Parodoje „Rehacare“ buvo galima rasti visko – nuo robotizuotų slaugytojų iki akimis valdomų neįgaliųjų vežimėlių, nuo sporto ir laisvalaikio priemonių, alpinizmo įrangos iki informacinių technologijų, skirtų kompiuteriais naudotis žmonėms, negalintiems valdyti rankų.
„Pirmasis žvilgsnis į „Rehacare“ šokiruoja – tai didžiulis miestelis, kuriame visko vyksta tiek daug, kad net galva svaigsta. Nusprendžiau dėmesį koncentruoti į žmonių su negalia savarankiško gyvenimo problemų sprendimą“, – dalijasi įspūdžiais J. Džiugelis.
Ateities technologijos
Pasak J. Džiugelio, technologijos sparčiai keičiasi. Tuo Seimo narys įsitikino ir šioje parodoje – 2013-aisiais „Rehacare“ jis apžiūrėjo elektrinį neįgaliojo vežimėlį, kuris galėjo važiuoti 20 km/h greičiu, dabar jis pasiekia 30 km/h. Anksčiau vežimėlio baterijos laikė iki 40, dabar – jau 90 valandų.
Seimo nariui didelį įspūdį paliko laiptais lipantis neįgaliojo vežimėlis. Pasak Seimo nario, šis dalykas nėra visiška naujovė, jau buvo pristatytas Lietuvoje, tačiau vis tiek įspūdinga, kokių galimybių jis atveria negalią turintiems žmonėms. Įdomu tai, kad to vežimėlio prototipą sukūrė šveicarų studentai – tai buvo jų magistro darbas. Įdėjus vaizdelį į „YouTube“, išradimu susidomėjo verslininkai. Jie parėmė jaunuolių idėją. Taip studentų išradimas išaugo į verslą. Jų įkurtame startuolyje jau dirba 17 žmonių komanda, tarp jų – ir inžinieriai bei pardavėjai.
Kitas J. Džiugelį sužavėjęs dalykas – automobilis, kurį gali vairuoti net turintys labai silpną kūną. Seimo narys pasakoja, kad automatiškai pakylančia ir nusileidžiančia rampa įvažiuojama į automobilį, tada vežimėlis automatiškai pritvirtinamas, užsegami saugos diržai. Automobilį galima valdyti balsu. Svarbiausia, kad jį vairuoti galima ne tik įprastai (ant vairo sumontuoti greičio, stabdžio ir kiti reikalingi mygtukai), bet ir neįgaliojo vežimėlio valdymo svirtimi.
„Suprantu, kad dabar tai kainuoja labai brangiai, bet bėgant metams technologijos pinga, tad neabejoju, jog netolimoje ateityje tokie automobiliai tarnaus ir mums“, – dalijasi įspūdžiais J. Džiugelis.
Šunys pagalbininkai – kodėl ne Lietuvoje?
Pasak J. Džiugelio, kai kurias inovacijas jau dabar galima panaudoti Lietuvoje. Vienas tokių dalykų – šunys palydovai. „Visi žinome apie šunis, kurie vedžioja neregius. Pasirodo, yra mokyklų, kurios apmoko šunis būti fizinę negalią turinčių žmonių asistentais. Šie šunys gali padėti pačiais įvairiausiais būdais – atidaryti duris, padėti nusirengti, paduoti daiktus, nešti krepšius, parduotuvėje įdėti pirkinius į krepšelį, netgi kitam žmogui paduoti pinigus už prekę“, – pasakoja Seimo narys. Jis sako nustebęs, kad šunis asistentus rengia Rusijoje, Vokietijoje, o Lietuvoje to nėra.
Vokietė Sofija džiaugiasi turėdama keturkojį draugą. Ji gimė su neišsivysčiusiomis rankomis. Laimė, niekas mergaitės tarp keturių sienų neuždarė, todėl ji galėjo su kitais vaikais lankyti mokyklą, įgijo aukštąjį išsilavinimą. Daug metų Sofija dirbo socialine darbuotoja ir rūpinosi neįgaliaisiais bei priklausomybių kamuojamais žmonėmis – alkoholikais, narkomanais, lošėjais ir t. t. Prieš pusantrų metų į pensiją išėjusi moteris pasijuto vieniša. Sofija pasiėmė iš prieglaudos keturkojį, atidavė į dresūros kursus ir jis tapo asmeniniu asistentu. J. Džiugelis įsitikinęs, kad šunys asistentai nesunkiai galėtų prigyti ir Lietuvoje.
„Čia nereikia milijoninių investicijų, negalime pasiteisinti, kad valstybėje nėra pinigų, reikia tiesiog pasinaudoti moksline metodika, kaip mokyti tokius šunis. Ne visiems tai patiks, ne visiems to reikės, tačiau svarbu, kad būtų galimybė. Jei rusai padaro, kodėl mes negalime? Stengsiuosi, kad netrukus mūsų gatvėse žmones su negalia lydėtų ir keturkojai asistentai“, – nauja idėja dalijasi Seimo narys.
Pasak J. Džiugelio, nesudėtinga Lietuvoje būtų pritaikyti ir kitas priemones. Tarkim, kėdės, skirtos neįgaliesiems maudytis. Žinoma, ši kėdė nepigi – kainuoja 2500 eurų, todėl negalią turintis žmogus jos nenusipirks, tačiau kodėl tuo negalėtų pasirūpinti savivaldybės – viešuosiuose pliažuose galėtų būti nors po vieną tokią kėdę, su kuria žmogus gali būti įvežamas į vandenį ir pajusti plaukiojimo malonumą.
Kitas nesunkiai panaudojamas dalykas – reguliuojamo aukščio kriauklės. Seimo narys sako keliaudamas po Vokietiją matęs tokį patogumą viešajame tualete. „Gal ir pas mus galėtų atsirasti viešbučių, kurie įrengtų šias technologijas, – svarsto J. Džiugelis. – Žinoma, tai nemaža investicija. Tačiau jei mes galime leisti sau „auksinius“ tualetus, tai šita investicija būtų tikrai prasminga.“ Taip pat Seimo nario dėmesį atkreipė įvairūs keltuvai į lovą ir vonią – jie Lietuvos žmonėms galėtų būti labiau prieinami.
Svarbiausia – žmonės
Vis dėlto J. Džiugelis sako, kad didžiausią įspūdį jam paliko ne technologijos, o žmonės. Parodoje sutiktas Volkeris Westermannas, sergantis vadinamąja trapių kaulų liga, padarė puikią karjerą ir net tapo televizijos žvaigžde. Vaikystėje Volkeriui nebuvo leista mokytis su kitais vaikais – jį išsiuntė į specialiąją mokyklą. Nepaisant to, užaugęs jis nusprendė gyventi savarankiškai – išvažiavo į už 400 km nuo namų esantį Giuterslą ir įstojo į žurnalistiką. Būtent ten jis susipažino su būsimąja žmona Iris, su kuria laimingai gyvena iki šiol. Volkeris sukūrė daug metų televizijos eteryje gyvuojančią kulinarijos laidą ir savo šalyje yra vadinamas įtraukiojo gyvenimo ambasadoriumi.
Seimo narys sako maloniai nustebęs, kad parodoje lankosi žmonės net ir su kvėpavimo vamzdeliais burnose, su įvairiais prijungtais prietaisais. „Manau, tai priklauso nuo požiūrio. Vienas žmogus su kvėpavimo aparatu gulėtų lovoje, o vokiečiai mėgaujasi gyvenimu“, – sako J. Džiugelis.
Didžiausia vertybė – pilietinė visuomenė
J. Džiugelis pasakoja susidūręs ir su puikiu pilietinės visuomenės pavyzdžiu. „Važiuodamas į parodą vienoje traukinių stotyje išgirdau triukšmą – kažkas švilpė, šūkavo ir skandavo. Pamačiau būrį vežimėlių. Neįgalieji piketavo dėl to, kad ne visos Diuseldorfo traukinių stotys yra pritaikytos ir ne visur jie gali išlipti, – pasakoja J. Džiugelis. – Lietuvoje labai retai apie tai šnekame, o jie ten susiburia į mitingą ir atkreipia tiek visuomenės, tiek žiniasklaidos dėmesį. Jie drąsiai kelia problemas, kurias išsprendus būtų užtikrintas žmonių savarankiškumas ir teisės. Ir, manau, dėl to turime lygiuotis į juos. Ne vien tik dėl to, kad jų BVP didesnis, kad valstybė turtinga, bet ir dėl to, kad jie moka išsireikalauti teisių, yra aktyvi pilietinė visuomenė.“
„Svarbiausia žinia, kurios teisingumu dar kartą įsitikinau Diuseldorfe: net ir sudėtingiausia negalia neužkerta galimybės džiaugtis gyvenimu. Viskas įmanoma – keliauti, slidinėti, skristi parasparniu, kopti į kalnus, maudytis banguojančioje jūroje ir net nardyti. Tereikia svajonės, jos įgyvendinimo plano ir ryžto to plano laikytis“, – dalijasi įspūdžiais J. Džiugelis. Jis tai rodo savo pavyzdžiu – kelionėje ne kartą buvo patekęs į nepatogią situaciją: pakeitus lėktuvo modelį į naująjį turėjo atsisakyti skrydžio, nes netilpo jo vežimėlis, negalėjo patekti į traukinį, nes nebuvo keltuvo, ir pan., tačiau visa tai neužgožė noro keliauti: „Juk tai žmogiškos klaidos, o jų visada gali pasitaikyti. Kas tikrai džiaugtis nepadės, tai skundai ir nihilizmas“, – sako J. Džiugelis.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
