„Monospektaklis yra iššūkis. Galimybė scenoje augti kaip aktorei, kaip asmenybei, – mintimis dalijosi aktorė Eglė Jackaitė. – Pirmą kartą ši knyga pakliuvo man į rankas prieš keletą metų, pamenu, negalėjau paleisti, nenorėjau atsiplėšti ir vienu ypu ją perskaičiau. Ji mane sukrėtė, paliko neišdildomą įspūdį. Tada net negalėjau įsivaizduoti, kad man pačiai teks įkūnyti Marijos personažą“.
Premjera: jaudulys ir gyvas susitikimas su žiūrovu
Paklausta apie pirmąjį susitikimą su žiūrovais, Eglė atvirai pasidalijo, kad premjera – visada jaudinantis įvykis.
„Premjera aktoriui ir visai kūrybinei grupei yra visada jaudinanti akimirka, didžiulė atsakomybė. Ypač mono spektaklyje, kuomet scenoje esi vienas, nėra į ką atsiremti, gali pasitikėti tik savimi. Turi būti psichologiškai stiprus ir pasiruošęs, tam yra repeticijos, kur su režisieriumi ir visa komanda kruopščiai šlifuojame kiekvieną spektaklio mizansceną. Vienas dalykas yra repetuoti, kitas dalykas suvaldyti jaudulį, stresą, išeiti į premjerą ir maksimaliai atlikti geriausiai tai, ką sukūrėme. Juk viskas yra gyva, čia ir dabar“, – sakė aktorė E. Jackaitė.
Eglę ypatingai įkvėpė stiprios žiūrovų emocijos po spektaklio premjeros. Ji džiaugėsi, kad šis kūrinys tapo ne tik meniniu, bet ir emociniu įvykiu jiems.
„Žiūrovus ši istorija sukrečia, dažnas nesulaiko ašarų. Po spektaklių gaunu daug jautrių, dėkingumo pilnų žinučių. Kaip savotiška terapija vyksta, jaučiu, kad tai prasminga. Tai mane įkvepia ir suprantu, kad einame teisingu keliu. Spektaklio pirmoje dalyje itin jautri, skausminga daug iškentėjusios mergaitės, o vėliau jau moters istorija. Antroje dalyje savo skausminga patirtimi dalinuosi ir aš. Tarp romano herojės Marijos ir mano asmeninės gyvenimo istorijos – yra sąsajų – mums abiem be galo trūko mamos… Tai nėra tiesiog romanas, istorija, atpasakota scenoje - tai ir nuoga asmeninė dokumentika, terapinis spektaklis, gydantis sužeistas sielas“, – sako aktorė.
Jaudinantys pirmieji kartai
Pirmieji kartai gyvenime visuomet alsuoja ypatingu jauduliu – jie tampa galimybe išeiti iš komforto zonos, atrasti naujus horizontus ir augti kaip asmenybei. Šios akimirkos, nors kartais ir lydimos nerimo, sukuria nepamirštamus prisiminimus, kurie formuoja mūsų vidinį pasaulį.
„Kiekvienas naujas vaidmuo aktoriui yra įvykis. Mono spektaklyje vaidmenį kuriu pirmą kartą, nors teatro scenoje esu beveik 30 metų. Tai man dviguba atsakomybė, bet jaučiuosi drąsiai, nes šį vaidmenį kuriame kartu su teatro genijumi Oskaru Koršunovu. Nežinau, ar šį vaidmenį būčiau galėjusi sukurti prieš dešimt metų, tam reikėjo užaugti ir subręsti“, – dalijasi Eglė.
Eglė Jackaitė džiaugiasi, kad bilietai į spektaklį „Šventoji” išparduodami akimirksniu.
„Premjeros jau įvyko Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, netrukus vyksime į Šiaulius – bilietai į šį spektaklį labai greitai išperkami. Jau 11 spektaklių suvaidinta, tik ką prekyboje atsirado papildomi spektakliai: vasario 4, 5 d. Vilniuje, vasario 20 d. ir vėl skubame į Panevėžį. Gera, kad ŠVENTOJI spektaklis labai mylimas ir laukiamas!“ – džiaugiasi E. Jackaitė.
Ji priduria: „Jaučiu didelį dėkingumą žiūrovams, branginu ir vertinu, kiekvieną po spektaklio jų jautrų žodį, apkabinimą… „Šventoji” spektaklyje daug skausmo, bet ir meilės. Juk kiekvienas esame sužeisti, nuvilti, įskaudinti, o kažkuris iš mūsų patyrėm ir smurto, prievartos. Ne išimtis ir aš“.
Moteris atvirauja, kad sceninis jaudulys, jai ne kliūtis, kai tame mato prasmę.
„Šis spektaklis man yra be galo sunkus emociškai. Jaučiuosi nuoga, tuo pačiu stipri, jautri ir pažeidžiama… Kas kartą ateinu į sceną ir neriu į ledinį šulinio vandenį. Bet jei tai kam nors padeda gydyti sužeistos sielos žaizdas – verta!“ – drąsiai sako aktorė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
