Ir nors ji kartais susilaukia nemalonių komentatorių pastabų, Greta – tikras kuklumo, nuoširdumo ir sunkaus darbo pavyzdys, kai net įrodymų nereikia, kad ji kalnus gali nuversti pati.
Pradėkime nuo to, kad ilgus metus gyvenai Honkonge. Kaip ten atsidūrei?
Dar nuo pat paauglystės jaučiau, kad norėčiau gyventi kažkur svetur, bet ne dėl to, kad nemėgčiau savo šalies, kurioje gimiau. Atvirkščiai, Lietuvą aš labai myliu, džiaugiuosi galėdama grįžti, bet išvykti nusprendžiau dėl to, kad mane traukė šiltesni orai. Apkeliavus didžiąją dalį Europos supratau, kad man vis dar per šalta, todėl pasinėriau į tropikus, kuriuose radau Honkongą. Jau ketverius metus čia ir Naujojoje Zelandijoje praleidžiu didžiąją dalį laiko.
Tai – šviesų ir jūrų miestas, todėl nuo pat pirmos dienos pamilau tą nuo Lietuvos atskirtą kampelį. Nors pradžia buvo sunki, nes pragyvenimas ten nėra pigus, o ir darbai nesimėto, tad iš pat pradžių mėčiausi tarp klubų ir restoranų administratorės darbų. Ir tik didelis susižavėjimas gamta, žmonėmis pastūmėjo stengtis ir siekti savo norų.
Tiesą sakant, būtent ten sugebėjau save pilnai atrasti ir atsiskleisti kaip asmenybė, kadangi esu aktyvi, o ten gyvenimas verda itin greitai. Honkongas taip pat garsėja triukšmingais ir nesibaigiančiais vakarėliais, kai nėra svarbu, kuri darbo diena, miestas vis tiek pilnas žmonių, muzikos, garsų. Bet aš asmeniškai rinkdavausi kitą Honkongo pusę – nuostabią gamtą. Būtent ten atradau žygiavimą kalnais, kurie mane išmokė būti ramesne ir kantresne.
Šiuo metu gyveni JAV. Kada ir kodėl išvykai?
Į JAV atvykau savaitei ar dviem, tačiau, kaip ir kiekvieną kartą, savaitės kelionė trunka jau kelis mėnesius. Po ilgų svarstymų nusprendžiau įsikurti čia. Šiuo sprendimu labai džiaugiuosi, nes mėgstu keisti aplinką, o būtent Amerikoje kiekviena valstybė yra labai skirtinga, pradedant nuo pačių žmonių, kultūrų, baigiant gamta. Visiškai pamečiau galvą dėl Niujorko, ko negalėčiau pasakyti apie Las Vegasą, San Franciską ar Los Andželą.
Žmonės man čia yra keisti, visi išprotėję dėl populiarumo ir materialinių vertybių. Aš esu meno žmogus, man patinka viskas, kas pagaminta žmonių rankomis ir turi kažkokią reikšmę, turbūt dėl to ir pamilau Niujorką. Man kiekvienas pasivaikščiojimas po miestą prilygsta muziejaus apžiūrai.
Ne paslaptis, kad tavo draugas yra milijonierius. Kaip su juo susipažinai?
Susipažinome Honkonge. Kritikos dėl jo pinigų kiekio niekados nesu sulaukusi, nes jis negimė milijardieriumi, netgi atvirkščiai. Be to, Honkonge pinigų kiekiu nelabai pasirodysi, nes dėl puikaus viešojo transporto išdėstymo žmonės nevažinėja automobiliais, apartamentais irgi nepasigirsi, nes jie praktiškai visi vienodi.
O mano širdies draugas yra toks paprastas, kad kol pats neprasitars, tol net nesuprasi, kokia ten pas jį piniginė situacija. Todėl jį beprotiškai gerbiu. Tai žmogus, kuris dirba ne dėl pinigų, o dėl to, kad tobulėtų ir patikrintų savo jėgas. Jis tiesiog labai myli tai, ką daro, o ir aš mielai prisidedu su idėjomis, stengiuosi padėti. Na, o svetimų pinigų aš niekad neskaičiuoju, sugebu užsidirbti pati. Kaip tik didesnę laimę jaučiu, kai galiu išmokti kažko naujo, pasisemti praktikos. Jeigu pasitaiko sunkesnių dienų, tai man būna tarsi spyris į užpakalį. Aš žinau, kad nupirktas daiktas už svetimus pinigus man neatneš tiek laimės, kaip įgytas už savus.
Niekad negavau jokių brangių dovanų ir abejoju, ar kada nors gausiu, nes man jų nereikia. Draugas netgi juokiasi, nes žino, kad man daugiausia džiaugsmo atneš ne dovanos, o gamta ir laikas kartu su juo.
Man nėra gėda pasakyti, kad apsipirkinėju parduotuvėse, kur drabužiai nėra brangūs, o Lietuvoje einu ir į „second hand“ parduotuves, ar net pati pasisiūnu kokį apdarą. Ir toliau važinėjuosi viešuoju transportu ir skaičiuoju, kaip ir kur sutaupyti. Aš turbūt daugiau išleidžiu ant svetimų žmonių, negu pati ant savęs.
Kuo jis tave sužavėjo?
Esu prietaringa, tad labai bijau šnekėti apie dalykus, kurie man suteikia daugiausiai džiaugsmo gyvenime, bet didžiausia mano gyvenimo laimė yra mano širdies draugas. Pagaliau tvirtai galiu atsakyti, kad atradau tą kitą puselę savęs, su kuria galiu būti savimi ir net minutę nesudvejoti dėl kažkokių savo veiksmų.
Šnekant apie jo išvaizdą, mano draugas yra mano tėčio kopija, o jis man yra pats geriausias draugas. Džiaugiuosi, kad mano ir širdies draugo gyvenimo požiūriai yra visiškai vienodi, bet labai skirtingi interesai į veiklą. Todėl visada turime kuo pasidalyti ir kuo vienas kitą papildyti.
Labai gerbiu savo draugą, nes jis nuostabus, labai protingas žmogus, bet viduje toks pats vėjavaikiškas kaip ir aš. Smagu, kai vienas kitą galime suprasti ir papildyti. Turbūt per ilgus buvimo kartu metus esame susipykę vos du ar tris kartus, pasirodo tai tikrai yra manoma.
Įsivaizduoju, kad dėl savo išvaizdos sulauki daug pasiūlymų dirbti modeliu?
Daug kartų esu girdėjus tokį klausimą: „Tu turbūt būsi modelis?“, o išgirdus, kad ne, nesu, kitas klausimas būna: „Kodėl nebandau juo tapti“. Aš tik nusišypsau ir atsakau, kad esu realistė (juokiasi). Mano draugų rate išties yra labai daug modelių, todėl puikiai suprantu, kad neturiu aš nei modelio bruožų, nei modelio talento. Nors nesijaučiu nei gražia, nei baisia, suprantu, kad grožis dar nereiškia, jog gali tapti modeliu. Šioje profesijoje kamera turi būti tave įsimylėjusi, nes kartais net patys gražiausi žmonės nuotraukose išeina tris kartus prasčiau nei atrodo realybėje.
Tiesą sakant, aš pati niekad nebuvau susidomėjusi šia profesija, tiek dėl nepasitikėjimo savimi, tiek dėl susidomėjimo stokos. Bet aš domiuosi mada ir džiaugiuosi matydama gražias fotosesijas. Nors esu moteris, mano akys džiaugiasi žiūrint į kitą gražią moterį, visada su mielu noru pagiriu, jei tik man kažkas patinka. Lietuvoje tai daryti ypatingai lengva, nes mes turime tiek daug gražių ir dailių lietuvaičių. Manau, kad lietuviai yra patys laimingiausi vyrai šioje Žemėje.
Esi nepriekaištingos figūros – dėl to tenka pasistengti, ypatingai save prižiūrėti ar dėkoji genams?
Ačiū, bet pati savyje, turbūt, kaip ir dauguma, atrandu vieną kitą minusą. Turbūt labiausiai turėčiau dėkoti genams ir aktyviam gyvenimui. Kai tik galiu – žygiuoju per kalnus, o ir su draugais stengiamės laisvalaikį leisti itin aktyviai. O grįžtant į Honkongą stengiuosi apsilankyti sporto salėje.
Pastebėjau, kuo aktyvesnė esu, tuo daugiau energijos turiu, būnu produktyvesnė, nuotaika geresnė. Taip pat nesu didelė mėsos mėgėja, esu pamišusi dėl jūros gėrybių, bet turiu didelę silpnybę cukrui. Tad jei nebūčiau tokia aktyvi, manau, kad tektų apsvarstyti cukraus suvartojimo kiekį.
Papasakok plačiau apie savo šokėjos karjerą?
Dar mokykloje, Elektrėnuose, turėjome subūrusios savo šokių grupę, o dvyliktoje klasėje, besilankant Vilniuje, pastebėjau pakabintą skelbimą apie šokių atranką. Net nesudvejojus nusprendžiau save išbandyti. Tik dabar prisiminus sunku nesijuokti, nes mano pasirodymas nebuvo visiškas dešimtukas. Bet agentūra mane atsirinko ir tuo metu tai buvo dar viena įgyvendinta svajonė, kuri mane vertė jaustis beprotiškai laiminga. Pradėjus dirbti turėjau galimybę ir keliauti po pasaulį. Taip sutikau begalę kitų šokėjų, daug išmokau.
Dabar šokiai man tik prisiminimas ir nostalgija, nors pasiilgstu veiksmo, išsekimo. Bet su šokiais niekada nesiejau savo ateities, tai buvo hobis ir pramoga. Man tiesiog labai patinka muzika, o tie, kurie mane pažįsta, žino, kad jei tik kur nors skambės muzika, klubai judės iš šono į šoną.
Taip pat teko girdėti, kad koncertavai kartu su pasaulinėmis žvaigždėmis.
Taip, turėjau puikią galimybę ne tik sutikti daug talentingų šokėjų, bet ir pasauliui gerai žinomas įžymybes. Tai leido pamatyti įžymių žmonių gyvenimą iš arti, tad dabar galiu pasakyti – jis nėra jau toks lengvas. Ne paslaptis, kad ne maža dalis pasaulio žmonių svajoja tapti nors kiek įžymesniais, nes galvoja, kad jie tik maudosi šlovėje ir piniguose. Bet mano patirtis leido pamatyti ir juodąją šios profesijos pusę.
Bemiegės naktys, šimtai repeticijų, tūkstančiai tampančių fanų, kurie prašo nusifotografuoti ar autografų, o kiekvienas žingsnis turi būti aptartas su prodiuseriais. Taip pat reklamavimas savęs klubuose ir net kai visiškai nesvarbu, ar tu tam nusiteikęs. Taip pat varginančios kelionės, konkurencija, pikti antifanų komentarai. Pabendravus su keliais atlikėjais supratau, kad jie realybėje yra visai kitokie, ir visas sceninis įvaizdis yra tik sukurtas personažas. Dauguma jų yra išties labai draugiškos, šiltos ir linksmos asmenybės.
Turi pati turi nemažą sekėjų būrį, bet tikiu, kad pasitaiko ir kritikų ( taip būna visur). Ką teko apie save girdėti skaudžiausio? Ir ar jau susitaikei su gaunamu dėmesiu?
Manau, kad kritika yra neišvengiama. Jei gauni komplimentą, pasiruošk gauti ir kritikos. Tai visiškai normalus dalykas, nes visiems neįtiksi. Žinoma, esu girdėjusi kandesnių žodžių, kurie priverdavo nuliūsti ar net supykti, o daugiausiai liūdesio sukėlęs „pliurpalas“ buvo, kad į užsienį važiuoju ne šokti, o kitais reikalais užsiimti. Tuo metu būdavo skaudu, nes mes atiduodavome paskutines savo jėgas šokiams.
Bet laikui bėgant nustoji kažkam kažką įrodinėti, nes supranti, kad ir ką gyvenime bedarytum, atsiras žmogus, kuris sugebės tave įžeis net ir tavęs nepažinodamas.
Ar planuoji grįžti į Lietuvą? Ar išvis matai savo ateitį gimtinėje?
Niekados nesakau ne, bet kol kas planų apie grįžimą į Lietuvą neturiu, kaip ir neturiu jokių planų ir apie kitas šalis. Aš gyvenu šia diena ir neturiu didelių planų į priekį, nes nemėgstu, kai mano suplanuoti planai sugriūna ir lieka neįgyvendinti. Kol kas džiaugiuosi dažnu apsilankymu Lietuvoje, nes turiu galimybę susitikti su artimaisiais ir man labai brangiais draugais.
Na, o kaip bus ateityje, pagyvensim, pamatysim. Žinau tik vieną, kad jei atsirastų vaikučių pabiručių, didžiausią laiko dalį norėčiau praleisti Lietuvoje ir Naujoje Zelandijoje. Ten, kur gražiai žaliuoja gamta ir be galo nuostabūs žmonės, kur vaikai galėtų džiaugtis gamtos laisve, man priimta kultūra ir išmoktų gerų manierų.
Kokių svajonių turi? Ir ar įnirtingai sieki ir bandai jas įgyvendinti?
Turiu svajonių, kurios yra labai paprastos, bet kartu ir labai sudėtingos. Man labai liūdna, jog turint tokias nuostabias galimybes gyventi taikiai ir laimingai tokioje nuostabioje planetoje, mes ją naikiname. Visi pilietiniai ar politiniai karai mane verčia jaustis labai nusiminusia. Visada klausiu savęs, kodėl dėl dviejų ar daugiau žmonių nesutarimų vyksta karai ir miršta tūkstančiai nekaltų žmonių. Ir visa tai dažniausiai vyksta dėl materialinių dalykų, kaip Žemės plotas ar pinigų.
Tiesiog liūdna, kad taikioje Žemėje nesugebame gyventi taikiai, todėl mano vienas iš norų yra, kad žmonės būtų paprastesni ir paslaugesni vienas kitam.
Būnant čia, Amerikoje, sunku nepastebėti didelio kiekio benamių. Taip pat pastebėjau, kad kai kurie iš jų turi nerealius talentus. Supratau, kad visi skubame nuteisti, neįsitikinę patys, nes visada aplinkiniai bando įtikinti, kad tai jų pačių kaltė, kad jie atsidūrė gatvėje ir kad neturėčiau savo pinigų švaistyti ant jų, bet man visada sunku praeiti neįmetus pinigų į indėlį ar tiesiog nenupirkus kokių maisto produktų, kai širdis jaučia, kad žmogus nebando išpešti pinigo dėl savo paties tingumo. Bet po kažkiek laiko pradėjau prašyti atlygio - noriu išgirsti istoriją, kaip tas žmogus atsidūrė dabartinėje situacijoje. Išgirstu daugybę skirtingų bei liūdnų istorijų.
Kas praradę artimą žmogų nebesugebėjo atsitiesti nesulaukus pagalbos rankos ar peties, kas bankrutavo, kas užaugo girtuoklių šeimoje ir matė blogą pavyzdį, o kas užaugo gatvėje ar tiesiog nežinojo nuo ko ir ką pradėti. Juk kartais ir mums patiems reikia to piršto dūrio iš patyrusių asmenų , kurie užvestų ant teisingo kelio. Todėl turiu kiek neįprastą svajonę - noriu sukurti talentų realybės šou benamiams. Kur kažkam būtų ištiesta pagalbos ranka pastebėjus jo talentą. Bet čia ir vėl atsidūriu toje padėtyje, kai net nenumanau, kaip ir nuo ko turėčiau pradėti (šypsosi).
