Atrodytų, kas gali būti natūraliau, nei noras sėkmingai ištekėti? Sėkmingai visais požiūriais: kad ne gertų, nerūkytų, būtų ištikimas ir aprūpintu viskuo, ko reikia. Niekam nesinori gyventi skaičiuojant kiekvieną centą, kaip aplinkui tiek daug įvairių pagundų. Vienu žodžiu, noras susieti savo gyvenimą ne tiesiog su geru vaikinu, bet su gerai apsirūpinusiu vaikinu yra visiškai suprantamas. Tačiau norai kartais netikėtai išsipildo. Ir kas tada?
Rusijos turtuolių ir jų žmonų gyvenimo realybė. Visos istorijos tikros.
Visų laikų ir tautų merginos svajojo ir svajoja apie Princą ant balto žirgo. Tiesa, laikui bėgant Princo vaizdas žymiai evoliucionavo. XX amžiaus Rusijos Federacijoje jis atrodo apytiksliai taip: vietoje arklio – džipas arba "Mercedes", pora apsauginių, vietoje kardo – mobilusis telefonas. Plius – geras kostiumas, auksinė kredito kortelė, nepriekaištingos manieros, meilė geriems restoranams ir kelionėms į užsienį – pageidautina, savo jachta. Niekas nesikeičia per amžius: Princas negali būti elgeta.
...Su Nika susipažinau sporto klube. Simpatiška, aukšto ūgio, 24 metų amžiaus mergina, turinti puikią sportinę figūrą, prižiūrėtą kūną. Važinėja "Golfu". Iš pradžių maniau, kad ji vakarais dirba treneriu, nes kada beateičiau į klubą, ji visada ten būdavo. Po to, kažkaip pradėjome aptarinėti saunos privalumus ir trūkumas ir išsikalbėjome. Nika pasirodė komunikabili, nenuobodi ir išgirdau daug įdomaus.
Nikos platininę (pačią brangiausią) nario kortelė sporto klube apmoka vyras, dirbantis dujų pramonės sistemoje. Jie vedę tris su pusę metų. Susipažino jie Kipre. Nika buvo pirmą kartą užsienyje, draugė įkalbėjo. Jos abidvi dirbo ateljė, metus darė visokius užsakymus "į kairę", taupė. Sukrapštė, nuvažiavo. Volodei labai taupyti nereikėjo – jis atvažiavo savaitgaliui papramogauti. Vietos merginos jam kategoriškai nepatiko, ir jis nuėjo ieškoti tautiečių, nes su kitos tautybės merginomis nesusikalbėtų dėl lingvistinių gebėjimų neturėjimo.
Pirmoji jam patikusi rusų gražuolė, nežiūrini į didelį kokteilių kiekį, pasirodė labai padori moteris ir Vovos vienišumo išsklaidyti nenorėjo. Jį tai taip nustebino, kad po dviejų kokteilių jis gavo jos Maskvos telefono numerį, o po dešimties dienų paskambino. Ir skambino iki tol, kol Nika už jo neištekėjo. Priešinosi ji neilgai, nes vaikinas jis buvo gražus, rožes dovanojo krepšiais ir turėjo visą Princo rinkinį. Ir dar namą prestižinėje užmiesčio gyvenvietėje. O ji dirbo ateljė. Ir visas ateljė žiūrėjo į ją pavydžiai seilėdamasi. Apskritai, jei ji būtų atsisakiusi, jos niekas nesuprastų, ir ji pati savęs irgi, "Be to, jis mane mylėjo", - sakė man Nika nuobodžiu balsu. O po mano gal nekorektiško klausimo: "O ką, daugiau nemyli?" – ji susimąstė taip ilgam, kad nusprendžiau, kad ji užmigo, veikiama suomių liaudies terapijos. Ne, sako, myli, tik meilė jo labai specifinė.
Ištekėjusi, ji iš karto išėjo iš darbo – nevalia milijonieriaus žmonai siuvėja dirbti. Ji, beje, iki šiol nežino, ar jį galima vadinti milijonieriumi ir kiek, bent apytiksliai, jis turi pinigų. Ūkiui ir sąvaržėlėms jis jai kartą per mėnesį išskiria fiksuotą sumą ir labai barasi, jei jai jos nepakanka. O pats kiekvieną savaitę eina į kazino. Tiesa, kartais ir ją ima kartu. Nika nusprendė vėl pradėti siūti – nors draugėms, - tai jis jos vos neužmušė, kai sužinojo. Atseit, ji daro jam gėdą, į kokią jį padėtį stato, lyg negalėtų jos aprūpinti – rėkė visą vakarą. Tu iš pradžių namuose susitvarkyk – ir taip toliau.
Štai ji ir sėdi visą dieną klube. O ką jai daryti? Užtat gerai atrodo, Vova didžiuojasi, visą laiką naujas sukneles perka. Ir nors Nikai dažnai staugti norisi, bet mintis apie skyrybas nuveda ją į aklavietę. Ir vėl grįžti į ateljė? Ir atsisveikinti su šviežiais vaisiais iš turgaus, sauna, masažu, pedikiūru, "Golfu" ir namu užmiestyje? Ne, ji dar neišprotėjo – Nika tuo tvirtai įsitikinusi. Aš su ja, tiesa, galėčiau pasiginčyti. Nors, visi turi savo kriterijus.
Pastaruoju metu į įvairias šeimos konsultacijas kreipiasi daug naujų rusų – ir vyrų, ir žmonų. Vyrai reikalauja įrodyti žmonai, kad jos vieta virtuvėje. Žmonos sako, kad ne tam jas motinos gimdė... Ačiū Dievui, nors pas psichologus pradėjo vaikščioti, o draugus ir gimines kankina.
Tarp moterų yra labai paplitusi nuomonė, kad santuoka – tai daugelio problemų (vienišumo, vaikų, pinigų...) sprendimo būdas. Aš irgi taip maniau. O štai vienos konsultacijos šeimų tarpininkas, psichologas ir teisininkas Michailas Labkovskis tvirtina, kad tai neteisingas įsitikinimas: "Kai žmogus, turintys problemas, susituokia, jis jas ne tiek sprendžia, kiek apsunkina. Ir bandymas sėkmingai (materialiniu požiūriu) ištekėti, kaip taisyklė, nepasiteisina. Moteris mano, kad ištekant už turtuolio, ji pasidalins su juo ne tik kūrybos kančiomis, bet ir uždarbiu, kuris po vestuvių taps bendras. O vyras mano kitaip ir dažnai išskiria jai lėšas išlaikymui. Ir visai neturi reikšmės, kad jo uždarbis (kaip, beje, nustato įstatymas) – "jų bendras turtas". Kad išvengtume tokios situacijos, ištekančiai moteriai gerai būtų iš pradžių būti materialiai nepriklausoma. Tačiau Rusijoje, šiuo požiūriu situacija yra daug sudėtingesnė, nei Vakaruose.
Štai, tarkime, savarankiška, savo padėtimi patenkinta amerikietė įsimyli milijonierių, kuris siūlo jai ranką ir širdį. Amerikietė, žinoma, labai laiminga, tačiau visgi dvidešimt kartų pagalvos – ar verta kardinaliai keisti savo gyvenimo būdą, darbą ir bendravimo ratą. O svarbiausiai – ar ji pati to nori. Pas mus tokia situacija beveik neįmanoma, ir mintis "Ar aš teisingai pasielgiau?" Rusijos moterims šauna į galvą jau po įvykio. Juk iš tikrųjų, tokiais atvejais, kaip teigia Labkovskis, įvyksta pirkimo – pardavimo aktas. Ir nesvarbu, į ką vyras investuoja pinigus – į baldus, ar į žmoną. Jis reikalauja, kad baldai būtų patogūs ir negriuvinėtų, o žmona privalo.. O čia jau kiekvienas turi savo požiūrį, ką ideali žmona turi daryti, ir kaip elgtis Jei moteris iš prigimties paklusni namų šeimininkė, ją tenkina, kad jai neleidžiama dirbti, reikalaujama užsiimti vaikais ir sutikti vyrą su karšta vakariene. O jei ji iš prigimties "neįsirašo" į vieną ar kitą vyro nusistatymą, atsiranda konfliktas su žmogumi, kuris ją "apmoka".
...30-metei Tatjanai nutiko tarnybinis romanas. Ji dirbo spaudos sekretore stambioje kompanijoje, užsiimančioje restoranų verslu, ir eilinio restorano atidarymo šventėje pirmą kartą pamatė firmos savininką. Biure jis lankėsi nedažnai, nes didesnę laiko dalį praleisdavo Amerikoje, kur jis turi dar tris restoranus.
Tatjana visada įsivaizdavo jį senu storuliu ir buvo nustebusi, pamačius žavingą, pasitempusį, truputį rytietiškos išvaizdos vyrą. Ji taip ilgai į jį žiūrėjo, kad jis tai pastebėjo, priėjo, pasisveikino, susižinojo, kas ji tokia, padėkojo už darbą. Tatjana iš tikrųjų dirbo neblogai, ir atitinkamai uždirbdavo. Net butą sugebėjo sau nusipirkti. Tiesa, mašinai neužteko. Nors, mašina pas ją greitai atsirado – kasdien stovėjo prie laiptinės, su asmeniniu vairuotoju. Tatjana dar vakarėlyje, pasidavusi viršininko žavesiui, paklausė, kodėl jis toks liūdnas.
Pasirodo, viršininkui prieš pusmetį mirė žmona. Gailestis ir noras paguosti – ne rečiausia meilės pradžia. Romanas vystėsi pakankamai greitai. Po kelių mėnesių Tatjana pabuvojo jo vilose, paplaukiojo pusėje šiltų jūrų ir pasimėgavo milijonieriaus dėmesiu. Ji ir neįsivaizdavo, kad pasaulyje yra tiek gražių vietų ir malonumų: nuo kostiumų, kuriuos jai specialiai siuvo Ivo Sen Lorano namai, iki vonios, pripildytos pienu. O seksas! Trumpiau tariant, jiems buvo taip gera, kad vestuvės tapo absoliučiai natūraliu laimės etapu.
Tatjana, labai nekvaila moteris ir jau kartą tekėjusi, išsiaiškino vyro požiūrį į jų tolimesnį likimą. Taip, jis labai vertina jos verslo savybes. Ne, jis jokiu būdu neprieštarauja, kad ji dirbtų. Tik, galbūt, neverta tęsti karjeros toje pačioje kompanijoje? O tai kažkaip nepatogu. O kol kas galima kelis mėnesius pailsėti, pavažinėti su vyru. Tatjanai tai pasirodė pakankamai logiška.
Ir prasidėjo kelionės, susitikimai... "Mažute, tau nesunku pakonspektuoti? Gal galėtum padėti sudaryti sutartį?" Jai reikėjo pusmečio, kad suprastų: niekas jos niekur nepaleis. Ji tenkino vyrą kaip nemokama referentė. O tai jos kategoriškai netenkino. Ir nuo begalinių vakarėlių, kuriuos dievino vyras, ji beprotiškai pavargdavo. Ir nesinorėjo jai gyventi penkiuose skirtinguose namuose, o tik viename name.
Gimus vaikui, Tatjana jau nesirūpino vyro reikalais, apsistojo Maskvoje – ir susidūrė su kita problema. Ji liko visiškai viena. Vyras retai pasirodydavo namuose ir jau nesugebėdavo bendrauti nei su ja, nei su dukrele. Seni draugai jau seniai dingo, negalėdami išverti Tatajanos labdaros (jai vis atrodydavo, kad ji privalo visus maitinti ir rengti, nes ji turi daug pinigų, o jie – mažai). Vienu žodžių, nuobodulys. Tačiau apie skyrybas ji, kaip ir Nika, nemąstė, nors visai dėl kitos priežasties: ji myli savo vyrą.
Kaip sako Labkovskis, dėmesio trūkumas – vienas pagrindinių skundų, dėl kurių pas psichologą kreipiasi turtingų Rusijos vyrų žmonos. Vyras nedalyvauja šeimos veikloje. Į pasiūlymą pabendrauti, paskaityti vaikui nakčiai knygutę, ji sako, kad pavargsta uždirbdamas pinigus, kuriais ji naudojasi, todėl neturėtų reikšti pretenzijas. Jis atsiperka nuo šeimos. Kai žmonai pasidaro labai sunku dėl to, kokia ji nelaiminga ir vieniša, jis perka jai penktus kailinius – ir ji užsičiaupia. Vyras daugiau nei moteris yra linkęs pinigais spręsti asmenines problemas. Ir jis įsitikinęs: taip galima ir reikia elgtis – juk savo metu žmona užkibo ant pirmų kailinių!
Apskritai, jei vyras visą laiką dirba ir nuolat remiasi užimtumu, tai reiškia, kad teoriškai, jis nepasiruošęs turėti šeimą, nepriklausomai nuo to, ar jam 25 metai, ar 50. Jis infantiliškas, jam vyksta kapitalo kaupimo laikotarpis. Juk suaugusiam, subrendusiam vyrui, darbas turėtų būti ne nuostoliu šeimai, o indėliu į ją.
Be to, remiantis psichoanalizės teorija, pinigų uždirbimas - tai savotiška fobija. Žmogus turi gyvenimo poreikių rinkinį: valgyti, kvėpuoti, miegoti ir taip toliau. Ir kai kuris nors jų pradeda augti, tai dažniausiai būna susiję su kokia nors baime. Pavyzdžiui, bendrabutyje gyvenęs žmogus, kuris nusipirko sau atskirą butą, visą laiką bijos grįžti į bendrabutį ir sieks nusipirkti sau namus. Dauguma žmonių ir sustoti todėl negali – jie per daug turi prisikaupusių baimių, stumiančių juos link gyvenimo kokybės gerinimo. Ypač tai pasireiškia pas rusų vyrus, pas kuriuos vakar atsirado pinigai, o užvakar buvo kompleksai. Ir būtent kompleksai verčia juos uždirbinėti pinigus, kurie leis jiems dalinai išspręsti savo vidines problemas.
...Natalija Sergeevnia buvo ištekėjusi 18 metų. Vyras Antonas – buvęs kursiokas. Jiedu kartu dirbo paprastais sovietų inžinieriais. 1988 metaus Antonas ne be spaudimo iš Natalijos pusės, nusprendė mesti neperspektyvų darbą ir įsteigti kooperatyvą. Nepraėjo nei metai, kai jis pareiškė, kad normalus vyras negali leisti savo žmonai už apgailėtinus 140 rublių vargti darbe nuo 9 ryto iki 6 valandos vakaro. Ir ji su malonumu užsiėmė namais, vaikais ir moraliniu kiekvieno Antono žingsnio palaikymu. Per 10 metų jis virto klestinčiu verslininku. Pas jį atsirado viskas, apie ką 88-aisiais metais net pasvajoti nebuvo galima. Tarp jų ir nauja žmona. Natalijai, seniai praradusiai kvalifikaciją, su dviem vaikais – paaugliais buvo paliktas senas 2 kambarių butas. Pats Antonas gyvena Arbato rajone, su jauna žmona ir kūdikiu užimdamas pusę aukšto. Alimentus moka pagal pažymą apie uždarbį – 800 rublių.
Idealiu atveju, jei žmonės daug išgyveno kartu ir kažką pasiekė, jie ir užtarnavo kartu puikų, gražų ir turtingą gyvenimą. Praktikoje, pas vyrus dažnai iškyla problema: pasiekus visokias aukštumas, ištikima sutuoktinė pradeda asocijuotis su senu gyvenimu, apie kurį net pagalvoti nemalonu. Jis keičia baldus, butą, žmoną. Ir štai, iš pradžių pas psichologą atsiranda moteris, kuri skundžiasi tuo, kad vyrui skyrė visą gyvenimą, padarė iš jo žmogų, o jis ją metė. O po to ateina pora: jis plikas, storas ir senas, o ji – standartinė ilgakojė gražuolė. Jie skundžiasi savo problemomis, tarp jų ir seksualinėmis. Kažkodėl negali susigyventi!
"Teisiškai, - sako Labkovskis, - jei žmona užsiimdavo namų ūkiu ir auklėdavo vaikus, jis suteikdavo vyrui galimybę uždirbinėti pinigus. Ir todėl jie turi lygias teises į visas akcijas, vertybiniu popierius ir į pusę pačios firmos. Tačiau aš tokiais reikalais užsiimu jau 15 metų, ir atsimenu tik kelias moteris, kuris sugebėjo, padedant advokatams, kažką iškovoti iš savo vyrų. Ir tai, nežiūrint į tą, kad atsirado milijonieriai, legalizuojantys savo pinigus, įstojantys į Milijonierių klubą (yra toks Maskvoje). Kažkada atėjo pas mane buvusio to Klubo nario žmona. Jis kas mėnesį savo vaikui moka 200 dolerių alimentus. Ir daugiau ji nieko pasiekti negali".
Žinoma, egzistuoja ir ne tokie tragiški bendravimo su turtuoliais, atvejai. 19-metė studentė Elena, daugiau nei metus gyvena su žinomu kino prodiuseriu. Važinėja su juo visur, kas vakarą vakarieniauja restorane, rengiasi madingiausiose Paryžiaus ir Milano parduotuvėse – ir tikrai ne kenčia. Tiesa, yra vienas skirtumas – ji neištekėjusi. Nors ir labai norėtų.
Dėl to, štai ką galima jai parekomenduoti. Pirmiausiai, jos būsimos šeimos likimas priklauso ne nuo pinigų. Esminį vaidmenį vaidina tėvų nusistatymas. Jei vyras turėjo normalią šeimą, kurioje tarp tėvų ir vaikų buvo geri santykiai, kur visi vienas kitą mylėjo ir vienas kitu rūpinosi, nuo tam tikro amžiaus, jis pats pradeda galvoti apie tai, kad norėtų turėti tokią šeimą. Jis dirba, lygiagrečiai veda, jam gimsta vaikai... O tie, kurių šeimose buvo problemų, asmeninį gyvenimą kompensuoja gamyba ir pinigų uždirbinėjimu.
Antra, reikia būti materialiai laisva, priešingu atveju, yra šimto procentų tikimybė patekti ne tik į piniginė, bet ir į psichologinę priklausomybę. Reikia gauti išsilavinimą ir daryti karjerą – taip, kad užtektų gyvenimui. Kitaip, iš jūsų turtingo vyro gausite pinigus išlaikymui, mainais į tam tikrą gyvenimo būdą.
Trečia, po karo, kai vyrų truko ir ištekėti virš 25 metų buvo beveik neįmanoma, liko stereotipas: kuo anksčiau susirasi vyrą, tuo geriau. Jau seniai yra ne taip!
Ir pagaliau. Iš pradžių santykiai šeimoje turi kurtis lygiomis teisėmis. Reikia nusistatyti sau vertybių sistemą ir laikytis jos. Ir kaip tai beskambėtų, bet parsiduoti niekada negalima – net jei dovanojami milijonai rožių, milijonas dolerių, ir tas milijonas akivaizdžiai - ne paskutinis.
