V. Mae gimė Singapūre, tailandiečio ir kinės šeimoje, tačiau karjerą egzotiškos išvaizdos smuikininkė pradėjo Londone. Į šį miestą, tapusį tramplinu į pasaulinio garso scenas, vos ketverių sulaukusią Venessą atsivežė motina.
Pirmieji jaunosios atlikėjos pasirodymai jau išsiskyrė profesionalumu bei konservatyviomis klasikinių kūrinių interpretacijomis, tačiau tikroji Vanessos populiarumo banga prasidėjo paauglystėje. Rytietiška prigimtis ir maištaujanti paauglės siela išlaisvino smuikininkę iš tradicinės kūrybos ir leido gimti iki tol negirdėtoms klasikos ir pop stiliaus kūrinių variacijoms, užbūrusioms daugelio klausytojų širdis. Jaunoji smuiko virtuozė yra įtraukta į „Guinness World Records“ knygą kaip jauniausia solo atlikėja, koncertavusi su orkestru.
Viena garsiausių smuikininkių pasaulyje nuo 2013 m. ketina pristabdyti koncertinę veiklą ir visą dėmesį skirti sportui. Prieš kelias savaites muzikantė Šveicarijos kalnų kurorte Cermoje pradėjo intensyvias slidinėjimo treniruotes ir neslepia didelių vilčių jau 2014 m. dalyvauti Sočyje vyksiančiose žiemos olimpinėse žaidynėse.
Vanessa Mae tikisi kovoti kalnų slalomo ir superslalomo slidinėjimo rungtyse. Jei atlikėjai pavyks, ji taps pirmąja Olimpinėse žaidynėse Tailandui atstovausiančia slidininke.
2002 m. V. Mae jau bandė dalyvauti Olimpinėse žaidynėse, tačiau tada iškilo teisinių kliūčių. Ji turi dvigubą Didžiosios Britanijos ir Tailando pilietybę, o tuomet buvo pareikalauta, kad norėdama atstovauti Tailandui smuikininkė atsisakytų D. Britanijos pilietybės. Neseniai šie reikalavimai buvo panaikinti ir V. Mae atsivėrė galimybės kovoti Olimpinėse žaidynėse.
Apie muziką, pasiruošimą olimpiadai ir artėjantį koncertą – pokalbis su pačia V. Mae.
– Gruodžio 13-ąją Vilniuje surengsite savo koncertą ir tai bus jau ne pirmas kartas, kai atvyksite į Lietuvą. Kokie Jūsų prisiminimai apie mūsų šalį, kokį įspūdi ji Jums paliko?
– Paskutinį kartą Lietuvoje buvau 2010-aisiais ir prisimenu, kad tada tai buvo paskutinis mano koncertas prieš Kalėdas. Jau buvau visiškai atsipalaidavusi ir pasinaudojau proga pasilikti Lietuvoje dar vieną papildomą dieną ir pasižvalgyti aplink. Buvo labai smagu vaikščioti gatvėmis, taip pat apsipirkti prieš Kalėdas – pirkau lietuviškos keramikos. 2010-aisiais visi iš manęs visi gavo labai šaunias Kalėdų dovanas. Buvo smagu Lietuvoje praleisti šiek tiek laiko.
– Galbūt turite mėgstamų vietų, kurias norėsite vėl aplankyti ir šįkart?
– Praeitą kartą galėjau pasivaikščioti po mietą, o dabar visiškai neturėsiu tam laiko – dieną prieš koncertą Vilniuje rengsiu šou Rygoje, o jau kitą dieną koncertuosiu. Bet man likę puikūs prisiminimai iš 2010-ųjų.
– Pakalbėkime apie artėjantį koncertą: kuo jis bus ypatingas? Ar ruošiate ką nors naujo, ko Jūsų gerbėjai gali tikėtis?
Daugiausia tai bus senos dainos, kurias mano gerbėjai jau žino. Žinot – tai toks ypatingas jausmas, kai eini į koncertą gruodį. Aš kasmet einu į Piotro Čaikovskio „Spragtuką“ ir tai jau tapo mano tradicija. Šiuo metų laiku gera grįžti prie tų dalykų, kuriuos mėgstame ir kuriems jaučiame nostalgiją.
Koncerte bus ir keletas naujų, iki šiol negirdėtų kūrinių. Tikrai atliksiu mažiausiai dvi kompozicijas, kurių Vilniuje dar nesu grojusi.
Pastaraisiais metais esu labai užsiėmusi su sportu, naujam albumui nebelieka laiko. Bet kai kitą kartą grįšiu į Vilnių po 2014-ųjų metų, tuomet tikrai būsiu paruošusi daug visiškai naujų dainų. O dabar bus pačios mėgstamiausios senos dainos ir keletas naujų, kurias jau esu įrašiusi, tik iki šiol negrojau koncertuose.
– Ketinate dalyvauti ir varžytis 2014-ųjų Sočio olimpinėse žaidynėse. Kaip vertinate savo galimybes, ar tikitės laimėti medalių?
– Tikrai ne (juokiasi). Žmonės, kad galėtų tapti slidininkais ir lenktyniausi, treniruojasi nuo 8 metų amžiaus. Būdami 10-ies jie jau eina į sporto sale ir kilnoja svorius, kiekvieną rytą paskiria treniruotėms.
Būdama virš 30-ies metų amžiaus, aš negalėčiau net pasvajoti apie kokį nors medalį ar prizininkų pakylą, net apie patekimą į geriausiųjų 15-ųką.
Mano iššūkis ir tikslas – treniruotis ir per šiuos metus pamėginti įveikti Sočio olimpinių žaidynių kvalifikaciją. Tiesiog noriu dalyvauti, noriu būti olimpiete. Be abejo, laimėti aukso medalį nuostabu, bet tai įvyktų nebent kitame gyvenime.
– O gal planuojate sugroti ką nors iš savo kūrinių per olimpiados atidarymo arba uždarymo ceremoniją?
– (Juokiasi) Iš tiesų, nemažai koncertuoju Rusijoje. Kaip tik savaitgalį prieš atvykstant į Vilnių surengsiu du koncertus Sankt Peterburge ir Maskvoje.
Vykti į Sočį ne tik kaip sportininkei, bet ir kaip atlikėjai butų puiku, tiesiog super! Laimėti aukso medalį puiku, bet to tikrai niekada nenutiks. O štai groti ceremonijoje – tai galėtų virsti realybe ir tokia patirtis man būtų dar labiau ypatinga.
– Publikai Jūsų pasirodymas taip pat turėtų patikti.
– Taip, būtų šaunų! Turbūt jie juoksis, kai matys mane slidinėjančią, bet tikiuosi, kad nesijuoktų iš mano grojimo smuiku.
– Dėl sporto darote muzikinės karjeros pertrauką.
– Taip, abiems dalykams neužtektų laiko... Žmonės man sako: „Būtų smagu sulaukti naujo albumo iškart po Sočio“ ir aš jiems atsakau: „Taip, būtų smagu, bet aš neturiu tiek laiko“. Man albumo kūryba yra daugiau, negu tik gauti kokias nors natas, jas išmokti ir įrašyti. Aš įsitraukiu į kūrybą, interpretaciją, atlikimą ir, žinoma, pačius įrašus. Albumo įrašymas vyksta greitai – užtrunka koncepcijos kūrimas, darbas su kitais žmonėmis. Nenoriu skubinti naujo albumo vien dėl paties albumo. Tam ateina laikas.
Dabar mano dienotvarkėje daug vietos užima slidinėjimo treniruotės. Vasarą jas pradėdavau 6:30 val. ryto, rytoj pradėsiu 8:30 val.. Skiriu laiko smuiko repeticijoms, skiriu laiko darbui biure, bet negaliu dar ir įrašinėti albumo – tam reikia atiduoti 150 proc. jėgų. Dėl to gaila, bet, kita vertus, sportas mane ir įkvepia.
Smuiku groju nuo 4 metų amžiaus ir kartais tiesiog apmirštu, kaip man pasisekė, nes muzikuoti pradėjau tokia jauna ir galėjau šitiek pasiekti. Kitokia veikla mane atitraukia nuo muzikos, kad paskui vėl galėčiau jai dar labiau susikoncentruoti.
– Jei nebūtumėt tapusi muzikante, kaip manote – kuo galėtumėte būti?
Labai myliu gyvūnus ir visada norėjau būti veterinarijos gydytoja. Mano mama ir tėtis abu yra teisininkai – galbūt būčiau pasekusi jų pėdomis. Kartais pagalvodavau, jog galėčiau išvis nedirbti ir būti tiesiog namų šeimininkė.
Kai buvau vaikas, niekada tiksliai nežinojau, kuo noriu būti, bet visada domėjausi daugybe dalykų. Vienas iš jų, be abejo, slidinėjimas – 14-os metų tiesiog įsimylėjau kalnus ir slidinėjimą, tiesiog pamišau dėl slidžių, norėjau tapti slidininke. Paauglių galvose sukasi įvairiausios idėjos, kurios blaško dėmesį, bet džiaugiuosi, kad mama ir tėtis mane nukreipė teisinga linkme – padėjo susikoncentruoti ties muzika.
Bet visgi jei galėčiau pradėti naują gyvenimą, turbūt norėčiau dirbti su gyvūnais – veterinare arba gyvūnų globos organizacijose. Esu pusiau kinė, o Kinija plačiai pagarsėjusi tuo, kad didžiojoje jos dalyje gyvūnai nėra laikomi vertybe. Nors toks įvertinimas ir apibendrintas, bet norėčiau tokias šalis kaip Kinija išmokyti gerbti gyvybę. Norėčiau tokioms bendruomenėms parodyti, kokios svarbios yra visos gyvybės formos yra svarbios ir kad gyvūnija yra mūsų turtas. Taip pat dar norėčiau būti rašytoja. Tiesiog pasiimti naują pieštuką ir pradėti rašyti... Kai skaitau knygas ir atsipalaiduoju, tarsi persikeliu į kitą pasaulį – tai nuostabus poveikis. Norėčiau ir aš taip sugebėti.
– Ar po olimpiados ketinate tęsti muzikės karjerą, ar imsitės dar ko nors naujo ir visiškai kitokio?
– Manau, jog tai bus laikas grįžti prie muzikos. Per ją aš tarsi bendrauju su žmonėmis. Sportas negali taip suvirpinti žmonių širdžių, kaip muzika – ypač mano lygio, aš juk net nesivaržau dėl aukso.
Muzika yra labai vertinga kalba, mano kalba. Ir jei per savo muziką aš nors šiek tiek prisiliečiu prie kitų žmonių gyvenimo – jei mano muzika skamba tokiais momentais kaip krikštynos, sužadėtuvės, vestuvės ar net laidotuvės – man tai didžiulė dovana.
Dar nežinau, koks bus kitas mano albumas – laikui bėgant skonis keičiasi, jaučiu, kad grįžtu atgal prie klasikos. Noriu, kad mano muzika suteiktų žmonėms laimės, bet dar labiau noriu, kad ji pasiektų jų jausmus. Jei mano muzika žmones nuliūdintų ar net pravirkdytų, aš irgi būčiau patenkinta. Smuikas gali būti labai įvairiapusis instrumentas – ir labai ryškus, ir melancholiškas bei liūdnas.
Taigi, dar neaišku, koks bus mano naujas albumas, bet jis tikrai bus.
– Ar norėtumėte bendradarbiauti su kitais muzikantais ar dainininkais? Jei taip – su kuriais?
– Hm... yra pora gitaristų, su kuriais galbūt norėčiau kartu pagroti. Gitara yra ko gero „kiečiausias“ instrumentas. Taip pat man patinka pianinas – mėgstu klasikinę pianino muziką, tai labai svarbus instrumentas.
Turiu ir mėgstamų vokalistų. Tarkime, grupė „Goldfrapp“. Nesu jų sutikusi, bet man patinka, ką jie daro. Visi jų albumai labai skirtingi, bet labai geri. Taip pat man gražūs tokie balsai kaip Alicios Keeys ar Norah Jones. Anksčiau nebuvau jų gerbėja, bet iš tiesų, kaip jau sakiau, bėgant laikui skonis keičiasi. Prieš kurį laiką nemėgau tokio lengvo džiazo, o dabar man jis patinka.
– Na, ir paskutinis klausimas. Ar norėtumėte prieš artėjantį koncertą ką nors perduoti savo gerbėjams Lietuvoje?
– Taip, žinoma! Ačiū jums už galimybę grįžti į Lietuvą, Vilnių, ir jums groti. Labai vertinu tai, kad ateinate į mano koncertus ir tikiuosi, kad jums bus smagu išgirsti tiek mano senuosius, tiek naujus kūrinius. Ačiū už palaikymą... Ir linksmų Kalėdų!
– Dėkoju už pokalbį.
