Tai – ne kokia nors 3D vizualizacija ir ne ateiviškas metalo junginys. Taip atrodo vienas iš periodinės lentelės cheminių elementų. Ko gero jis – vienas įspūdingiausių Dmitrijaus Mendelejevo įsteigto klubo „118“ narių.
Tai – 83-iasis periodinės lentelės narys, kuris cheminėmis savybėmis artimas arsenui ir stibiui. Žinomas jis nuo senovės, tačiau net iki XVIII a. žmonės jį painiodavo su švinu ir alavu, mat pasižymi kai kuriomis šių metalų savybėmis. Pavadintas jis bismutu.
Gryno bismuto gali susidaryti ir natūraliomis sąlygomis, gamtoje, tačiau bismuto sulfidai ir oksidai įeina į svarbių pramoninių rūdų sudėtį. Grynas bismutas yra 86 proc. švino tankio. Vis dėlto tai yra trapus metalas, kuris „šviežias“ būna sidabriškai pilkos spalvos, bet netrukus pasidengia nežemiškai atrodančia metališkai spalvinga oksidacijos plėvele.
Bismutas ilgai buvo laikomas didžiausią atominę masė turinčiu elementu, kuris yra stabilus. Vis dėlto 2003 m. buvo atrasta, kad bismutas yra truputėlį radioaktyvus. Tiksliau, toks yra jo pirmapradis izotopas bismutas-209, kurio skilimo pusperiodis yra daugiau nei milijardą kartą didesnis už dabartinį visatos amžių.
Bismutas naudojamas kosmetikoje, pigmentų gamyboje, farmacijos pramonėje (Pepto-Bismolio preparatas). Jis yra vienas iš mažiausiai šilumai laidžių metalų, kuris, paradoksalu, šaldomas plečiasi. Bismutas išskirtinas ir tuo, kad yra neįprastai mažai nuodingas sunkusis metalas, todėl pastaraisiais metais daugelyje lydinių pakeičia gerokai nuodingesnį šviną.
Tačiau bene labiausiai žavinti bismuto savybė – įspūdingieji, spalvingieji šio elemento kristalai.
