Dailės istorikai įvertino Lietuvos šiuolaikinės architektūros santykį su paveldu: 2008 metų gruodžio mėnesį Lietuvos dailės istorikų draugija surengė savo narių apklausą „Geriausi ir blogiausi Nepriklausomybės laikotarpio pastatai istorinėje aplinkoje“.
Nepriklausomybės laikotarpio architektūra pastebimai pakeitė Lietuvos miestų „veidą“: išaugo nauji kvartalai, pakito atskiri istoriniai pastatai ir urbanistinės erdvės. Intensyvios statybos ne tik paskatino teigiamas permainas, bet ir sukėlė rimtų problemų. Radikalūs pertvarkymai negrįžtamai sunaikina senųjų pastatų savitumą, ardomi ištisi urbanistikos paminklai (pvz., Vilniaus Užupio, Žvėryno rajonai, Kauno Naujamiestis ir Žaliakalnis).
Lietuvos dailės istorikų draugija, susirūpinusi dabarties ir praeities darniu sugyvenimu, istorinių urbanistinių erdvių bei pastatų protingu taikymu šiuolaikiniams poreikiams, inicijavo draugijos narių apklausą, kurios tikslas – išrinkti geriausius ir blogiausius architektūrinius projektus, įgyvendintus istorinėje aplinkoje.
Apklausa siekta ištirti ir paviešinti nepriklausomų, t. y. su specializuotomis valstybinėmis paveldosaugos institucijomis ir privačiomis projektavimo įstaigomis nesusijusių, profesionalių dailės bei architektūros istorikų nuomonę apie šiuolaikinės architektūros santykį su paveldu. Apklausos rezultatų sklaida norima atkreipti projektuotojų, užsakovų bei plačiosios visuomenės dėmesį į opius architektūrinės-urbanistinės aplinkos formavimo klausimus.
Vertinta Nepriklausomybės laikotarpio (po 1990 m.) architektūra: nauji statiniai istorinėje aplinkoje ir naujoms reikmėms pritaikytos istorinių pastatų rekonstrukcijos. Atitinkamai išrinkti keturi pavyzdžiai – du geriausi ir du blogiausi.
Geriausiu naujo statinio istorinėje aplinkoje pavyzdžiu pripažintas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto priestatas Kaune, Gimnazijos g. 7 (1998–2001, archit. Rimantė Gudienė). Tai kontekstualus stambaus masto projektas, derinantis originalios autorinės ir taktiškai rekonstruotos senosios architektūros tūrius. Naujame korpuse, jungiančiame buv. šv. Zitos draugijos namus ir buv. skalbyklą, įrengta 130-ties vietų J. Mačiulio-Maironio auditorija su įstiklintu koridoriumi ir vestibiuliu. Šiuolaikiškas statinys prie XX a. pirmos pusės pastatų priderintas kontrasto principu: auditorijos siena formuoja monumentalų, horizontaliomis pakopomis skaidytą vidinio kiemo fasadą; įspūdingai atrodo banguojantis vakarų pusės fasadas – jo persišviečianti stiklo plokštuma, kurioje atsispindi augmenija, matoma iš aukštyn kylančios siauros pėsčiųjų gatvelės. Naujasis tūris neužgožia senosios architektūros, darniai įsikomponuoja į jautrią Žaliakalnio aplinką.
Geriausios rekonstrukcijos pavyzdžiu pripažintas individualus gyvenamasis namas Vilniaus Žvėryno rajone, D. Poškos g. 61 (pastatytas 1901; rekonstruotas 2006; archit. Rimas Adomaitis, Gintautas Natkevičius, bendraaut. Raimundas Babrauskas). Gausiai drožiniais puošta sudėtingų formų medinė vila (buv. stačiatikių popo namas) rūpestingai atnaujinta, išsaugant pirminį pavidalą ir sėkmingai pritaikant naujoms reikmėms. Tam tikslui įrengtas rūsys, apšviečiamas per pamatinėje statinio dalyje esančius langus. Naujovė nekenkia autentiškam vaizdui, nes nekeičia nei pastato tūrio, nei proporcijų. Viršutinės namo dalies formos ir detalės kruopščiai atkurtos pagal pirminį pavyzdį. Šis gyvenamasis namas vertintinas ne tik dėl profesionalios rekonstrukcijos, bet ir dėl visuomeniniu bei kultūriniu požiūriu reikšmingos užsakovo ir architektų pozicijos, iškeliančios XIX–XX a. sandūros miestietiškos medinės architektūros estetinę ir istorinę vertę.
Blogiausiu naujos architektūros pavyzdžiu istorinėje aplinkoje pripažintas daugiabutis gyvenamasis kompleksas su komercinėmis patalpomis „Delfinas“ Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 3 (2003–2005, archit. Kęstutis Pempė, Lijana Jančytė, Eglė Kirdulienė; užsakovas „Inreal“). Masyvus pastatų kompleksas agresyviai įsibrovė į urbanistiškai sudėtingą aplinką prie Žaliojo tilto ir subjaurojo vieną iš strateginių miestovaizdžio taškų. Istorinį architektūrinį kontekstą ignoruojančių bei darkančių pastatų, deja, esama visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Dėl to išskirtasis A. Juozapavičiaus gatvės daugiabutis vertintinas kaip simbolinis opios situacijos pavyzdys – neproporcingi komplekso tūriai užgožė būtent LR Architektų sąjungos būstinę, įsikūrusią išraiškingo silueto istorizmo stiliaus buv. Raduškevičių rūmuose.
Blogiausiu rekonstrukcijos pavyzdžiu pripažinti Valdovų rūmai Vilniuje – imaginacinis XXI a. neistorinio mąstymo ir kultūrinio avantiūrizmo pavyzdys (statybų terminas 2002–2009; projekto vadovas ir vyriausias archit. Rimas Grigas, projekto mokslinis vadovas – Napaleonas Kitkauskas; statytojas VĮ Vilniaus pilių direkcija; rangovo funkciją vykdo konsorciumas TŪB ,,Vilniaus papėdė”, kuriam vadovauja Aloyzas Bertašius). Vilniaus Žemutinės pilies vietoje iškilęs vadinamųjų Valdovų rūmų kompleksas statomas griežčiausiai reglamentuojamoje Senamiesčio teritorijoje, ignoruojant paveldosaugos reikalavimus ir Teritorijų planavimo įstatymą: neturint pakankamos ikonografinės ir istorinės medžiagos, neparengus detaliojo plano, nedetalizavus ir nepagrindus pritaikymo bei eksploatacijos koncepcijos, neužbaigus archeologinių tyrimų, naikinant autentišką paveldą, istorinių konstrukcijų atkūrimui naudojant modernias medžiagas ir techniką („gotikiniai“ skliautai iš gelžbetonio). Tai tipiškas butaforinės architektūros pavyzdys, projektuotas siekiant sukurti renesansinio pastato iliuziją. Naujasis pastatas gožia Gedimino kalno vaizdą ir drastiškai konkuruoja su Vilniaus katedros pastatu. Tokio projekto įgyvendinimas kertasi su tarptautiniu mastu galiojančiais istorinių vietų saugojimo ir taikymo šiuolaikinėms reikmėms principais, kenkia Lietuvos, kaip modernios, europietiškos šalies, įvaizdžiui.
