„Itaka“ pranešime žiniasklaidai jiedu dalinasi savo įspūdžiais, atsivežtais iš Zanzibaro.
Iš Vilniaus į Zanzibarą – tiesioginiu skrydžiu
Nors Zanzibaras nuo Lietuvos yra nutolęs daugiau nei 7000 kilometrų, į šią Afrikos salą Žiedūnė ir Laurynas atvyko tiesioginiu skrydžiu iš Vilniaus: „Net keista, kad į tokią egzotišką vietą galėjome atvykti be jokių persėdimų. Tiesa, pati kelionė truko 12 valandų, tačiau ji neprailgo. Žinoma, didžiausias pliusas, kad nereikėjo jokių persėdimų ar laukimų – į lėktuvą įlipi Vilniuje, o išlipi jau nuostabiajame Zanzibare“, – pasakoja Žiedūnė.
Lėktuvui nusileidus – „Hakuna matata“
Laurynas pasakoja, kad dar lėktuvui besileidžiant Zanzibaro oro uoste, tolumoje pastebėjo aukštas palmes, kurios labai aiškiai signalizavo, kad kelionės tikslas pasiektas. Išlipus iš lėktuvo pasitiko karšto oro gūsis, kuris, Lauryno teigimu, buvo didžiulė atgaiva, palyginus su šaltu lapkričio oru Lietuvoje.
„Oro uoste užpildžius deklaraciją ir gavus vizą, mus pasitiko vietiniai gyventojai, sveikindamiesi su mumis lietuviškai, sakydami mums „Labas!“, jie taip pat pridėjo hakuna matata. Pasirodo, ši frazė išvertus iš suahilių kalbos reiškia „jokių problemų“, tai tarsi kvietimas atsipalaiduoti ir mėgautis akimirka. Toks pasitikimas buvo išties malonus ir jau būdami oro uoste supratome, šioje saloje laiką praleisime be problemų“, – atsiminimais dalijasi Laurynas.
Žadą atimanti vietinė gamta
Mėgindami apibūdinti pirmą Zanzibaro įspūdį, ir Žiedūnė ir Laurynas vieningai sutinka, kad tai – rojus žemėje! Pora pasakoja, kad čia sutiko vėžlių, kurie gyvena daugiau nei 150 metų, žaidė su beždžionėmis Jozani miške, akimis gaudė lakstančius lemūrus… Didinga gamta, gyvūnai, palmės, vaisiai, karštas oras ir Indijos vandenynas leido mėgautis kiekviena akimirka.
„Tiesa, vandenynas turi savo potvynių ir atoslūgių, todėl norėdami jame išsimaudyti, turėjome jį „pagauti“. Tačiau kai jis yra atslūgęs, puiki proga po jį pasivaikščioti ir pamatyti kas slepiasi dugne. Neabejotinai rasite daug kriauklių ir krabukų, tačiau reikėtų nepamiršti užsidėti vandens batus, kad apsaugotumėte savo pėdas nuo galimų sužeidimų. Na o tie, kuriems tokia veikla ne prie širdies, visuomet gali mėgautis viešbučio baseinu, kuriame gali atsigaivinti ir atsipalaiduoti“, – patarimus vardija Žiedūnė.
Safaris žemyninėje Afrikos dalyje
Nors Zanzibaras yra sala, bet Žiedūnė ir Laurynas nepraleido progos apsilankyti ir žemyninėje Afrikos dalyje ir nukeliavo į Tanzaniją. Tai jie padarė dėl vieno labai konkretaus tikslo – safario.
„Diena prasidėjo labai anksti, 4-tą valandą ryto autobusu mus paėmė nuo viešbučio, nuvežė iki oro uosto iš ten nuskridome į Tanzaniją. Jau 8 ryto sėdėjome džipe ir leidomės į safarį. Nors ir žinojome, kur vykstame, bet pamačius laisvėje gyvenančius ir lakstančius liūtus, žirafas, antilopes, dramblius, beždžiones ar vandenyje mirkstančius begemotus bei krokodilus, mums atėmė žadą. Galiu drąsiai teigti, kad ši patirtis buvo gyvenimo kelionė, už kurią liksime dėkingi „Itaka“ komandai dar ilgai“, – sako Laurynas.
Jūros gėrybių pilnas stalas vos už 15 eurų
Dar vienas privalumas, dėl ko verta aplankyti Zanzibarą, tai salos virtuvė ir patiekalų kainos.
„Užėjus į geriausiai įvertintą užkandinę Stountauno mieste užsisakėme maisto. Iš meniu pasirinkome ryžių su specialiu jų pagamintu padažu ir šviežių avokadų salotas dviems. Taip pat, nusprendėme paragauti kalmarų sriubos bei šviežiai pagautos ir iškeptos žuvies su salotomis. Desertui užsisakėme dviejų šviežių vaisių kokteilių bei kavos, o tai mums kainavo vos 15 eur! Skanu, šviežia – nuostabu!“, – pasakoja Žiedūnė.
Savaitės buvo per mažai
Žiedūnė ir Laurynas Zanzibare vieningai sutinka, kad čia tikrai verta praleisti gerokai daugiau laiko: „Saloje dar liko tiek daug, ko pamatyti ir patirti… Dar nesutikome delfinų, neaplankėme Fredžio Merkurio namų (taip jis ten gyveno!), nebuvome prieskonių plantacijose, o galiausiai, ne iki galo susipažinome su vietine kultūra… Jau nekalbant apie vandenyną, prie kurio norėjosi praleisti šiek tiek daugiau laiko“, – sako Laurynas.
Žiedūnė priduria, kad ne tik gamta, bet ir salos žmonės paliko didžiulį įspūdį: „Ateidami atvira širdimi ir sakydami hakuna matata, jie paskatino daugiau susimąstyti ne tik apie salą, bet ir apie joje gyvenančius žmones, jų kultūrą. Mes jau dairomės į kitas skrydžių datas, nes mums jau dabar norisi sugrįžti, vėl pabūti safaryje, patirti povandeninį pasaulį, kurio taip ir nespėjome pamatyti arba tiesiog dar kartą suvalgyti vietoje iškeptą žuvį.“