Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos – pačiame pertvarkų įkarštyje. Buvo sujungtos kai kurios įkalinimo įstaigos (Lukiškių laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namų reorganizacija baigta, tačiau Pravieniškėse dar tebevyksta pastatų rekonstrukcija), atleisti ar pakeisti įkalinimo įstaigų vadovai ir dalis pareigūnų, paskelbtas konkursas Kalėjimų departamento vadovo pareigoms. Kol šis departamentas vis dar „be galvos“, į klausimus apie pertvarką bei pasikeitimus šioje sistemoje atsakė Kalėjimų departamento direktoriaus patarėjas Antanas Laurinėnas.
– Nuo vasario mėnesio kai kurios įkalinimo įstaigos – trys Pravieniškėse ir dvi Vilniuje – buvo sujungtos ir dirba nauju ritmu. Ar jau galite „skaičiuoti viščiukus“?
– Kol kas ne, bet, manau, kitais metais turėtume jau skaičiuoti naudą. O reorganizacija buvo būtina, siekiant optimalesnio įstaigų valdymo. Be to, ekonominis nuosmukis atsiliepė ir mums – kaip ir visiems sumažino finansavimą. Sujungus kai kurias įkalinimo įstaigas, sumažėjo tiek vadovų, tiek kitų pareigūnų. Pavyzdžiui, Pravieniškėse vietoj 3 viršininkų beliko vienas.
Gaila tik kad praradome dalį patyrusių darbuotojų, profesionalų. Ne tik tų, kurių pareigybės buvo sumažintos, bet ir tų, kurie pasinaudojo įteiktais atleidimo lapeliais ir išėjo iš darbo. Teko mokėti ir išeitines kompensacijas, jos gerokai patuštino departamento biudžetą. Taip pat tenka keisti teisės aktus, dalį reorganizuotų įstaigų direktorių funkcijų perduoti žemesnės grandies pareigūnams.
– Net prezidentė D. Grybauskaitė yra užsiminusi, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – tarsi piktžaizdė sostinės centre. Ar pagaliau žinoma, kur bus iškelta ši įstaiga?
Pravieniškėse yra nenaudojamų pastatų, kurie buvo pradėti rekonstruoti dar 1996 metais (vėliau buvo nutrauktas finansavimas), o dabar nutarta juos rekonstruoti į 320 vietų kalėjimą ir iškelti nuteistuosius iš Lukiškių. Ieškomas ir privatus investuotojas, kuris tuos pradėtus rekonstravimo darbus užbaigtų, o vėliau tikimasi jam perduoti ir dalį funkcijų, nebūdingų įkalinimo įstaigoms: maitinimą, skalbimą, pastatų priežiūrą, nuteistųjų užimtumo organizavimą.
Apskaičiuota, jog šio kalėjimo rekonstrukcijai reikia maždaug 18 milijonų litų. Skiriant kas metai po truputį pinigų, statybos paprastai užsitęsia dešimtmečiais, kainos išauga, o ir galutinis rezultatas neaiškus.
– Ne tik Lukiškės, bet kitos įkalinimo įstaigos įkurtos miestų centruose. Ar jau nutarta, kada ir kur jos bus iškeltos?
– Iki 2018 metų planuojama pastatyti 4 naujas įkalinimo įstaigas. Tardymo izoliatorius Vilniuje iš pradžių planuotas statyti prie Rasų gatvėje esančių pataisos namų – ten liko tuščios gamybinės patalpos. Tačiau grąžinus dalį pastatų kurijai, liko galutinai nesusitarta dėl sklypo ribų. Be to, Vilniaus pataisos namai yra judrioje sostinės dalyje, tad nutarta, kad naudingiau kalinimo įstaigą statyti miesto pakraštyje.
Šiuo metu yra rengiama studija, kurios rengėjai turi pasiūlyti ekonomiškai naudingą variantą. Ekonomiškai naudinga – tiek nuteistųjų artimiesiems, tiek pareigūnams (nebereikės vežioti nuteistųjų po visą Lietuvą).
Jau numatyta pastatyti naujus tardymo izoliatorius-pataisos namus Klaipėdoje ir Šiauliuose. Šiauliuose jau gautas sklypas ir parengtas detalusis planas. Klaipėdoje kol kas tik numatytas sklypas.
Panevėžyje yra sklypas, parengtas detalusis planas, yra net projektas, kurį šiek tiek jau reikės koreguoti pagal dabartinius reikalavimus. Čia taip pat bus tardymo izoliatorius-pataisos namai, kur bausmę atliks nuteistos moterys.
Pastačius minėtuosius objektus, Marijampolės pataisos namus planuojama uždaryti.
– Tai dabar didžiausias galvos skausmas – statybos?
– Viena opiausių problemų yra didžiulis nuteistųjų ir suimtųjų skaičius. Per pastaruosius pusantrų metų nuteistųjų ir suimtųjų padaugėjo 10 procentų. Pavaldžiose įstaigose turime 9399 vietas, o įkalintųjų šiuo metu yra 9520. Taigi, kad ir kaip norėtume, negalime suteikti tų laikymo sąlygų, kurios numatytos teisės aktais. Ypač perpildyti tardymo izoliatoriai.
Įkalintieji dabar žino savo teises ir daug bylų dėl nepakankamo gyvenamojo ploto kamerose nukeliauja į teismus. Ir teismai netgi priteisia kompensacijas. Tačiau taip greitai išspręsti tokios problemos neįmanoma. Nė vienam įkalinimo įstaigos vadovui nesuteikta teisė pasigaminti lentelę su užrašu „Vietų nėra“ ir pakabinti ant durų.
– Ar tai reiškia, kad didėja nusikalstamumas? O gal teisėjai griežčiau baudžia?
– Statistiškai nusikaltimų skaičius lyg ir neauga, netgi mažėja. Štai 2000 metais turėjome net 15 000 įkalintųjų (nuteistųjų ir suimtųjų). Tuo metu mes dar nebuvome Europos Sąjungoje, tad žmonės „tilpo“ ir į 2 kvadratinius metrus. Tuo metu buvo kaip ir normalu. Dabar, kaip minėjau, kitos sąlygos, kitos normos. Esame demokratinė valstybė, tad ir turime laikytis priimtų įstatymų.
– Tikitės, kad demokratija tokiose įstaigose padės pasiekti norimų rezultatų? Juk vieša paslaptis, kad į pataisos namus patenka ir alkoholis, ir kvaišalai, ir netgi merginos... Ir visa tai ne vien per tvoras permetama...
– Kad nuteistiesiems pataisos namuose būtų prieinamos merginos, girdėti dar neteko, išskyrus tai, kad į pasimatymą gali atvykti sugyventinė ar sugyventinis. Tai nustatyta įstatyme.
Na o kad nepatektų į šias įstaigas alkoholis, kvaišalai, mobilieji telefonai ar kiti draudžiami daiktai, kol kas pasiekti nepavyksta. Analizė rodo, kad didžioji dalis nurodytų daiktų permetama per tvoras. Žinoma, tai ne vienintelis kelias – dalį draudžiamų daiktų įneša į pasimatymus atvykstantys artimieji, dalį – ir pataisos įstaigų darbuotojai. Tačiau tokius darbuotojų pažeidimus stengiamės išsiaiškinti: 2009 metais už tokius pažeidimus įkliuvo vienas pareigūnas, 2008 metais – šeši.
Na o pernai buvo išaiškinta 10 atvejų, kai bandyta nuteistiesiems perduoti draudžiamų daiktų, dėl 3 atvejų pradėti ikiteisminiai tyrimai. Tačiau į šias istorijas įsipainioję ne tik pareigūnai, bet ir nuteistųjų artimieji.
Pernai buvo nubausti 156 pareigūnai, 4 iš jų – už girtavimą tarnybos metu. Iš darbo už prasižengimus atleisti 6 pareigūnai.
Per šį pusmetį už girtavimą darbo metu nubaudėme 3 pareigūnus, vieną atleidome iš darbo. Pareigūnų, kurie bandė perduoti ar perdavė draudžiamus daiktus, šiais metais dar neužfiksavome.
– Sakoma, kad geriausiai nuo visų blogybių gydo darbas, bet didžioji dauguma nuteistųjų sėdi be jokio užsiėmimo, tiesiog „spjaudo ir gaudo“...
– Taip, darbo terapija turi daug privalumų: žmogus nuolat užimtas bausmės atlikimo metu, be to, norėdamas ar nelabai norėdamas, įgyja darbo įgūdžių, per ilgą laiką įgyja net ir specialybę. Dirbantis nuteistasis gauna tam tikrą atlyginimą (0,43–0,75 minimalios algos) ir gali patenkinti savo poreikius (jei rūko, jam nebereikia sukti galvos, kaip čia prasimanyti rūkalų), gali atlyginti žalą, jei tokia priteista, ir netgi sutaupyti ir pasiųsti pinigų namiškiams. Galų gale – ir susitaupyti, kad turėtų gyvenimo pradžiai išėjęs į laisvę.
Tačiau bėda, kad visiems pasiūlyti darbo mes negalime. Norint užimti žmogų darbu, reikia turėti apyvartines lėšas ir pagamintą produkciją realizuoti. Pagaminti galime – turime ir gamybines bazes, ir pajėgumus, – tačiau kur dėti produkciją? Užsakymų gauname tiek, kad turimoje gamybinėje bazėje galime įdarbinti 15–18 procentų nuteistųjų, dar apie 10–12 procentų įdarbiname pačių įkalinimo įstaigų ūkio skyriuose..
– Taigi belieka sukti galvą ir kurti socialinės reabilitacijos programas...
– Visos programos kuriamos tam, kad padėtų žmogui išeiti iš to užburto rato ir kad jis grįžtų į normalų gyvenimą. Žinoma, ar kurioje nors programoje dalyvauti, sprendžia pats nuteistasis – prievarta nieko nepasieksi.
Tačiau yra 3 privalomos programos. Pirmoji – kai į įkalinimo įstaigą pakliuvęs žmogus supažindinamas su esama tvarka, sąlygomis, įstatymais, patariama, į ką kreiptis iškilus problemai, ko vengti, suteikiama ir psichologo pagalba. Antroji – pataisos programa – yra tam, kad žmogus visiškai neatitrūktų nuo pasaulio. Jis būna nuolat informuojamas, kokie vyksta pasikeitimai laisvėje. O kai iki bausmės pabaigos lieka 3 mėnesiai ar pusė metų, vykdoma trečioji – integravimosi į visuomenę – programa. Tuomet patariama, aiškinama, kaip elgtis, kur kreiptis išėjus į laisvę.
Ypač didelis dėmesys skiriamas nepilnamečiams, nes daug jų pas mus pakliūva iš asocialių šeimų, kur jais niekas nesirūpino, tad ir apie daugelį mums įprastų dalykų jie neturi jokio supratimo.
Prieš kokius 10 metų į įkalinimo įstaigas nepakliūdavo beraščių. Mažaraščių – taip, tačiau beraščių tikrai nebūdavo. O dabar tokių nemokančių nei skaityti, nei rašyti vis daugėja – šiuo metu tokių yra 2 procentai. Ir tai ne tik nepilnamečių problema – beraščių atsiranda ir suaugusiųjų įkalinimo įstaigose.
– Ačiū už pokalbį.
TIK FAKTAI:
Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu nustatyta tokia nuteistųjų laisvės atėmimo bausme siuntimo į konkrečią pataisos įstaigą tvarka:
Į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą siunčiami kalėti tie, kuriems teismas paskyrė bausmę atlikti kalėjime, taigi asmenys, padarę ypač sunkius nusikaltimus.
Į Pravieniškių 120 vietų atvirąją koloniją (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atskiras padalinys) siunčiami kalėti tie, kurie nuteisti už avarijas, kuriose žuvo žmogus, taip pat nuteistieji už alimentų nemokėjimą ir pan.
Į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąją valdybą siunčiami kalėti asmenys, pirmą kartą nuteisti už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus.
Į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąją ir 3-iąją valdybas siunčiami kalėti asmenys, pirmą kartą nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus.
Panevėžio pataisos namuose laisvės atėmimo bausmes atlieka moterys.
Alytaus, Kybartų, Marijampolės ir Vilniaus pataisos namuose kalinami nuteistieji, kurie jau ne kartą yra bausti laisvės atėmimo bausmėmis. Vilniaus pataisos namuose yra atskira teritorija, kurioje bausmes atlieka buvę ar esami valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės ar valdymo institucijų pareigūnai.
Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose laisvės atėmimo bausmes atlieka vyriškos lyties nepilnamečiai.
TIK FAKTAI 2
Rugpjūčio viduryje Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iosios valdybos pareigūnams aplinkiniai gyventojai pasiskundė nebegalį daugiau kęsti iš šios įkalinimo įstaigos sklindančio triukšmo ir girtų dainų. Užėję į patalpas, kur gyvena už ypač sunkius nusikaltimus nuteisti ir įstaigos tvarkai nenorintys paklusti nuteistieji (drausmės grupė) – daugiausiai Kauno Kamuolinių ir Agurkinių gaujų nariai, – pareigūnai pamatė filmo vertą vaizdą: ant stalo stovėjo pilnas kibiras naminės degtinės, o būrys nuteistųjų ją sėmė samčiais ir gėrė. Daugelis jų buvo tokie girti, kad nesuvokė aplinkos, kiti šoko pagal rusišką muziką. Pareigūnams pareikalavus visa tai nutraukti, nuteistieji ne tik nepaisė, bet dar ėmė tyčiotis ir grasinti.
Tvirtinama, jog padėtis buvusi gana grėsminga, todėl administracija davusi nurodymą situaciją suvaldyti kaip įmanoma taikesnėmis priemonėmis, kad nenukentėtų pareigūnai.
Tuoj po šio incidento, faktams iškilus viešumon, jį tirti ėmėsi ne tik Kalėjimų departamentas, bet ir Teisingumo ministerijos sudaryta komisija.
Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iosios valdybos viršininkas Darijus Globys nebuvo linkęs įvykio komentuoti. „Tyrimas bei tarnybinis patikrinimas dar tebevyksta, – atsakė jis. – O girtuokliavusiems nuteistiesiems skirtos drausminančios priemonės.“
Išsivirti naminės įkalinimo įstaigose nėra sunku. „Tereikia gauti cukraus, kompoto ar sulčių, dar šio to – ir gėrimas gatavas, – sakė vienas buvęs pataisos namų pareigūnas. – Nuteistieji puikiai išmano, kaip jį pasigaminti. Tokio gėrimo randama ir išpilama, tačiau šį sykį, matyt, vengta judinti aršius nuteistuosius. Ne paslaptis, jog gaujų narius viskuo, ko tik reikia, aprūpina laisvėje likę draugai, tad ir įkalinimo įstaigose jie bando elgtis lyg karaliai.“
Teisingumo ministras Remigijus Šimašius piktinasi, jog įkalinimo įstaigose vyrauja netvarka. Jis teigia, jog tai ne vienintelis atvejis, kai pareigūnai „nemato“ nuteistųjų pažeidimų, ir sako sieksiąs visa tai išgyvendinti.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
