Penkiolikmetė Rūta Meilutytė per vieną vakarą tapo pasauline žvaigžde. Šios dienos Didžiosios Britanijos laikraščiai apgailestauja ir netgi šaukia „gėda“, kad ji gina ne šios šalies, o Lietuvos garbę. Plimute gyvenančiai Rūtai tai – nė motais. „Niekada nekeisiu pilietybės“, – šypsodamasi tvirtino ji.
Antradienį popiet Lietuvos žurnalistams išskirtinį interviu davusi 100 m plaukimo krūtine olimpinė čempionė tvirtino, kad naktį sunku buvo užmigti. „Galvoje – nieko. Kažkaip stengiausi pati suvokti, kas nutiko. Atsidariau „Facebook“ tinklą, ten – pamišimas. Išjungiau“, – pasakojo R. Meilutytė.
– Apsipratai su mintimi, kad esi olimpinė čempionė?
– Dar kol kas ne.
– Visų lūpose tavo vardas. Kas sunkiau, treniruotis, ar susidurti su tokiu dėmesiu?
– Nepratusi. Šokas. Reikės laiko priprasti prie tokio dėmesio. Kol kas sunkumo nėra. Smagu, kad žmonės domisi Lietuva. Tikiuosi, kad taip ir plaukimas išpopuliarės ir žmonės geriau pažinos Lietuvą.
– Pajutai, kad gyvenimas keičiasi?
– Šiaip niekas nesikeis, tik dėmesio daugiau.
– Britų spauda apgailestauja, kad nesi Didžiosios Britanijos pilietė. Ką pati apie tai manai?
– Man negaila. Jiems gaila. Nebūsiu Didžiosios Britanijos pilietė. Tik gyvenu čia, o visą laiką liksiu lietuve. Nekeisiu niekada pilietybės.
Didžiosios Britanijos laikraščiai – apie R. Meilutytę (nuotr. Balsas.lt/Aurimo Kuckailio)
– Bendramoksliai jau pasveikino?
– Tiek žinučių gavau, kad sunku atsirinkti, neturėjau laiko. Daug žmonių, su kuriais seniai nekalbėjau, kuriuos pažįstu ir ne. Nerealu. Tiek žmonių Lietuvoje palaiko.
– Olimpiada nesibaigė – plauksi dar dvejose rungtyse?
– Visos mintys buvo šiam plaukimui, o 100 ir 50 m laisvu stiliumi – papildomos rungtys. Specialiai nesiruošiau. Smagu būtų pagerinti savo asmeninį rezultatą.
– Niekada nekalbėjai apie medalį. Ar esi kukli?
– Neperšokus griovio nesakyk „op“. Visi svajoja apie medalį, bet nenorėjau garsiai kalbėti. Anksčiau galvojau, kad Rio de Žaneire galbūt ir būčiau kažką laimėjusi.
Visą pasaulį nustebinusi R. Meilutytė – olimpinė čempionė (nuotr. SCANPIX)
– Kas pasikeitė, kai atvykai į Didžiąją Britaniją?
– Sąlygos Lietuvoje nėra pačios geriausios. Tikiuosi, jos pasikeis po šių įvykių. Man buvo pačiai smūgis, reikėjo laiko priprasti. Treniruočių sistema skirtinga, tačiau viskas vėliau buvo gerai.
– Kuo išskirtinės treniruotės čia?
– Čia jau nuo paties priklauso – gali stengtis arba ne. To treneris negali padaryti.
– Kiek valandų per dieną praleidi baseine?
– Visaip būna. Kartais tris, kartais penkias.
– Ar būtum tapusi olimpine čempione, jei gyventum Lietuvoje?
– Nesistengiu galvoti, kas būtų, jei būtų. Neverta. Dabar turiu puikias sąlygas ir tikiuosi, kad daugiau talentingų žmonių jas gaus, nes jų Lietuvoje yra daug. Džiaugiuosi šia akimirka.
Treneris J. Ruddas ir R. Meilutytė (nuotr. Balsas.lt/Aurimo Kuckailio)
– Kas suteikė daugiau pasitikėjimo savimi? Gal trys medaliai olimpiniame Europos festivalyje pernai?
– Juos iškovojusi patikėjau, kad galiu patekti i Londono olimpines žaidynes. Toliau stengiausi geriau pasirodyti.
– Kaip apibūdintum savo trenerį?
– Visi treneriai turi savo savybių. Ar muša? Nemuša (juokiasi). Kai reikia – griežtas, pasako, ką daryti toliau.
– Kokia esi laisvalaikiu?
– Stengiuosi būti paprasta ir „nepasikėlusi“. Su draugais einu į miestą. Mėgstu šokti. Patinka krepšinis, plaukimas, šuoliai į vandenį, gimnastika, boksas.
– Kaip išsiugdei savitvardą – nereagavai, kai amerikietė finale įšoko per anksti į vandenį?
– Ten teisėjo klaida buvo. Pasitaiko tokių dalykų. Viskam reikia būti pasiruošus. Ji nesutrikdė manęs. Ko man nervintis?
– Pačios nagai nulakuoti Lietuvos spalvomis. Kada spėjai?
– Kaimelyje yra salonas, kur galima taip pasipuošti. Ištaikiau akimirką.
R. Meilutytės olimpinis aukso medalis (nuotr. Balsas.lt/Aurimo Kuckailio)
– Kaip atsipalaiduosi?
– Kai grįšiu namo ir atsipalaiduosiu. Aišku, bus to dėmesio, bet labai pasiilgau visų draugų, noriu pabūti su šeima.
– Apie ką galvoji, kai eini iš drabužinės prie baseino tako?
– Stengiuosi susikoncentruoti. Spaudimo man niekas nedarė, neturėjau, ką prarasti. Žinau, kad pasiruošiau, atidaviau visas jėgas per treniruotes.
– Šeimai 400 tūkst. litų premija pravers?
– Mano šeimai tai tikrai pravers. Pinigų man labai reikėjo.
– Lietuva padėjo finansiškai?
– Maistui ir pasiruošimui davė. Daugiau ir negalėčiau prašyti. Negalvojau apie tuos pinigus. Tik neseniai sužinojau, kad gausiu 400 tūkst. litų.
– Broliai ir tėtis iš karto pasveikino?
– Nekalbėjau iš karto po finalo. Paskambinau draugei, paskui broliui ir močiutei. Vaikino dar neturiu – neturiu jiems laiko.
– Kada grįši į Lietuvą?
– Iš karto po olimpiados. Gal kokiam mėnesiui.
– Lietuvoje laukia įvairūs priėmimai ir pagerbimai – ar turi tam tinkamų drabužių?
– Reikės pirkti suknelių, mano spintoje – vien treningai.
– Per apdovanojimus daug ašarų buvo. Emocijos taip liejosi?
– Vis dar negalėjau patikėti. Reikia dar laiko. Kai atsistojau ant prizininkų pakylos, kojos linko.
– Ar olimpiniame kaimelyje jau atpažįsta kaip čempionę?
– Iš tikrųjų man čia taip ramu, visi žmonės tokioje pačioje pozicijoje. Per daug dėmesio nėra. Pasveikina žmonės iš kitų šalių.
R. Meilutytė (nuotr. SCANPIX)
