Šį rudenį ir žiemą politikams reikės didelės drąsos, kad atlaikytų krizės spaudimą ir imtųsi reformų, Audrius Bačiulis rašo savaitraštyje "Veidas".
Rudenį po Seimo rinkimų sudaryta naujoji Vyriausybė iš karto susidurs su didžiuliais iššūkiais, sukeltais energijos, šilumos, maisto produktų kainų šuolio ir jį lydinčios infliacijos. Kad 2008-ųjų pabaiga-2010 metai bus pažymėti krizės ženklu, neabejoja niekas, netgi krizę neigianti Gedimino Kirkilo Vyriausybė, kuri, kaip rodo jos veiksmai, stengiasi daryti viską, kad smunkančios ekonomikos poveikį nutemptų iki porinkiminio laikotarpio. Tačiau bristi iš krizės vis tiek reikės, tad svarbiausia suvokti, kuo ji labiausiai gresia ir ką įmanoma bei būtina padaryti, kad jos pasekmės būtų kaip galima mažesnės.
Kartojasi 1999-ųjų scenarijus
Šiandieninė padėtis Lietuvoje stebėtinai primena tą, kurią jau kartą mums visiems teko pergyventi prieš dešimtmetį. Tuomet, kaip ir dabar, visi ekonomistai vienu balsu šaukė, kad Rusijos krizė neišvengiamai sunkiai palies Lietuvos ekonomiką, tad Vyriausybė privalanti taupyti pinigus ir imtis kitų antikrizinių priemonių. O Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė su pavydėtinu atkaklumu, nė kiek nesiskiriančiu nuo dabartinio premjero G.Kirkilo atkaklumo, neigė artėjančią krizę ir nesiėmė jokių taupymo programų.
Kas po G.Vagnoriaus atstatydinimo dėjosi 1999-ųjų pavasarį-rudenį, irgi gerai pamename. G.Vagnorių pakeitęs premjeras Rolandas Paksas, nepaisydamas nesurenkamo (iš anksto deficitinio planuoto) biudžeto, nesiėmė jo peržiūros ir mažinimo. Krizę papildomai didino visus metus vykusi atkali kova dėl „Mažeikių naftos“, kurią, pasinaudodamas Lietuvos ekonomikos sunkumais, stengėsi perimti „LUKoilas“, turėjęs akivaizdžią Rusijos vyriausybės paramą.
Kai tik Lietuva aiškiai atsisakė derėtis su „LUKoil“ atstovais, Rusija pradėjo trikdyti naftos tiekimą į Mažeikius. Kiekviena tokia „sausa“ diena ir taip tuštėjančiam valstybės biudžetui kainavo dešimtis milijonų litų. Iš viso 1999-ųjų pabaigoje „Mažeikių naftos“ skolos pasiekė 1,3 mlrd. litų (iš jų apie 950 mln. - R.Pakso Vyriausybės „nuopelnas“ vilkinant derybas su „Williams“).
1999-ųjų G.Vagnoriaus ir R.Pakso Vyriausybių neveiksnumo rezultatas - visus metus nuolat didėjusi valstybės skola verslui viršijo 1,3 mlrd. litų, metų pabaigoje valstybė neturėjo iš ko mokėti atlyginimų biudžetinių įstaigų darbuotojams, o bankai nenorėjo skolinti Vyriausybei pinigų.
Krizė, ėmusis drastiškų taupymo priemonių, buvo suvaldyta tik 2000-ųjų pavasarį, kai jau Andriaus Kubiliaus Vyriausybei (didelėmis finansų viceministrės Dalios Grybauskaitės pastangomis) pavyko visai palankiomis sąlygomis išplatinti 250 mln. eurų valstybinių obligacijų emisiją.
Vietoje naftos -šilumos ūkis
Pamenant, kas dėjosi tuomet, ir matant, kas vyksta dabar, sunku atsikratyti minties, kad šių metų pabaigoje ar kitais metais Rusija, pasinaudodama krize, gali bandyti pakartoti savo spaudimą Lietuvai, tik šį kartą siekdama perimti nebe „Mažeikių naftą“, o Lietuvos šilumos tiekimo įmones, kurių absoliuti dauguma kūrenama „Gazpromo“ dujomis.
Situacija tam bus itin palanki: prasidėjus šildymo sezonui pajutę naujų šilumos kainų smūgį, šimtai tūkstančių žmonių pradės reikalauti iš naujosios Vyriausybės imtis bet kokių priemonių, kad kaip nors palengvintų pensininkų, socialiai remtinų ir tiesiog mažai uždirbančių gyventojų padėtį. Tuo tarpu Vyriausybė pinigų kompensacijoms nelabai turės iš kur paimti, nes pernai deficitinis suplanuotas biudžetas jau dabar nevykdomas.
Neseniai paskelbtais Finansų ministerijos duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį valstybės biudžeto deficitas buvo 121,2 mln., socialinės apsaugos fondų deficitas -127,7 mln. litų. Ir tai tik „gėlytės“, nes, kaip „Veidui“ sakė ekonomikos analitikas Raimondas Kuodis, Vyriausybė taip susiplanavo šių metų biudžeto surinkimą, kad pirmąjį pusmetį numatyti gan neambicingi tikslai, o štai spartinti biudžeto rinkimą ketinama antrąjį pusmetį, tai yra jau po Seimo rinkimų. „Iki rinkimų norima rodyti, esą viskas dar gražu, - sako R.Kuodis. -Tačiau jau dabar akivaizdu, kad Vyriausybė biudžeto surinkimo planų neįvykdys. Tai skandalas“.
Taigi gyventojai pinigų mokėti už šildymą naujomis kainomis neturės, valdžia papildomų pinigų kompensacijoms už šildymą neturės, o mokėti naujomis kainomis reiks, nes šilumos tiekimo įmonės Lietuvoje taip pat neturi iš ko subsidijuoti kainų ir dirbti sau „į minusą“. Dar pernai, tuometinio Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (VKEK) pirmininko prof. Vidmanto Jankausko teigimu, iš 44 šilumą vartotojams centralizuotai tiekiančių įmonių pelningai dirbo tik dvi - „Klaipėdos energija“ ir „Kauno energija“, į kurią koją jau yra įkėlęs „Gazpromas“. Dar trys įmonės dirbo be nuostolių, visos kitos - nuostolingai. Po to, kai šių metų pradžioje „Gazpromas“ pakėlė dujų kainą Lietuvai iki europinio lygio, šilumininkai nuo naujo šildymo sezono pradžios privalo arba kelti kainas, kaip apskaičiavo VKEK, vidutiniškai 40 proc., arba vėl lįsti į nuostolius.
G.Kirkilas apeina VKEK
Tačiau tokių kainų, kaip minėta, bijo ir gyventojai, ir politikai -pradedant savivaldybėmis ir baigiant premjeru G.Kirkilu, patikinusiu, kad naujosios, VKEK patvirtintos, kainos negalios tol, kol jų nepatikrins Ūkio ministerijos sudaryta „nepriklausomų ekspertų komisija“. Savo išvadas Vyriausybei ši turi pateikti spalio 1-ąją, vadinasi, jau prasidėjus šildymo sezonui. Toks G.Kirkilo potvarkis prasilenkia su sveiku protu ir įstatymu, nes VKEK sprendimus gali atšaukti tik teismas. Negana to, premjeras pažadėjo inicijuoti Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kad šilumos kainas, apeidamos VKEK, galėtų nustatyti pačios savivaldybės.
Ką tai turėtų reikšti? Savivaldybės pačios nelabai turi iš ko subsidijuoti šilumos kainas, šilumos tiekėjai, prispausti dujų kainų šuolio, irgi. Sumažinti jas galėtų tik tas, kas tiekia į Lietuvą dujas šilumos įmonėms ir pats nustato jų kainą, tai yra „Gazpromas“ arba jo atstovai, tarkime, „Dujotekana“. Galima neabejoti, kad mainais į tokią malonę „Gazpromo“ atstovai pareikalautų iš savivaldybių išnuomoti ar, Kauno pavyzdžiu, parduoti jam šilumos ūkį. Šiandien mes jau matome, kaip R.Pakso partijos vadovaujama Vilniaus savivaldybė kovoja tikrą kovą su „Vilniaus energiją“ valdančia prancūzų įmone „Dalkia“, siekdama ją išstumti. Kuo būtų galimąją pakeisti? Klausimas retorinis, nes atsakymas yra tik vienas - „Gazpromu“ arbajo antrine įmone.
Mokesčių ir namų sienų skylių kamšymas
Išvengti tokio juodojo scenarijaus galima tik vienu būdu - jeigu naujajai Vyriausybei pavyktų sumažinti išlaidas arba gauti papildomų pinigų į biudžetą. Ekonomikos analitiko R.Kuodžio teigimu, tai visiškai įmanoma. „Veržtis diržų nebūtina ir tokiomis aplinkybėmis netgi žalinga, - sako jis. - Paimti papildomų pinigų galima ne mažinant biudžeto išlaidas, o užkamšant mokesčių surinkimo skyles, pirmiausia atsisakant visų pridėtinės vertės mokesčio lengvatų. Vien tai papildomai duotų nuo dviejų iki trijų milijardų litų. Be to, tai būtų socialiai teisinga politika - kodėl vieni verslo atstovai gali būti privilegijuoti ir naudotis lengvatomis, o kiti turi būti kvailiai ir mokėti visą mokestį?“
Kitas žingsnis, pasak R.Kuodžio, - nedelsiant pradėti masinį senų būstų renovavimą, kad, viena vertus, būtų maksimaliai sumažintos energijos sąnaudos, kita vertus, pagyvintas stojantis statybų verslas, permetant jam tuos pinigus, kuriuos, jei būstai liks nerenovuoti, Lietuvos gyventojai sumokės „Gazpromui“. „Tam reikia pakeisti dabartinę būstų renovavimo schemą, paremtą gyventojų savanoriškumu ir bankų paskolomis, -sako R.Kuodis. -Reikia pereiti prie masinės visų namų renovacijos, kuri būtų finansuojama iš kainų skirtumo tarp nerenovuoto ir renovuoto būsto šildymo išlaidų. Taip ir pinigai liktų Lietuvoje, ir gyventojai po kelerių metų, kai renovacijos išlaidos atsipirks, mokėtų už šildymą mažiau“.
Eksperto požiūriu, toks projektas atsipirktų jau per keletą metų, o svarbiausia, leistų atlaikyti energijos kainų šuolį. Numatomą elektros energijos kainų šuolį nuo 2010 metų, kai nebeveiks Ignalinos AE, būtų galima sušvelninti pakeitus Elektros įstatymą, pakeičiant elektros energijos kainos skaičiavimo principus, kurie dabar paremti buhalterine įmonių verte.
Svarbiausias klausimas - ar po rinkimų atsiras pakankamai drąsių politikų, pasiryžusių imtis tokių žingsnių? Mat tokių reformų įgyvendinimas iš karto kirstų per įtakingų ir turtingų dujininkų, elektros energijos tiekėjų, PVM lengvatų gaunančių verslo sektorių interesus. Be to, neaišku, kaip į masinį (ir iš esmės - priverstinį) senų namų renovavimą pažiūrėtų dalis jų gyventojų.
A.Kubilius, kadaise suvaldęs 1999-2000 metų krizę, sako visiškai pritariąs R.Kuodžio, Gitano Nausėdos ir kitų ekonomistų siūlomoms reformoms, nes „kitokių niekas nesugalvoja“. Be to, jis pasiryžęs kaip vienos infliacijos valdymo priemonių imtis mažinti grynųjų pinigų kiekį rinkoje (apie tai nekalba su bankais susiję ekonomistai). Ar jam teks savo pažadus patvirtinti praktikoje - matysime rudenį.
