F. Merzas per nacionalinę televiziją paskelbė tikrą informacinę bombą. Donaldui Trumpui „nelabai rūpi Europos likimas“, – sakė jis vokiečiams, todėl kanclerio prioritetas – „žingsnis po žingsnio... siekti nepriklausomybės nuo JAV“, rašoma „The Economist“.
Tai nėra tolimas tikslas: F. Merzas sakė nesąs tikras, ar birželį, kai vadovai susitiks Nyderlanduose, NATO vis dar egzistuos „dabartiniu pavidalu“, „ar turėsime kur kas greičiau sukurti nepriklausomą Europos gynybos pajėgumą“.
Vasario 24 d. JAV stojo į Rusijos ir Šiaurės Korėjos pusę balsuodama prieš Europos sąjungininkių pasiūlytą JT rezoliuciją, kurioje Rusija kaltinama įsiveržimu į Ukrainą.
F. Merzas nėra vienintelis ištikimas transatlantinis veikėjas, kuris yra artimas radikalioms idėjomis dėl NATO ateities, susidūręs su Donaldo Trumpo išpuoliu prieš aljansą, beveik aštuonis dešimtmečius palaikiusį taiką Europoje.
„Saugumo struktūra, kuria Europa rėmėsi ištisas kartas, išnyko ir nebegrįš“, – rašė buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas.
Ir pridūrė: „Europa turi susitaikyti su tuo, kad esame ne tik egzistenciškai pažeidžiami, bet ir, regis, vieniši.“
Gali praeiti dešimtmetis, kol Europa sugebės apsiginti be Amerikos pagalbos
Šiuo metu Europos šalys svarsto karinių pajėgų dislokavimo Ukrainoje perspektyvą, kad būtų užtikrintas bet koks būsimas taikos susitarimas.
Derybose, kurioms vadovauja Prancūzija ir Didžioji Britanija, numatoma siųsti palyginti nedideles pajėgas, kurias sudarytų dešimtys tūkstančių karių.
Pasak vieno Vakarų pareigūno, jie būtų dislokuoti ne rytuose prie fronto linijos, o Ukrainos miestuose, uostuose, atominėse elektrinėse ir kitose svarbiose šalies infrastruktūros vietose.
Tačiau bet koks toks dislokavimas atskleistų tris rimtus trūkumus. Vienas iš jų yra tas, kad jis ištemptų Europos pajėgas. Ukrainoje yra maždaug 230 Rusijos ir Ukrainos brigadų, tačiau dauguma jų yra nepakankamo stiprumo. Daugeliui Europos šalių būtų sunku surinkti po vieną pajėgią brigadą.
Antra, atsirastų rimtų spragų Europos gynyboje. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos karių dislokavimas Ukrainoje tikriausiai pasiglemžtų dalinius, šiuo metu skirtus NATO aukštos parengties ir rezervo pajėgoms, todėl Aljanso karo planuose atsirastų spragų.
Svarbiausia, europiečiai pripažįsta, kad bet kokiam dislokavimui būtų reikalinga didelė Amerikos parama ne tik konkrečių „pagalbinių priemonių“, pavyzdžiui, žvalgybos ir oro gynybos priemonių, forma, bet ir pažadas suteikti paramą, jei užpultų Rusija.
Gynybai reikia skirti daugiau kaip 4 proc. BVP norint kompensuoti JAV deficitą
Tai, kad Europai būtų sunku sukurti nepriklausomas divizijos dydžio pajėgas Ukrainai, rodo, kokio masto užduotis yra susijusi su F. Merzo vizija.
Norint įgyvendinti dabartinius NATO karo planus, dalyvaujant JAV, Europa gynybai turėtų skirti 3 proc. BVP, o tai gerokai viršija daugumos šalių dabartinį lygį.
Vasario 25 d. Didžioji Britanija žengė žingsnį šia linkme, paskelbdama planą iki 2027 m. skirti 2,5 proc. BVP, tačiau net ir to gali nepakakti.
Kalbama, kad NATO generalinis sekretorius Markas Rutte siūlo skirti 3,7 proc. Tačiau norint kompensuoti JAV deficitą, reikėtų skirti gerokai daugiau kaip 4 proc. BVP.
Europai reikėtų 1,4 tūkst. tankų tam, kad užkirstų kelią Rusijos įsiveržimui Baltijos šalyse
Tiek mokėti šalims būtų pakankamai sunku, tačiau pinigus paversti pajėgumais yra sunkiau nei gali atrodyti. Briuselio analitinio centro „Bruegel“ skaičiavimais, Europai reikėtų suformuoti 50 naujų brigadų, iš kurių daugelis būtų „sunkieji“ daliniai su šarvuočiais, kad pakeistų 300 tūkst. amerikiečių karių, kurie, jos skaičiavimais, karo atveju būtų dislokuoti žemyne.
Šie skaičiai yra apytikriai. „Bruegel“ pasiūlymas, jog Europai reikėtų 1,4 tūkst. tankų tam, kad užkirstų kelią Rusijos įsiveržimui Baltijos šalyse, atspindi tradicines planavimo prielaidas.
Bet kokiu atveju toks skaičiavimas pasako tik pusę istorijos. Norint dislokuoti patikimas karines pajėgas, reikia ne tik pačių kovinių pajėgų, bet ir mažiau matomų pajėgumų.
Europa turi įspūdingas karines oro pajėgas su daugybe modernių reaktyvinių lėktuvų. Tačiau šie lėktuvai neturi reikšmingų amunicijos atsargų, galinčių sunaikinti priešo priešlėktuvinę gynybą arba smogti tolimiems taikiniams sausumoje ar ore, aiškino Londono Karališkojo Jungtinių tarnybų instituto (RUSI) analitinio centro atstovas Justinas Bronkas.
Jų pilotai ir įgulos taip pat nepakankamai treniruojasi. Tik kai kurios karinės oro pajėgos, pavyzdžiui, Švedijos karinės oro pajėgos, išlaikė pilotų kvalifikaciją, reikalingą aukšto intensyvumo karui ore.
„NATO koordinavimas dažnai yra eufemizmas JAV štabo pareigūnams“
Kita akivaizdi problema – vadovavimas ir kontrolė, t. y. institucijos ir asmenys, kurie iš tikrųjų koordinuoja ir vadovauja didelėms karinėms formuotėms karo metu.
NATO turi daugybę Europoje išsibarsčiusių vadaviečių, kurių viršūnėje – Belgijos mieste Monse įsikūrusi Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausioji vadavietė (SHAPE), vadovaujama Chriso Cavolio, kuris, kaip ir visi iki jo buvę sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausieji vadai (SACEUR), yra amerikietis.
„NATO koordinavimas dažnai yra eufemizmas JAV štabo pareigūnams“, – teigė Matthew Savillas, buvęs Didžiosios Britanijos gynybos pareigūnas, dabar dirbantis RUSI.
Jo teigimu, Europos patirtis vadovaujant didelėms formuotėms daugiausia sutelkta tarp britų ir prancūzų karininkų – abi šalys prižiūri du SACEUR rezervinius korpusus, t. y. labai aukšto lygio štabus, esančius aukščiau už divizijas.
Tačiau Didžioji Britanija, anot jo, tikriausiai nesugebėtų vykdyti tokio masto ir intensyvumo sudėtingos oro operacijos, kaip Izraelio oro karas Gazos ruože ir Libane.
„Mes vis dar įsisaviname šiuolaikinio dirbtinio intelekto padedamo duomenų bazavimo ir taikinių nustatymo pamokas. Mano žiniomis, Europa neturi nieko, kas iš tikrųjų priartėtų prie to, ką tariamai padarė izraeliečiai“, – teigė M. Savillas.
Ar pajėgas bus galima nuolatos aprūpinti amunicija?
Jei europiečiai sugebės sukurti savo pajėgas ir joms vadovauti, kitas klausimas – ar jas bus galima nuolat aprūpinti amunicija.
Per pastaruosius trejus metus Europoje sparčiai išaugo artilerijos gamyba, nors Rusija, padedama Šiaurės Korėjos, vis dar pirmauja.
Taip pat yra keletas pažangių Europos raketų gamintojų: MBDA, visos Europos bendrovė, kurios pagrindinė būstinė yra Prancūzijoje, gamina vieną geriausių pasaulyje raketų „Meteor“.
Prancūzija, Norvegija ir Vokietija gamina puikias oro gynybos sistemas. Be to, Turkija tampa rimta gynybos pramonės veikėja.
Nuo 2022 m. vasario mėn. iki 2024 m. rugsėjo mėn. 52 proc. naujų sistemų Europos NATO valstybės įsigijo iš Europos ir tik 34 proc. pirko iš JAV, teigiama neseniai paskelbtame kito analitinio centro – Tarptautinio strateginių tyrimų instituto (IISS) – dokumente.
Tačiau tie 34 proc. dažnai yra gyvybiškai svarbūs. Europai reikia JAV raketinės artilerijos, ilgesnio nuotolio oro gynybos ir stealth lėktuvų.
Net paprastesnių ginklų paklausa gerokai viršija pajėgumus, todėl Europos šalys kreipėsi į Braziliją, Izraelį ir Pietų Korėją dėl šarvuočių ir artilerijos sviedinių.
Priklausomybė nuo JAV nėra vienoda visame žemyne. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija yra susijusi su JAV karine, žvalgybos technika ir pramone.
Jei JAV nutrauktų prieigą prie palydovinių vaizdų ir kitos geoproporcingos informacijos, pavyzdžiui, vietovės žemėlapių, pasekmės būtų didžiulės.
Galbūt pagrindinė priežastis, dėl kurios Didžiajai Britanijai reikėjo JAV sutikimo, kad Ukraina pernai galėtų paleisti į Rusiją britų sparnuotąsias raketas „Storm Shadow“, yra ta, kad raketos buvo priklausomos nuo amerikietiškų geoprografinio pobūdžio duomenų.
Didžioji Britanija turėtų išleisti milijardus, kad nusipirktų pakaitinius duomenis, sakė M. Savillas, arba kreiptis į Prancūziją, kuri šioje srityje turi savo nepriklausomus pajėgumus.
Didžioji Britanija ir Prancūzija negali atkartoti JAV branduolinio skydo virš Europos
Europa susiduria su dar vienu iššūkiu – jau 80 metų jos pajėgas taip pat saugo JAV branduolinis skydas. Jei Europa iš tiesų yra „viena“, kaip teigia A. Rasmussenas, tuomet problema yra ne tik ta, kad amerikiečių kariai nekovotų už Europą, bet ir ta, jog JAV dislokuotų karių Europoje galėtų nebelikti.
Vasario 21 d. F. Merzas šią problemą iškėlė į viešumą. „Turime diskutuoti su britais ir prancūzais – Europos branduolinėmis galybėmis“, – siūlė jis.
Tačiau Didžioji Britanija ir Prancūzija negali atkartoti JAV branduolinio skydo virš Europos. Viena iš problemų yra palyginti nedidelis jų arsenalas – maždaug 400 kovinių galvučių, palyginti su daugiau kaip 1,7 tūkst. Rusijos dislokuotų kovinių galvučių.
Kita problema yra ta, kad Prancūzija turi branduolinių ginklų povandeniniuose laivuose ir lėktuvuose, o Didžioji Britanija – tik pirmuosius. Tai riboja jos galimybes krizės atveju imtis branduolinio „signalizavimo“, pavyzdžiui, naudoti mažo galingumo branduolinius ginklus, nes taip ji rizikuotų atskleisti savo povandeninių laivų padėtį ir taip keltų pavojų strateginei atgrasymo priemonei.
Tai yra problemos, tačiau jos neturi būti neįveikiamos. Pastaraisiais mėnesiais tarp Europos gynybos ministrų suaktyvėjo tylūs pokalbiai apie Europos branduolinį atgrasymą. „Vokietijoje debatai bręsta dideliu greičiu“, – pažymėjo Bruno Tertrais, vienas iš pagrindinių Europos branduolinių klausimų mąstytojų.
Jis rašė, kad branduolinis atgrasymas yra ne tik žaidimas skaičiais, bet ir valios klausimas. Vladimiras Putinas gali rimčiau vertinti Paryžiaus ar Londono, o ne Vašingtono grasinimus abipusiu susinaikinimu, teigė B. Tertrais.
Tai klausimai, kurie rūpėjo Europos mąstytojams per visą Šaltąjį karą; jų sugrįžimas žymi naują ir tamsų žemyno laikotarpį. Vasario 24 d. F. Merzas ištarė: „Europai iš tikrųjų liko penkios minutės iki vidurnakčio.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!