Augustinas Žemaitis, tinklaraščio augustinas.net autorius net nebando slėpti, jog kelionės jam – daugiau nei pomėgis, tad kiekvienai iš jų vaikinas ruošiasi labai kruopščiai. Ne išimtis ir kelionė į Iraną – noro nukeliauti į persų civilizacijos tėvynę neatėmė net plačiai paplitę stereotipai, rašo kelioniumanija.lt.
„Tikrovė tikrai pranoko lūkesčius: Irano įdomybės – pasaulinio lygio, o keliauti gana paprasta. Tiesa, būnant Irane reikia nuolat juo gyventi: nebus vakarietiškų oazių, kuriose viskas kaip namie. Ir vakarietiškų veidų juose be galo mažai. Iš visų mano lankytų šalių Irane didžiausias skirtumas tarp palankumo turizmui ir Vakarų turistų skaičiaus“, - patikino Augustinas ir sutiko pasidalyti savo per dvi savaites Irane patirtais nuotykiais. „Priežastis, kodėl vakariečiai nekeliauja į Iraną, yra baimė, o ne įdomybių trūkumas. Bet ta baimė nepagrįsta: Iranas saugumo požiūriu labai skiriasi nuo gretimų Irako ir Afganistano. Irane, pavyzdžiui, terorizmo beveik nėra, o paskutinis karas baigėsi seniau, nei rusų tankai traiškė žmones Vilniuje (kalbu apie sausio 13 d.). Iraniečiai itin draugiški atvykėliams, domisi jų šalimis ir kultūromis. Irane, beje, laisvai veikia bažnyčios, sinagogos, zoroastristų šventovės. Norint gauti Irano vizą nebereikia siųsti paso į ambasadą (internetu gaunamas iškvietimas, tada vizą suteikia oro uoste. Tiesa, mokėti reikia). Atstumas iki Irano irgi gana nedidelis, yra galimybių nuskristi pigiau nei į daugumą kitų „egzotiškų“ kraštų (~1800 Lt Vilnius-Teheranas-Vilnius (su persėdimu) normali kaina, akcijos metu buvo ir ~1400 Lt)“, - patikino vaikinas. Turistai – tarsi stebuklas
„Pirmuoju langu į Iraną man tapo Azerbaidžanas. Ne, ne ta nepriklausoma valstybė – kitas Azerbaidžanas yra Irane. Būtent čia gyvena dauguma pasaulio azerbaidžaniečių, jie sudaro net 24% Irano gyventojų (51% – persai)“, - pasakojo vaikinas.
Anot jo, kiekvieno Irano miesto širdis – turgus. Didžiausias Azerbaidžano regiono turgus – Tabrize. Buvusiems Egipte ar Maroke gali pasirodyti kaip stebuklas, bet per kelias jame praleistas valandas Augustui nė sykio niekas nepasiūlė ko nors pirkti. Tačiau Irane užsieniečių mažai ir kiekvienas dar traukia dėmesį, norą paspausti ranką. „Kartais praeiviai siūlosi padėti, bet nieko mainais nesitiki: „Čia ne Egiptas ir ne Indija – žmonės čia padeda dykai”, – vėliau man sakė vienas iš sutiktų iraniečių. Nebuvo ir elgetų: beveik visi iraniečiai musulmonai šiitai, o jie 20% kasmetinių santaupų atiduoda vargšams – gatvėse daug aukų dėželių, o pardavėjai nakčiai ant durų rankenų palieka duonos kepalus“, - patikino vaikinas.
Sotūs pietūs už 1 litą
„Bet tikroji Irano miestų pažiba, tikrasis tūkstantmetės persų civilizacijos grožis – tai milžiniški išdabinti viešieji pastatai. Jie priklauso aibei architektūros stilių, kuriuos gali išvysti tik čia. Mečetės, valdovų rūmai, dvasiškių kapai-šventovės. Fasadus puošia plytelės su kaligrafiniais raštais, augalų motyvais. Viduje spindinti begalė mažyčių veidrodėlių atrodo nenusakomai. Pirmąsyk juos išvydau Zandžano Sejid Ibrahim šventovėje. Kaip įprasta, prie žymaus dvasiškio kapo ten vyrai prieina iš vienos pusės, moterys – iš kitos. Visgi įspūdingiausias Azerbaidžano mauzoliejus – Šeicho Safi-Al-Dino Ardabile (XVII a.)“, - pasakojo Augustas. Tačiau jis patikino, kad dar daugybės architektūrinių stebuklų gatvėse nepamatysi. Šimtamečius puošnius kiemus ir kambarius slepia išoriškai kuklūs namai.
„Niūrūs laiptai į požemius atveria ištaigingas pirtis, nūnai daug kur pertvarkytas į restoranus. Su tuo pirmąsyk susipažinau Kazvine. Visų kambarių grindys buvo išklotos kilimais, o baldų nėra. Ir šiandien iraniečiai daug ką daro ant žemės. Pasitiesus staltiesę kambarys tampa valgomuoju, pakeitus ją čiužiniu – miegamuoju. Net restoranuose kartais nebūna kėdžių ir stalų“, - įspūdžiais dalijosi keliautojas.
Prakalbęs apie restoranus jis džiaugėsi, jog šis malonumas Irano senamiestyje – ypatingai pigus. Sotūs pietūs kartą jam atsiėjo 1 litą, dvivietis kambarys su patogumais dažniausiai kainuodavo apie 75 Lt. Brangiausiai atsieidavo lankytinų vietų apžiūrėjimas (apie 10 litų), nes užsieniečiai moka brangiau. „Neverta tikėtis kinų, indų, japonų virtuvių: „tikras maistas” čia tik kebabai. O nuo mėsa nelaikomos vištienos ir daržovių būdavau atkalbinėjamas kaip nuo patiekalų vargšams. Irano skirtumai nuo likusio pasaulio akivaizdžiausi prekyvietėse. Ne tik užrašų raidės kitokios (arabiškos), bet ir skaitmenys kainose (rytų arabiški). Produktų galiojimo laikas žymimas metais nuo Mahometo išvykimo į Mediną (dabar – 1392-ieji). Dėl sankcijų mūsiškės kredito kortelės bevertės, atsiskaitoma ~40% per metus nuvertėjančiais rialais. Benzinas pigesnis už stalo vandenį (litro kaina 30-60 ct). Kone visos prekės lentynose pažymėtos „Made in Iran”, o jas atveža iranietiški automobiliai (Saipa, Samand, Paykan) zujantys gatvėmis be jokių atstumų ir taisyklių. Alkoholis ir kiauliena nelegalūs“, - pasakojo Augustas.
„Kai kurie vakariečiai čia regi diskriminaciją, bet iraniečiai tokiomis sąvokomis nemąsto: jie siekia ne lytis vienodinti, bet atsižvelgti į natūralius jų skirtumus. Ypač nepagarbiu moterims iraniečiai laiko vakarietišką jų seksualumo akcentavimą (reklamose, madoje, popmuzikoje): Irano konstitucija reikalauja „(…) kad moteris nebūtų objektu ar instrumentu vartotojiškumui bei išnaudojimui skatinti”. Irano miestuose daug moterų dirba, vairuoja. Yra TV laidų vedėjos ir net viceprezidentė, universitetuose studenčių daugiau nei studentų. Grožį dažna pabrėžia ryškiu makiažu, o nosies „parietimo” operacijos tapo visuotiniu reiškiniu, mėgiamu ir vyrų (gatvėse išvysi nemažai užklijuotų nosių)“, - kitokia kultūra stebėjosi vaikinas.
Kiek Irane reiškia šeima jis pasakoja supratęs tuomet, kai vietinė mergina jį pasisiūlė palydėti iki ieškomos armėnų bažnyčios Isfahane. Sužinojusi, kad Augustas keliauja su žmona, ji iškart pakvietė mus eiti greta, o pati kiek atsitraukė.
„Iraniečiai myli gamtą, nors ji čia monotoniška – begalinė sausa plynaukštė (dykumos, stepės), kur tik palei jūrą aukštis žemesnis nei 1 km. Rodos, savaitgaliais kiekviena Irano šeima iškylauja. Negalintys išvykti iš miesto pasitiesia kilimus parkuose, net ant šaligatvių. Pasidalina maistu su praeiviais, ypač užsieniečiais: ir pats ragavau arbatos, saldainių“, - svetingumą pabrėžė Augustas. Nenuginčijamai laimi islamas
Keliaujantiems į Iraną jis patarė aplankyti Isfahaną – buvusią šalies sostinę, kurio centrinė aikštė – antra pagal dydį pasaulyje po Pekino Tiananmenio. Taip pat Čehel Sotun rūmus – tradicinį paviljoną su sosto mene, kurioje šachas priimdavo svečius, Šach Čeraho – septintojo imamo sūnų kapo-šventovės kiemą, Širazą – kuriame labiausiai vilioja Persepolio griuvėsiai, Techeraną, jame esnačią šachų meno kolekciją, Huseinijos maldos namus ir nepabijoti pabendrauti su vietiniais.
„Viena įdomiausių patirčių Irane – zurchanė (pažodžiui: „stiprybės namai”), kur susilieja sportas, šokis, gimnastika ir filosofija. Ji populiari šiandien kaip ir prieš 2000 metų, kuomet partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais. Pagal XIV a. poeto Hafezo dainas vyrai čia sukasi it dervišai (sulieja sielą su poezija), čia mojuoja vėzdais ar metalinėmis grandinėmis“, - pasakojo Augustas.
Anot jo, Irane be galo svarbus islamas. Parduotuvėlės ir sunkvežimiai išdabinti religiniais šūkiais, TV vedėjai vis ištaria „Bismilach rachman rachim” („Vardan Dievo, gailestingo ir maloningo” – liet.), kiekviename viešbučio kambaryje yra rodyklė į Meką ir maldos kilimėlis su akmenėliu galvai ir jam netgi teko matyti nešiojamo kompiuterio užsklandą „I love Allah” (myliu Alachą – liet.).
„Išvysti visą socialinį Irano paveikslą labiausiai trukdo kalbos barjeras: Irano mokyklose pirmoji užsienio kalba – arabų, angliškai supranta gal kas penkiasdešimtas, neretai – vakarietiškesnieji. Tiesa, angliškų nuorodų gatvėse netrūksta“, - atvykstančius turistus įspėjo Augustas. Rūta Juozaponytė
