„Situacija buvo labai prasta, turėjau žmogų, kuris terorizavo mane ir vaikus. Deja, jokios pagalbos Lietuvoje negavau, kur besikreipčiau. Apie mano situaciją žinojo vienas pažįstamas ir pasiūlė padirbėti Švedijoje“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja Indrė.
Savo buvusį vyrą Indrė kažkada mylėjo, manė, kad gyvens ilgai ir laimingai. O išėjo taip, kad svajojusi apie rojų, moteris gavo tikrą pragarą. Smurtaujančio vyro nesustabdė skyrybos, nesustabdė policija. Indrė jautėsi bejėgė.
„Jis mušė mane, mušė dukrą, kadangi tai ne jo dukra buvo. Mušė mamą – buvo ir taip. Kai jau išsiskyrėme, o aš išsikrausčiau, jis sėdėdavo po langais, klausydavosi, ką mes šnekame, terorizuodavo, grasindavo, kad užmuš, pakas. Aš tuo metu dirbau kepykloje, 3 valandą nakties eidavau į pamainą, o jis laukdavo už kampo. Turėjau durų fobiją, nes bijojau, kad už kiekvienų durų bus jis“, – prisimena moteris.
Vieneri metai, o gal ir ilgiau – tiek truko palikto vyro persekiojimai. Indrė su juo niekada nebuvo susituokusi – tiesiog kartu gyveno, o kai ilgai tvėrusi smurtą šeimoje nusprendė santykius nutraukti, žodžio „ne“ buvęs mylimasis nesuprato.
„Išeidavau į darbą, grįžusi rasdavau dukrą su rankos ženklu ant užpakaliuko. Ji per garsiai nusijuokė“, – pasakoja Indrė.
Ji kreipėsi į policiją. Deja, pagalbos nesulaukė. Mažame miestelyje persekiotojas pažinčių turėjo daugiau ir įtakingesnių negu jo auka.
„Inspektorius tiesiog išklausė mane ir tiesiai šviesiai pasakė: o tu žinai, kad mes su juo draugai? Jis buvo dirbęs policijoje. Ir kai man tai pasakė inspektorius, aš supratau, kad nieko nebus“, – skaudžius išgyvenimus prisimena Indrė.
Moteris tikina išbandžiusi viską, kad tik galėtų ramiai gyventi, nebijoti dėl savo ir vaiko sveikatos. Kai nepadėjo policija, Indrė kreipėsi į socialinius darbuotojus. Bet ir ten niekas nenorėjo padėti. Pasak Indrės, Socialinės paramos skyriuje jai buvo pasakyta, kad jos šeima nėra asociali, todėl niekas nieko nedarys.
„Bandžiau kreiptis į Moterų krizių centrą, bet tais laikais, prieš beveik 11 metų, jis buvo tik Klaipėdoje, o man tai buvo didelis atstumas, kadangi gyvenau Šilutėje. Ir tai buvo ekstremalūs atvejai, kuriems jie padėdavo, kai jau gyvybei pavojus grėsdavo. Jiems reikėjo įrodymų: jiems reikėjo, kad aš būčiau sulaužyta, sudaužyta, o tas žmogus žinojo, kaip mušti, jis žymių nepalikdavo“, – „Emigrantams“ pasakoja Indrė.
Artimieji irgi nebežinojo, ką daryti. Ir Indrės mama, ir sesuo Rūta, kuri dabar irgi Švedijoje, net neįsivaizdavo, kaip atsikratyti jų gyvenimą gadinančio vyriškio. Situacija tik blogėjo. Ypač – dėl jų bendro sūnaus. Teisė bendrauti su vaiku priklausė mamai. Tačiau, kaip sako Indrė, smurtaujantis tėvas nuolatos atėminėjo sūnų, draudė jai su juo bendrauti.
Mokėjo pinigus, kad galėtų pasimatyti su savo sūnumi
„Teko ir su policija važiuot kelis kartus, kad padėtų vaiką pasiimti. Jie pastovėdavo ten, kol susirinkdavau daiktus, paskui palydėdavo mane žemyn iki laiptinės įėjimo ir išvažiuodavo. Vaikas priklausė man, aš buvau mama. Jis netgi popieriuose nebuvo tėvas. Žinoma, aš vaiko negaliu skriausti ir atimti iš jo tėvo, bet tuo momentu jis tiesiog savivaliavo. Jis taip keršijo“, – tvirtina pašnekovė.
Paskutines dienas Šilutėje Indrė atsimena kupinas skausmo ir baimės.
„Aš vaiko nemačiau, pagalbos gauti negalėjau, kur ėjau, ten kakta atsimušiau, pinigų neturėjau, išeities kaip ir nebuvo. Jis mane buvo taip psichologiškai paveikęs, kad aš bijodavau net musės“, – tikina Indrė.
Dabar moteris šia tema kalbėti nebebijo. Pirmiausia dėl to – kad dabar pagaliau jaučiasi laiminga. Be to, tūkstančius mušamų moterų ji nori padrąsinti netylėti. „Tie laikai buvo kitokie – dėl korupcijos, kitokio mentaliteto. Aš tikiu, kad jei į tas pačias įstaigas kreipčiausi dabar, tikrai sulaukčiau pagalbos“, – sako Indrė, kurią nuo smurto išgelbėti galėjo tik emigracija.
Tačiau vien išvažiuoti neužteko. Reikėjo išsivežti ir vaikus. Kaip iš Šilutės į užsienį mama išsivežė savo sūnų – istorija, verta filmo scenarijaus. Apsigyvenus Stokholme, prasidėjo naujos bėdos, kurias spręsti buvo dar sunkiau.
„Aš labai kovojau, kad galėčiau bendrauti su sūnumi. Teko siųsti pinigus, kad galėčiau pašnekėti su juo telefonu. Vyras bausdavo mane, kad pavėlavau atsiųsti pinigų, kad per mažai atsiunčiau – vadinasi, nešnekėsi su sūnumi telefonu. Kai grįždavau į Lietuvą, kartais važiuodavau iš Šiaulių į Šilutę vien tam, kad susitikčiau sūnų, nes niekada neleisdavo jo pasiimti per naktį. Kartais važiuojant pakeliui jis paskambindavo ir pasakydavo, kad apsigalvojo ir aš negausiu sūnaus. Taip vargau du metus. O paskui buvo didelė „operacija“: mama, sesuo ir aš suplanavome išsivežimą“, – sako Indrė.
Lemtingą pabėgimą planavo labai kruopščiai
Kol mama bandė įsitvirtinti užsienyje, dukra gyveno su močiute. Tuo metu sūnaus atėmimą iš savavališkai jį auginančio tėvo Indrė vadina didžiausiu savo gyvenimo išbandymu.
„Tai buvo labai didelis planavimas, nes reikėjo gauti tėvo sutikimą. Oficialiai berniuko tėvas buvo mano pirmasis vyras, bet su juo mes sutarėme draugiškai, jis pasirašė dokumentus. Leidimą gavau, tada teko daryti pasą“, – pasakoja Indrė.
Pirmiausia reikėjo sugalvoti, kaip padaryti, kad vaikas apie kelionę į užsienį neprasitartų tėvui.
„Sugalvojom, kad eisime į ateljė daryti šeimyninės nuotraukos – aš su savo vaikais. Sykiu nufotografavome ir pasui. Tada ėjome į Migracijos skyrių daryti paso. Stengėmės šnekėti taip, kad vaikas nesuprastų, ką mes ten darysime. Viską padariau per vieną dieną. Po savaitės turėjo jau pasai būti, staiga sužinojau, kad man vėl reikia sūnų pasiimti, nes tam, kad atsiimčiau pasus, man reikia ateiti su sūnumi“, – detales prisimena pašnekovė.
Indrės pabėgimo į Švediją istorija – skamba neįtikėtinai. Kad pasimatytų su sūnumi, ji nuolatos jam mokėjo pinigus. Kad galėtų pasiimti vaiką paso išdavimui, pinigų jau teko skolintis. O tada atėjo pats atsakingiausias momentas.
„Tą savaitgalį buvo „Roko naktys“, ir aš žinojau, kad jis visą laiką į tą festivalį važiuoja. Ir buvo mano dukters gimtadienis. Tai aš prisiskolinau pinigų, pasakiau: būk geras, leisk nakvoti, bent jau gimtadienį sesers atšvęsti. Jis priėmė pinigus ir davė sūnų. Tą patį vakarą mes išvažiavom į Kauną ir 6 valandą ryto išskridom į Švediją“, – apie lemtingą dieną pasakoja moteris.
Indrė niekada nepamirš to džiaugsmo, kai suprato: viskas, ji pabėgo, vaikai šalia. Gal pagaliau viskas susitvarkys.
„Nusiraminau tik tada, kai jau įsėdome į autobusą iš oro uosto, tada jau pradėjau rimti. Kad jau viskas, aš atskridau, jis jau nebegali sustabdyti. Kad po to Lietuvoje reidai vyko pas mamą, sesę, kaimynus, pažįstamus, draugus, tai jau buvo kita istorija, jie jau žinojo, buvo tam pasiruošę“, – šypsosi moteris.
Deja, ramybė truko neilgai. Nuo savo persekiotojo nutolusi per daugybę kilometrų, Indrė toliau gyveno baimėje.
„Jis grasino, siuntė elektroninius laiškus. Žinojau, kad jis gali viską mesti ir atvažiuoti. Tada socialinė tarnyba užslaptino mano ir mano vaikų duomenis“, – „Emigrantams“ pasakoja Indrė.
Švedijoje įprasta, kad gyventojų asmeniniai duomenys skelbiami internete. Galima sužinoti kiekvieno žmogaus adresą, darbo vietą ir netgi atlyginimą. Indrė net neabejojo: pakaktų jos adreso internete ir buvęs vyras netruktų išdygti prie jos durų.
Švedijoje Indrė ištekėjo. „Jis visų mano buvusių vyrų priešingybė“, – sako kartą nuo santykių jau nudegusi moteris. Gimtojoje Šilutėje ji slapstėsi nuo vyro, negalėjo susitaupyti nė cento, nes iš mažos algos dar mokėjo vyrui už pasimatymus su sūnumi. Švedijoje jos gyvenimas pasikeitė – ne tik visa šeima kartu, bet ir pinigų netrūksta. Įsidarbinusi buitine technika prekiaujančiame centre, pareigose ji tik kilo.
Nepakėlusi finansinių sunkumų ir Ruta priėmė sprendimą emigruoti
Vos tik Indrės reikalai susitvarkė, šeimoje atsirado naujos bėdos. Itin nepasisekė jos seseriai Rūtai. Šiuo metu Rūta yra lietuvių bendruomenės Švedijoje pirmininkė, gyvena gražiuose namuose, sėkmingai dirba vaikų darželyje ir dažnai šypsosi. Deja, prieš keletą metų, kai dar gyveno Šilutėje, laimės užsienyje ji net nesapnavo.
„Paskutinis lašas buvo tada, kai supratau, kad pradėjo augti buto paskolos suma. Supratau, kad savo alga aš jos niekaip nepadengsiu. O pasiskolinti neturėjau iš kur. Tuo metu kultūros centre aš gaudavau apie 900 litų į rankas. Paskola buvo 500 ar 600 litų. Vien paskola, be mokesčių už butą. Ir dar du vaikai“, – savo istoriją pasakoja Rūta.
Dvejus metus gyvenusi kone skurde, ji priėmė sprendimą. „Tiesiog pati nusprendžiau daryt kažką su sesers pagalba“, – teigia Rūta.
„Buvo labai sunku ją čia atsivežti, ji labai graudžiai verkė, aš ją puikiai supratau, bet žinojau, kad jai reikia atvažiuoti. Žinojau, kad ji neišsikapstys iš ten. Ir jaučiau, kad aš galiu padėti“, – tikina Indrė.
Taigi, šitaip seserys, vienišos mamos su vaikais, apsigyveno kartu. Tik jau nebe Šilutėje, o Stokholme.
Dabar seserys su šypsena prisimena pirmąsias Rūtos dienas Švedijoje. Iš pradžių sąlygos gyventi buvo sunkiai pakenčiamos.
„Keturi vaikai viename kambaryje, sesuo vienam salone. Bet kažkaip mes susitvarkydavome, atlyginimo užtekdavo. Bet morališkai buvo labai sunku – sunku jaustis visišku nieku. Nueini į parduotuvę, nesupranti ką šneka, visiškai nepažįsti sistemos, kaip žmonės čia galvoja, kaip jie gyvena“, – pasakoja Rūta.
Pirmuosius mėnesius ji niekaip negalėjo rasti darbo, o tai tik didino namų ilgesį.
„Aš žinojau, kad reikia prisitaikyti, nes kito kelio tiesiog nėra“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja moteris.
Dabar Rūta jau puikiai kalba švediškai, sėkmingai dirba vaikų darželyje, turi mylimą draugą. Tik būsto paskolą, deja, moka iki šiol. Nors butas, kurį kažkada pirko su sutuoktiniu, jau seniausiai priklauso bankui.
Jaunos, bet daug sunkumų gyvenime ištvėrusios seserys – optimistės. Stokholme jos pagaliau jaučiasi laimingos, turtingos ir nieko nebebijo.
