Praėjusią savaitę Kirgizijoje įsiplieskęs konfliktas tarp uzbekų ir kirgizų tautinių bendruomenių virto niekuo dėtų žmonių skerdynėmis. Kirgizai negali atsikvošėti, juk pastaruoju metu jie su uzbekais puikiai sugyveno. Paaiškinti nevaldomo smurto negali niekas, tačiau vis garsiau šnekama, kad suirutė Kirgizijoje kai kam buvo naudinga.
Planuotos riaušės
Tarp Kirgizijos, Uzbekijos ir Tadžikijos plytintis derlingas Fergano slėnis jau buvo tapęs kruvinų uzbekų ir kirgizų kovų vieta. 1990 m. braškant Sovietų Sąjungai abi bendruomenės susirėmė dėl derlingų Fergano slėnio žemių.
Kruvinoms kovoms vos nevirtus pilietiniu karu, Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas į regioną pasiuntė karius. 300 žmones pražudęs konfliktas buvo numalšintas, bet tada sklido gandai, kad tautinę nesantaiką pakurstė sovietų saugumo tarnybos.
Kruvina istorija ir vėl pasikartojo. Tik kur kas tragiškiau, mat kilusių riaušių metu galėjo žūti apie 2 tūkst. žmonių. Nors oficialiai Kirgizijos pareigūnai kalba apie porą šimtų aukų.
Dabar Kirgizijos laikinoji Vyriausybė įsitikinusi, kad pastarųjų riaušių priežastis - tikrai ne etniniai nesutarimai. Neramumus, Vyriausybės teigimu, pakurstė nuverstojo Kirgizijos prezidento Kurmanbeko Bakijevo šalininkai: vietos narkotikų kontrabandos karteliai ir įvairaus plauko ekstremistai, veikiantys šalies pietuose.
Konfliktai nebuvo rimti
Tarptautiniai ekspertai sutinka, kad vargu ar nesantaika tarp kirgizų ir uzbekų yra tokia gili, kad dėl to vietos žmonės imtų šaudyti vieni į kitus.
“Akivaizdu, jog nesutarimai tarp šių etninių grupių per menki, kad kiltų tokio masto konfliktas, - tvirtina Aleksanderis Kulis (Alexander Cooley), amerikiečių mokslininkas. - Na ir kas, kad kirgizai klajokliai, o uzbekai - ūkininkai?"
Kad riaušės buvo specialiai pakurstytos, įsitikinęs ir politikos mokslų profesorius iš Floridos Judženas Haskis (Eugene Huskey). “Tai buvo labai gerai organizuotas bandymas išprovokuoti konfliktą tarp dviejų bendruomenių. Juk ne tik uzbekai buvo riaušininkų neapykantos objektas, bet ir kirgizai", - argumentavo ekspertas.
Bet kad ir kas sukėlė riaušes - tikslą pasiekė. Kirgizijos valdžia parodė, jog vargu ar gali užtikrinti saugumą šalies teritorijoje. Net kirgizų kariuomenė, pasiųsta malšinti riaušių, taip ir neišdrįso pakelti rankos prieš siautėjančius kirgizus, o uzbekai buvo palikti likimo valiai.
Buvusio Kirgizijos ministro pirmininko Felikso Kulovo tai nenustebino. “Jei į konfliktą savo taikdarius būtų atsiuntusios šalys kaimynės, net neabejoju, kad armija būtų palaikiusi kurią nors pusę. O vakariečiai nežino regiono specifikos, nemoka kalbos, tad tik Rusija galėjo konstruktyviai išspręsti krizę, bet to nepadarė".
Kremlius, laikantis Kirgiziją savo įtakos sferoje, šią savaitę visiškai atsiribojo nuo Kirgizijos. Politologai kaltino Kremlių taikius dvejopus standartus. Jų nuomone, Maskva, kol Biškekas sutiks savo teritorijoje laikyti JAV karinę bazę, nenori suteikti Kirgizijai pagalbos.
Tačiau kiti ekspertai akcentavo, kad tiek rusai, tiek amerikiečiai regione siekia išlaikyti status quo, todėl neketina veltis į konfliktą, kuris gali trukti metus ar net dešimt.
Draugiškai sugyveno
Tuo metu Ošo mieste, kuriame siautė gaujos, gyvenantys žmonės piktinosi, kad niekas nesiėmė malšinti riaušių.
“Negalime niekur eiti, mieste komendanto valanda. Negalime net į Uzbekiją pabėgti", - skundėsi Mukada Jamolova, netoli Ošo gyvenanti uzbekė. Jos namą sudegino riaušininkai.
Kirgizė Zochira Atokurova pasakojo, kad nesitikėjo, jog regione gali kilti toks konfliktas. “Uzbekai ir kirgizai buvo kaip viena šeima. Visi jie buvo labai geri draugai", - pasakojo moteris.
Kiti vietiniai tuo metu skaičiavo nuostolius. Jie tvirtino, kad daugiau nenori nesantaikos. “Ošo turgus buvo vienas gražiausių Šilko kelyje, - stovėdama prie pagrindinio miesto turgaus apgailestavo Kanišai Jasupova. - Mes visi iki tol gyvenome taikiai".
Policijos pareigūnas Nurlanas Atulovas, kuris nuo chuliganų gynėsi Kalašnikovo automatu, tvirtino, kad svarbiausia dabar - ramybė. “Nenoriu, kad neramumai pasikartotų. Visi mes sunkiai dirbame, kad atstatytume tai, kas buvo sugriauta", - sakė pareigūnas.
Algis Povilas Kasperavičius - Istorikas:
Uzbekai žvelgiant į istoriją tikrai nebuvo kuo nors privilegijuoti, jei lyginsime juos su kirgizais. Tikrai sunku paaiškinti, iš kur kyla ši nesantaika. Labai sunku įžvelgti neramumų priežastis. Nėra net religinio preteksto, dėl kokio, pavyzdžiui, kilo azerų ir armėnų konfliktas. Juk ir kirgizai, ir uzbekai - musulmonai. Taip, uzbekai turtingesni, jie prityrę žemdirbiai, tačiau net ir tokiu atveju kruvini susirėmimai vargu ar paaiškinami. Tai veikiau primena kriminalinį sadizmą, nepakantumą svetimiems, kam, akivaizdu, regione yra palanki dirva.
Vladas Sirutavičius - Politologas:
Manau, šie konfliktai kompleksiški. Yra ir socialinių, ir etninių, ir ekonominių, akivaizdu, ir politinių motyvų. Konfliktus gali kurstyti ir kriminalinės struktūros, juk regionas garsėja narkotikų kontrabanda. Kalbant apie Rusijos vaidmenį, pagalvokime, kas būtų, jei Kremlius būtų įvedęs savo kariuomenę į Kirgiziją. Juk būtų kilęs pasipiktinimas. Kita vertus, kariuomenės įvedimas yra iššūkis. Galima sakyti, kad net suveikė Afganistano sindromas, kur kariuomenė buvo įvesta ir dėl to buvo skaudžiai sumokėta. Sakyčiau, Rusijos reakcija buvo pakankamai logiška.
Valentinas BERŽIŪNAS
