Senovinis verpstukas
Dilgėlės taip pat užaugusios savame kieme. „Jas geriausia nusiskinti liepos pradžioje ir supūdyti, kad suirtų tai, kas nereikalinga, bei liktų tik pluoštas. Principas labai panašus į linų verpimą. O vėliau reikia dilgėles iššukuoti, suverpti“, – aiškino G. Vildzevičienė.
Dilgėles verpti su rateliu, pasak jos, sunku, nes ratelis greit sukasi ir siūlas susiverpia nelygiai. Todėl rajono gyventoja naudoja senovinį verpstuką, kurio dėka ji gali siūlą verpti lėčiau, kruopščiau. „Jei papuola didesnis guzelis, su verpstuku galiu atsukti ir pataisyti, o ratelio taip greit jau nesustabdysi. Tai – tikras žaidimas“, – kalbėjo pašnekovė.
Tokį siūlų gniužulą padaryti verpėja Gražina Vildzevičienė užtruko du mėnesius, bet tik todėl, jog gamino slapčia, naktimis. Mat praėjusiais metais dilgėlių siūlų eksperimentas nepavyko ir šiemet jai buvo gėda bandyti prie namiškių. Su dilgėlių siūlais vėliau galima austi bet ką – marškinius, rankšluosčius ir kt. G. Vildzevičienės gaminti siūlai kol kas dar laukia savo laiko, kada bus panaudoti.
„Galbūt norėčiau nusiausti suknelę, bet dabar jau šąla orai, norėtųsi kažko šiltesnio, o iš tokių siūlų šilto nepasidarysi“, – tikino ji.
Norintiems mokytis – rinktis vilną
Moteris lygina dilgėlių ir linų siūlus. „Tarp jų skirtumo beveik nėra. Didžiausias skirtumas – spalva, nes linų siūlai pilkesni, o dilgėlių – turi žalsvumo. Lino ilgesnis pluoštas, todėl lengviau jį verpti, nes mažiau trūkinėja.“
Mickiemės gyventoja paaiškino, kad jei rinktų dilgėles kas dvi savaites ir jas tokiu laiko skirtumu pūdytų, siūlai būtų skirtingų atspalvių: nuo žalio iki rudo.
60-ies metų Mickiemės gyventoja Gražina Vildzevičienė rajono gyventojams jau žinoma dėl Angoros ožkų auginimo. Tačiau ji užsiima ir kita unikalia veikla – verpia siūlus iš josios kieme užaugusių dilgėlių.
„Šiuo metu dilgėles rinkti jau per vėlu, nes jos „sumedėję“. Man idealiausias laikas rinkti dilgėles buvo liepos pradžioje. Tuomet dvi savaites pūdžiau, paklojau ant grindų, varčiau kasdien ir kartais paliedavau su laistytuvu“, – pasakojo G. Vildzevičienė.
Pasiteiravus, iš kur sužinojo apie galimybę verpti iš dilgėlių, ji atviravo, kad viskas prasidėjo dar tada, kai įsigijo pirmąsias Angoros ožkas.
„Tuomet ėmėme domėtis verpimu, mokytis, skaityti knygas. Jose daug rašoma, kad verpti galima pačius įvairiausius pluoštus – dilgėlių, kanapių, gauromečio ir kt. Žinoma, norintieji pradėti mokytis tą turėtų daryti pirmiausia su vilna, nes su ja – lengviausia“, – patarė ji.
60-ies metų Mickiemės gyventoja Gražina Vildzevičienė rajono gyventojams jau žinoma dėl Angoros ožkų auginimo. Tačiau ji užsiima ir kita unikalia veikla – verpia siūlus iš josios kieme užaugusių dilgėlių.
Bandė bananų pluoštą
Įdomu tai, jog moteris su dukra Beata jau mėgino verpti ir bananų pluoštą. Tiesa, jį, jau paruoštą, atsisiuntė iš užsienio.
„Bandėme šunų, kačių vilną, žirgų karčius. Iš žirgų karčių galima drąsiai pasidaryti kokią apyrankę. Viskas sekasi puikiai, tik svarbiausia – noras“, – sakė Beata.
Judviejų svajonė – išmėginti verpti gaurometį ir medvilnę.
60-ies metų Mickiemės gyventoja Gražina Vildzevičienė rajono gyventojams jau žinoma dėl Angoros ožkų auginimo. Tačiau ji užsiima ir kita unikalia veikla – verpia siūlus iš josios kieme užaugusių dilgėlių.
„Tačiau turiu omeny, būtent nuo tos medvilnės burbuolės iki paties siūlo. O gauromečio mūsų krašte nelabai yra, reikėtų ieškoti. Štai Norvegijoje, Švedijoje jie auga palei kelią, o čia jau svarbu žinoti jų augimo vietas. Beje, ir linus verpti smagu, tačiau Lietuvoje jie auginami tik aliejui, o ne pluoštui. Seniau siųsdavomės juos iš Baltarusijos, o dabar nežinau, iš kur jų gauti“, – dėstė G. Vildzevičienė.
