekšingą mylimąjį, kuris iš „Dantisto“ gavo sms žinutę su tekstu „mažuti, pasiilgau tavęs“. Mes susipažįstame, įsimylime, džiaugiamės santykiais ir tikime meilės galia, kuri priverčia mūsų išrinktuosius/išrinktąsias būti ištikimais/ištikimomis, bet ar tai nėra tik vaizdas pro rožinius akinius?
Ištikimybė iš esmės yra kiekvieno mūsų valioje, tačiau kažkas paslysta ir nepasitikėjimo „karuselė“ smarkiai įsisiūbuoja. Kai iš daugelio vaikinų ir merginų lūpų išgirsti: „nusivyliau visomis merginomis/vaikinais“ – susimąstai, ar tikrai viskas gyvenime taip pilka? Kažkada vaikystėje susikuriame iliuziją apie idiliškus, tobulus santykius, tačiau, kuo daugiau žmonių palieka pėdsakus mūsų gyvenimuose, tuo labiau „rožinę“ idilę apsupa tikrai neidealūs partneriai.
Tiesiog tampame traumuoti. Jis/ji tau paš*ko, tu jam/jai paš*kai ir staiga su apmaudu veide sakai, jog ištikimybė tiesiog neegzistuoja.
Nuostabu, kai tau dar 10, ir didžiausia tavo simpatijos neištikimybė gali būti ta, jog šis/ši namo lydės kitą berniuką/mergaitę. Paaugus neištikimybės problema tampa vis baisesnė ir skaudesnė. Kas yra neištikimybė? Bučinys? Pasimatymas? Seksas? Jei esi gerai įsimylėjęs/įsimylėjusi, net menkiausias įtartinas „žingsnis į šoną“ tampa tragedija.
Nuskirdę į mėnulį, statantys laivus, dangoraižius, pažindami mediciną žmonės vis dar nesugeba susiorientuoti savo santykiuose, nenusistovi moralinės normos ir vertybės. Dažnai kalbama, kad štai senovėje viskas buvo kitaip: pirmoji meilė su gražiom vestuvėm, seksas tamsoje ir tik su rūbais, kuklumas.. Nė velnio! Tik vėliau suaugusiems proanūkiams senoliai pasakoja apie audringas gegužines, šieno kupetas ir tvartus. Net Joninių nakties „paparčio žiedo ieškojimas“ iš tikrųjų simbolizavo nekaltybės praradimą. Dėl to, „žiedo“ eidavo ieškoti tik jauni vaikinai ir merginos.
O jei vis dėl to manai, kad išlikti ištikimam yra įmanoma, kas gali padėti įtikinti ir tavo antrąją pusę? Savaime suprantama, jog „nusukti į kairę“ ir gailėtis nėra taip baisu, kaip suprasti, jog esi išduotas/išduota. Mes, žmonės, iš esmės esame linkę „garbinti“ tai, kuo tikime. Jaunystėje, kai 4 draugystės metai atrodo velniškai daug, mintis, jog tavo antroji pusė tau bus neištikima – lygu širdies smūgiui. O ką tuo tarpu mano neištikimasis/neištikimoji?
Vieniems „nueiti į kairę“ taip pat lengva kaip nusičiaudėti, kitiems – reikia nugalėti baimę ir savigraužą, kai tiesiog kyla noras turėti „nuotykį“, dar kiti, taip ir neišdrįsta patenkinti smalsumo... Dalis „einančiųjų“ (ne ten, kur reikia) pasiduoda spontaniškam hormonų proveržiui, kiti štai tyliai tai daro nuolatos, iš paskutiniųjų bandydami neatsinešti pas savo partnerį/partnerę „svetimos smarvės“, tačiau aišku viena – neištikimybė neskaudina tol, kol apie ją tiesiog nežinai.
Jei tavo partneris/partnerė kokį kartą būtų tau neištikimas/neištikima, norėtum apie tai žinoti? Ar žmogus turi pakankamai valios išlaikyti tokią vertybę kaip ištikimybė? Ar jis gali sugebėti tai tausoti, puoselėti, vertinti?
Būdami/būdamos 16-os vaikinai/merginos, paklausti/paklaustos apie neištikimas antrąsias puses dažniausiai „purškia“, kad to neatleistų gyvenime, tačiau prabėgus 10 ir daugiau metų – nuomonę pakeičia, o gal nuomonė pakeičia juos? Tiesiog susigyvename su stereotipais, tampame lygiai tokie pat „morališkai sutraumuoti“ neištikimų antrųjų pusių. Iš pradžių nebetikime, kad pasaulyje egzistuoja „geri santykiai“, o vėliau patikime, kad tie „nevykę“ ir yra tiesa.
Net jei visuomenėje ištikimybė tėra tik vaizdas pro „rožinius akinius“, ar vertėtų juos nusiimti? Viena legenda pasakoja:
Gyveno kartą karalius ir karalienė, valdė jie savo šalį sėkmingai ir visi tos šalies žmonės buvo laimingi. Tačiau netoliese gyveno piktas burtininkas, kuris norėjo pakenkti gerajam karaliui. Šis į vietinį šulinį įpylė „beprotystės“ eliksyro, ir visi, kurie tik gėrė iš to šulinio – tapo bepročiais. Šalyje prasidėjo chaosas. Kadangi karaliaus rūmai turėjo atskirą aukso šulinį, tai tik valdovas su žmona neišprotėjo, tačiau... Bepročiai jų nesiklausė. Ilgai sprendė jie, ką daryti ir... Taip pat atsigėrė iš užnuodyto šulinio. Savaime aišku, jie išprotėjo. Karalystė toliau gyveno ilgai ir laimingai.
Įsimylėję dažnai tampame bepročiais, žiūrime pro rožinius akinius, tikime ir norime, kad tikėtų mumis. Tad gal vertėtų nenustoti? Bandome suvokti mus supančią aplinką, suvokti, kokia yra mūsų santykių tikrovė, tačiau, jei tu vienas nesigriebsi „kryžiaus ir česnako“, o tiesiog vertinsi tam tikras moralines vertybes, gal atsiras žemėje ir kitas toks/tokia pats/pati beprotis/beprotė? Net jei tai ir gyvenimas su „rožiniais akiniais“!
Marjeta Šamšonaitė
