Rytoj LNK televizija rengia gerumo telemaratoną. Per jį paaukoti pinigai bus skirti kovai su vėžiu. Kokia ši liga gali būti nuožmi, geriausiai žino ligoniai ir juos gydantys medikai. Pakalbinome gydytoją onkologę, mokslininkę, šešių vaikų mamą, kaip pasakytų jos gydyti žmonės, beprotiškai fantastišką moterį - Laimą Bloznelytę-Plėšnienę.
Kiek daugiau nei prieš mėnesį, vasario 4-ąją, buvo minima Tarptautinė kovos su vėžiu diena. Žinios išties liūdnos - kasmet pasaulyje onkologinėmis ligomis suserga vis daugiau žmonių, vėžys kerta vis jaunesnius. „Kodėl aš?“ - šį klausimą nuolat sau kartoja dažnas, išgirdęs negailestingą diagnozę. Atsakymą rasti sunku. Anot gydytojos L. Bloznelytės-Plėšnienės, nepaprastai daug onkologinių ligų išprovokuoja stresas. Ne veltui sakoma, kad visos ligos atsiranda nuo nervų, tik kai kurios - iš malonumo. Įtakos turi ir paveldimumas, aplinkos veiksniai: kancerogeninės medžiagos, įvairūs virusai.
Mokslas - kaip detektyvas.
Pas gydytoją L. Bloznelytę-Plėšnienę patekti nelengva. Priežastis paprasta - labai daug pacientų. Moteris dirba Santariškėse, turi privatų kabinetą. Vien jame kasdien priima apie 20 žmonių. Antradieniais pas gydytoją į Santariškes konsultuotis suvažiuoja ligoniai iš visos Lietuvos. „Kiek jų ateina, tiek ir priimu, - teigia medikė. - Kartais būna kone šimtas. Jei tik galėčiau, priimčiau dar daugiau. Labai sunku atsakyti žmogui, ypač kai žinai, kad jei gydysi, jis, ko gero, gyvens, priešingu atveju - gal ir ne. Pykstu ant savęs, bet suvokiu: jei priimsiu daugiau, neatliksiu savo darbo taip, kaip reikia. Nesu robotas.“
Anot pašnekovės, kasdienis susidūrimas akis į akį su klastinga liga neretai išsunkia visas jėgas. „Stengiuosi nesugerti į save žmonių bėdų, bet ne visada pavyksta, - tvirtina ji. - Kartą, kai per valandą privačiame kabinete nustačiau tris melanomas, vakare jaučiausi kaip nesava. Tiek - be galo daug. Paprašiau, kad vyras atidarytų vyno, kartu išgėrėme po taurę. Sunku, kai tenka gydyti itin sunkius jaunus ligonius, vaikus.“
Nustatyti ligą svetimam - viena, o koks jausmas persmelkia, kai paciento kėdėje sėdi artimas žmogus? „Baisus, bet juk vėžys nesirenka, - prataria gydytoja. - Esu gydžiusi ir giminaičių, draugų, kol kas dauguma jų sveiki. Neslėpsiu, onkologės specialybę rinkausi neatsitiktinai - daug man brangių žmonių sirgo vėžiu. O kadaise norėjau būti pediatrė! Nuo paauglystės pradėjau domėtis onkologinėmis ligomis, jų gydymu. Iki šiol kuriu hipotezes ir jas tikrinu eksperimentuodama su augaliukais, skirtingais tirpalais ir įvairia spinduliuote. Mokslas - tikras detektyvas.“
Ar labai sunku ligoniui pranešti baisią diagnozę? „Taip, ir ypač jaunam, - tvirtina gydytoja. - Tačiau daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Kiekvienas išgirs tai, ką nori girdėti. Dažniausiai tie, kuriems nustatomas mažiausiai pavojingas vėžys, ankstyva jo stadija, kuris tikrai išgydomas, panikuoja ir labiausiai bijo, o pacientai, sergantys daug piktybiškesnės formos liga, reaguoja ramiai. Ligoniui reikia sakyti tiesą, tik kad ta tiesa neužmuštų: „Būna taip, bet jūsų atvejis nebūtinai bus toks.“ Vėžys yra gydomas ir labai dažnai išgydomas. Kartais suveikia frazė: „Jūs tikrai mirsite, bet ne nuo šito.“
Pasakos apie mediciną
Gydytoja L. Bloznelytė-Plėšnienė augina šešis vaikus: vyriausiajai Kamilei jau 18, Albinui - 16, Gediminui - 13, Laimutei - 10, Mildai - 8 metai, o pagrandukei Ievai Marijai - penkeri. Moters vyras Albinas Plėšnys - fizikas, mokslininkas, aukštųjų mokyklų dėstytojas. Rūpinimasis gausia šeima ir pagalba sunkiausiems ligoniams pašnekovės gyvenimą paverčia prasmingą ir atima visą laiką. „Vidutiniškai miegu 6, kartais 4 valandas per parą. Tad turėdama laisvą minutę užsnūstu bet kur: automobilyje, jei nevairuoju, skrisdama lėktuvu, kirpėjos kėdėje, - šypsodamasi pasakoja ji. - Darbo diena prasideda anksti rytą, o baigiasi - kaip Dievas duoda: aštuntą, kartais dešimtą vakare. Pasitaiko, kad operuoti baigiu ir po vidurnakčio. Sekmadieniais niekada nedirbu. Ši diena - šeimos. Apskritai visas mudviejų su vyru laisvas laikas skirtas tik vaikams, kitokio nebūna.“
Turėdamos tokią užimtą mamą gydytojos atžalos, ko gero, labai savarankiškos? „Neneigsiu, - šypteli ji. - Tačiau vaikai turi fantastišką tėtį. Vyresnieji labai padeda mažėliams. Pavyzdžiui, Albinas visada patikrina Laimos ir Mildos namų darbus. Kadangi privatus kabinetas įrengtas namie, aš, vis iškišdama galvą, tik duodu bendrus nurodymus.“
Kai auga tiek vaikų, pasak moters, niekada nebūna nuobodu. Dukros ir sūnūs lanko muzikos mokyklas, sporto ir dailės būrelius. Mama kartais ir pati su vaikais padainuoja, žiemą sekmadieniais slidinėja, vasarą plaukioja ežere, važinėja dviračiais. O vakarais seka pasakas. „Visų tėvų pasakos specifinės, - juokiasi ji. - Pavyzdžiui, matematiko brolio pasakose yra daug skaičių, skaičiavimo. Vyras - filosofas, tad jo istorijos visada turi potekstę. O maniškės? Maniškės... medicininės. Kartą, kai vyresnieji vaikai dar buvo mažiukai, gulėjome trise lovoje, sekiau jiems pasaką apie Snieguolę ir septynis nykštukus. Kaip atėjo pikta ragana ir įsmeigė Snieguolei į plaukus šukas. Ši krito negyva. Nykštukai apžiūrėjo Snieguolę ir mažiausiasis rado... Pasakodama, pasirodo, užsnūdau. Vaikai mane pradėjo purtyti, vienas per kitą klausti, ką rado nykštukas. „Kur rado?“ - nesupratau. Vaikai atsakė, kad galvoje. Mano atsakymas buvo toks: „Na ir ką jis daugiau galėjo rasti? Smegenų auglį rado.“
Kasdienybės didvyriškumas
L.Bloznelytė-Plėšnienė laisvalaikiu kuria. Yra išleidusi apsakymų rinkinį „Žiurkė“. Netrukus pasirodys jos poezijos rinktinė „Esu“. „Kūryba man teikia džiaugsmo, todėl ir rašau. Kartais naktimis kuriu. Norisi, - prataria. - Kai kurie mano eilėraščiai yra tapę liaudies dainomis.“
Pasak moters, kai aplink save matai tiek daug mirties, ypač kyla poreikis rašyti. Dar ji nori, kad namie būtų kuo daugiau gėlių, ir būtinai gyvų, ne skintų. „Gal dėl to ir vaikų daug turiu, nes matau tiek mirštančiųjų, - svarsto medikė. - Ar baisi mirtis, kai su ja taip dažnai susiduri? Ne, mirtis visai nebaisi. Visi mes anksčiau ar vėliau iškeliausime amžinybėn. Baisiausia - laukti mirties.“
Gydytojai ne kartą buvo siūlytos puikios pareigos užsienio valstybių klinikose, bet ji atsisakė. „Man nuo vaikystės nepaprastai svarbi tėvynė. Myliu ją, - tvirtina moteris. - Ir tas šešias atžalas auginu Lietuvai. Labai nenorėčiau, kad vaikai išvažiuotų svetur, net jei ten jiems būtų geriau, jei galėtų daugiau duoti pasauliui. Manau, daugiausia pasauliui duodame ne išskirtiniais darbais, o savo gera valia, nuostatomis kasdienybėje kiekvieną akimirką. Kasdienybė daug didvyriškesnė nei atskiri žygdarbiai. Iškentėk kasdienybę jos nekeikdamas, būk geras, sąžiningas, nuoširdus, ir tu ją pakeisi! Svarbu ne moksliniai darbai, ne kūryba, o žmogaus gerumas, prisiliečiant prie bet ko gyvo, ypač kito žmogaus. Tas prisilietimas turi labai didelę prasmę, nes viskas grįžta bumerangu.“
Pagaliau prasimušė
Ne vienus metus gydytojos ir mokslininkės L. Bloznelytės-Plėšnienės idėjos apie vėžio gydymą fotodinaminiu būdu, t. y. kartu su fotosensibilizatoriumi veikiančiomis elektromagnetinėmis bangomis, kolegų buvo laikomos paistalais. „Pagaliau po truputį prasimušu, - šypteli medikė. - Kiekviena tiesa turi tris stadijas. Pirmiausia sakoma, jog tai, ką sumanei, yra nesąmonė. Paskui iš tavęs juokiamasi, galiausiai tvirtinama, kad visi viską seniausiai žinojo. Mano vizija - ne cheminė medicina, o banginė. Juk visi žmogaus pojūčiai yra bangų prigimties. Banginio gydymo subtilybes išmanė jau senosios civilizacijos. Kartą skaičiau istoriją apie lūpos vėžiu susirgusį Egipto faraoną. Niekas nemokėjo valdovo išgydyti, tik magas. Jis apdorotu rubino kristalu nukreipė šviesos spindulį į faraono lūpą. Anot knygos autorių, lūpos vėžys aprašytas teisingai, vadinasi, egiptiečiai žinojo, kas tai per liga, tačiau tokio gydymo nebūna, esą tai - pasaka. Manau, gydymas rubino kristalo šviesa ir buvo pirmasis fotodinaminis gydymas. Kodėl jis neišliko iki mūsų dienų, sunku pasakyti. Kad ir kaip ten būtų, tikiu, jog naudojant tam tikrą bangų ilgį neintensyviais spinduliais - kalbu ne tik apie matomą šviesą - galima pašalinti ląstelėse esančias nepageidaujamas struktūras visiškai nepakenkiant aplinkiniams audiniams. Viliuosi, kad netrukus galėsiu įrodyti hipotezę, jog šie spinduliai pajėgūs išgydyti ne tik vėžį, bet ir kitas šiandien nepagydomomis laikomas ligas.“
Viltis beviltiškiausiems
Fotodinaminį gydymą L. Bloznelytė-Plėšnienė pradėjo taikyti 1989 metais, antroji Rytų Europoje. Šis gydymo būdas - piktybinių ląstelių naikinimas elektromagnetinėmis bangomis - priklauso banginės medicinos sričiai. Tai vienas seniausių, o kartu ir pats naujausias gydymo būdas. Kaip fotodinaminė terapija jis vėl pradėtas taikyti 1978-aisiais Amerikoje. Kaip gydymo metodas įteisintas tik 1986 metais - pirmieji tai padarė japonai. Vakarų Europoje fotodinaminis gydymas klinikinio eksperimento statusą prarado ir buvo pripažintas teisėtu 1992 metais, Rytų Europoje - 2000-aisiais, Lietuvoje - 2002 metais. Vilniaus Santariškių klinikose, Onkologijos institute esančioje fotodinaminės terapijos ir lazerinės chirurgijos laboratorijoje, per metus šis gydymas pritaikomas daugiau kaip 300 pacientų. Į L. Bloznelytę-Plėšnienę kreipiasi ne tik ligoniai iš Lietuvos, bet ir daugybė žmonių iš užsienio. Tarp jų yra ir itin aukšto rango, pasaulyje garsių asmenų. Prieš keletą metų gydytoja už savo veiklą buvo apdovanota Valstybine premija.
Jau daug metų L. Bloznelytė-Plėšnienė gydo ir dar naujesniu - veiksmingesniu - gamadinaminiu būdu. Itin mažomis gama spindulių dozėmis ji tirpdo piktybinius auglius ir iš mirties nagų išplėšia beviltiškiausius ligonius. Kai kurie kitų „nurašyti“ žmonės gyvena jau apie 10 ir daugiau metų be ligos recidyvų, o tai reiškia, kad jie kliniškai sveiki.
Didžiausias L. Bloznelytės-Plėšnienės noras - kuo daugiau atrasti, nustatyti, įrodyti, kad galėtų padėti dar didesniam būriui žmonių. Dėl to net iš privačios veiklos uždirbtus pinigus ji skiria moksliniam darbui ir labdarai.
Aistė SIMANAVIČIŪTĖ
