Lietuvoje žmonių grobimas – retas nusikaltimas. Dažniausiai tai daro tie, kurie tikriausiai nežino, kad mūsų šalies teisėsauga per tokias situacijas dirba labai profesionaliai – nė viena įkaitų drama pagrobėjams nebuvo sėkminga.
Pagrobėjai sulaikyti
Prieš kelias dienas Panevėžio apygardos prokuratūros atstovė spaudai Vida Bielskytė išplatino pranešimą, kad šios prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (ONKT) skyriaus prokurorai, bendradarbiaudami su Panevėžio, Kauno ir Vilniaus policija, išlaisvino Panevėžyje pagrobtą, o Kaune laikomą jauną vyrą. Atstovė spaudai teigė, kad įtariamuosius pavyko sulaikyti per 10 parų.
„Akistata“ nusprendė smulkiau pasidomėti šiuo ne visai eiliniu įvykiu. Nusikaltimų mūsų šalyje padaroma daug, tačiau žmonių grobimai dar nėra tokie dažni.
Visi trys pagrobėjai – kauniečiai dabar susodinti už grotų.
Ir auka, ir įtariamieji – policijai žinomi
Policija tyrimą pradėjo rugsėjo 5-ąją, kai į juos kreipėsi dingusio panevėžiečio Auriko B. (29 m.) giminės. Jie pranešė, kad telefonu paskambinę nepažįstamieji už Auriko paleidimą pareikalavo 100 000 eurų. Policija bei tyrimui vadovaujantys Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorai kol kas šykšti informacijos ir nepasakoja, kaip jiems pavyko surasti pagrobtąjį ir jo automobilį.
Kai kas sako, kad įkaito grobikai buvo nustatyti sekant pokalbius telefonu, be to, šnekama, esą Aurikui pavykę pasprukti pačiam ir tada jis pats atvedęs teisėsaugininkus į savo slėpimo vietą. Per kratą rasta neperšaunamųjų liemenių, kaukių, šaunamasis ginklas. Pasak pareigūnų, pagrobtasis buvo mušamas, iš jo tyčiotasi.
Policija taip pat pranešė, kad įtariamieji pagrobimu ir turto prievartavimu gerai žinomi policijai ir jau teisti. Jonas P. – už turto prievartavimą, šaunamojo ginklo laikymą, o Vidmantas Ž. – už grasinimą nužudyti.
Teistas yra ir dabar nukentėjėliu tapęs Aurikas B. Tai senas „Akistatos“ straipsnių „personažas“. Pirmą kartą mūsų laikraštis apie jį rašė dar 2001-aisiais. Tuomet Panevėžio apygardos teisme buvo nagrinėjama net 11 teisiamųjų byla. Jauni vyrai, tarp kurių buvo ir Aurikas, buvo teisiami už turto prievartavimą, vagystes, chuliganizmą ir – grupinį išžaginimą. Aurikas gavo pačią didžiausią iš visos grupės bausmę – pusaštuntų metų. Jis buvo tarp tų, kurie iš kavinės į kolektyvinius sodus nusivežė merginą ir ten visais įmanomais būdais išžagino. Po nusikaltimo merginai darytas psichologinis spaudimas, jai reikėjo skirti policijos apsaugą.
Grįžęs iš įkalinimo įstaigos Aurikas vėl pateko į kriminalines suvestines. Pernai jis buvo įsivėlęs į narkotikų biznį ir mėnesiui buvo suimtas. Tai atsitiko po to, kai Juodilionių kaimo vienkiemyje policija aptiko narkotikų fabrikėlį, kuriame buvo auginamos, džiovinamos ir pakuojamos kanapės.
Klasikinė išlaisvinimo operacija
Žmonių grobimai Lietuvoje nėra tokie dažni kaip užsienyje. Šiaip ar taip, nuo 1991 metų „Aro“ vyrams teko per 20 kartų laisvinti pagrobtus žmones, kelis kartus pagrobtiesiems pavyko pabėgti patiems. Policijos departamento duomenimis, pernai įkaitais paimtų žmonių visai nebuvo, užpernai buvo pagrobtas vienas.
Bene pirmoji, dabar jau klasikinė, įkaitų laisvinimo operacija, kuri buvo prikausčiusi visos Lietuvos dėmesį, buvo įvykdyta 1994-aisiais.
Taigi vienas iš keturių ginkluotų užpuolikų, apiplėšusių Radviliškio rajono globos ir rūpybos skyriaus kasininkę, persekiojamas policijos, Jonavoje įsibrovė į butą, esantį vieno daugiabučio antrajame aukšte. Jame tuo metu buvo 22 metų Oksana M. Atstatęs prieš nieko nesuprantančią merginą du pistoletus (vieną buvo atėmęs iš policininko), įsibrovėlis paliepė jai tylėti ir nebandyti eiti prie durų. Tačiau policininkai, sekę nusikaltėlio pėdomis, duris išlaužė.
„Kai duris išlaužė, kaip ir aš tirtantis iš baimės ar vidinės įtampos įsibrovėlis įrėmė man į galvą pistoletą ir rėkė, kad jei policininkai žengs nors vieną žingsnį, jis mane nušaus, – tuomet „Akistatai“ pasakojo Oksana. – Pradėjau klykti, kad jie pasitrauktų...“
Reikalavo paleisti Dekanidzę
Įsibrovėlis – vėliau paaiškėjo, kad tai buvo kelis kartus už vagystes teistas Petras Zubavičius – išlaužtas duris užbarikadavo baldais. Policininkai su pagrobėju pradėjo derybas.
Į Jonavą atvyko ne tik šturmui paruošti „Aro“ pareigūnai, bet ir tuometinis generalinis komisaras Jonas Liaudanskas, be to, snaiperiai.
P. Zubavičiaus reikalavimai vis keitėsi. Iš pradžių jis pareikalavo trijų neperšaunamų liemenių, sprogmenų, automobilio ir net lėktuvo. Vėliau jam prireikė 10 000 dolerių, sraigtasparnio ir dar – kad iš kalėjimo būtų paleistas Borisas Dekanidzė...
Po ilgų pokalbių telefonu J. Liaudanskui pavyko nusikaltėlį įkalbėti bent naktį nesiimti jokių veiksmų. Įsibrovėlis suprato, kad priešintis beviltiška, bet pasiduoti policijai nesiruošė. Kalbėdamas su Oksana jis sakė, kad šio buto sienos būsiančios jo karstu.
Taip ir atsitiko. Kai išaušus rytui P. Zubavičius sumanė žvilgtelėti pro langą, nuaidėjo snaiperio šūvis ir iš pagrobėjo galvos pasipylė kraujo čiurkšlė... Griūdamas jis dar suspėjo nuspausti pistoleto gaiduką – laimei, kulka įkaitės nekliudė.
Kulka sužeidė įkaitą
„Aro“ smogikams pagrobėją teko nušauti ir 2001-aisiais. Tuo metu visos šalies policininkai gaudė kelis sunkius nusikaltimus padariusį Romą Zamolskį ir Virginijų Savickį. Vieną dieną jiedu buvo pastebėti Panevėžyje.
Su ginkluotais pareigūnais akis į akį susidūręs Ramygalos gatvėje, V. Savickis įkaitu paėmė į mokyklą einantį trylikmetį Aleksandrą Š. Prisidengdamas juo, įbėgo į artimiausio daugiabučio laiptinę ir užsibarikadavo trečiajame aukšte esančiame bute.
Tiek R. Zamolskis, tiek V. Savickis buvo pripažinti psichikos ligoniais. Sužeistas R. Zamolskis tądien dingo be pėdsakų, o su įkaitą paėmusiu V. Savickiu prasidėjo derybos. Jos vyko iki vėlyvo vakaro. Kai kilo rimtų įtarimų, jog ginkluotas nestabilios psichikos nusikaltėlis gali susidoroti su įkaitais – berniuku ir to buto šeimininke, – nuspręsta butą šturmuoti.
Per šturmą nuo sienos atšokusi kulkos skeveldra sužeidė trylikmetį, buto savininkė nenukentėjo, o V. Savickis buvo nukautas.
Vis tiek nusižudė
„Aro“ snaiperiui teko sužeisti ir dar vieną psichikos problemų turintį pagrobėją. Dėl durtinės žaizdos į ligoninę atvežtas Raimundas Mineikis operacinėje pats iš pilvo išsitraukė peilį, įrėmė jį į kaklą šalia stovinčiai slaugytojai Aušrai S. ir pareikalavo... leisti numirti.
Teko kviesti „Aro“ pareigūnus, o po nepavykusių derybų R. Mineikis buvo peršautas. Jis buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje, bet po keleto metų vis tiek nusižudė.
Sugrįžo į kamerą
Būta atvejų, kai teisėsaugininkams yra pavykę perkalbėti pagrobėjus.
Panevėžio rajono policijos komisariato tardymo kambaryje Dalius Taranda griebė tardytoją Jovitą K. ir į miego arteriją jai įrėmė skutimosi peiliuką...
Derėtis su pagrobėju į Panevėžį atvyko visa policijos valdžia iš Vilniaus. Derybos vyko visą naktį. D. Taranda reikalavo tai alaus, tai vyno, tai narkotikų, prašė suorganizuoti pabėgimą, nušauti jį arba suleisti mirtiną dozę morfijaus.
Daugiausia su nusikaltėliu bendravo komisaras Ignas Raila. Buvo matyti, kad nusikaltėlis palūžęs, blaškosi. Pavyko apsieiti be smurto – rytą D. Taranda paleido tardytoją ir sugrįžo į kamerą.
Grafas Montekristas iš Krymo
Bene labiausiai Lietuvoje nuskambėjęs „Mažeikių naftos“ vadovo Gedemino Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino pagrobimas. Nusikaltėliai – garsieji Panevėžio Tulpiniai (apie juos „Akistata“ yra daug rašiusi), – savo aukas nužudė ir dabar kali iki gyvos galvos.
1997-ųjų vasarą Joniškio rajone buvo įkalinti Rusijos piliečiai. Joniškio verslininkai iš jų reikalavo grąžinti 39 000 JAV dolerių skolą. Tėvas ir sūnus buvo uždaryti belangiame kambarėlyje „Žemgalos“ firmos patalpose. Po keleto savaičių sūnus buvo paleistas, kad surinktų pinigus, o tėvas liko kaip užstatas. Sūnus kreipėsi į policiją.
„Aras“ šturmavo „Žemgalos“ patalpas ir be jokio kraujo praliejimo įkaitą išlaisvino. Išlaisvintasis buvo labai patenkintas ir žurnalistams vaizdingai pasakojo, esą kokiomis nežmoniškomis sąlygomis buvęs laikomas, kaip badavęs, lygino save su grafu Montekristu.
Kroatai pradingo
„Aro“ vyrams teko išvaduoti ir Kaune kaip įkaitus laikomus du kroatus. Užsieniečiai laikyti medinio namo Linkuvos gatvėje bute. Pagrobėjai reikalavo sumokėti 100 000 JAV dolerių. Abu belaisviai buvo mušami, laikomi pusbadžiu. Jiems buvo leista paskambinti giminėms, kad surinktų pinigus.
Kalbėdami mobiliuoju telefonu kroatai neprašė pinigų, o smulkiai nupasakojo vietą, kurioje laikomi. Kroatijos policija per Interpolą apie tai informavo mūsų teisėsaugą... Šturmuojant butą, įkaitai buvo išvaduoti, o pagrobėjai sulaikyti.
Vis dėlto byla taip ir nebuvo baigta. Paleisti kroatai dingo be pėdsakų. Liko tik versija, kad jiedu buvo pagrobti galbūt dėl skolos už narkotikus.
Sulaukė atpildo
Už žmonių grobimą, o dar dažniau – už savavaldžiavimą yra nuteistas ne vienas pagrobėjas. Šių metų birželį 7 su puse metų įkalinimo bausmę gavo kaunietis Artūras Račkelis. Jo bendrininkams Deividui Snapkauskui, Renaldui Laimui ir Dainiui Lukošenkinui Kauno apygardos teismas skyrė mažesnes bausmes. Šie keturi vyrai buvo nuteisti už tai, kad 2008-ųjų kovo 16-ąją pagrobė ir tris savaites laikė marijampolietį verslininką Žydrūną Buzą. Pagrobėjai iš jo šeimos reikalavo kelių milijonų litų išpirkos.
Nuogas, užklijuotomis akimis ir surištas Ž. Buzas kelias paras buvo laikomas A. Račkelio garažo rūsyje, po to pervežtas į pakaunėje esantį sodo namelį. Nusikaltėliai auką kankino, laikė pusalkanį. Nuo bado, kančių ir streso apie 13 kilogramų sulysęs verslininkas išsilaisvino iš pančių ir sugebėjo pabėgti.
Dar žiauriau buvo kankintas šilutiškių banditų pagrobtas Dainius Ašmontas. Šilutėje žinomai Plikių gaujai priskiriami Vaidas Jurkšas, Mantas Mirauskas, Arūnas Senkus, broliai Ramūnas ir Andrius Jakštai iš D. Ašmonto reikalavo 10 000 eurų.
D. Ašmontą, kuris buvo kalinamas Šilutės rajono Meišlaukio kaimo vienkiemyje, išvadavo „Aro“ pareigūnai. Beje, policija apie pagrobtąjį buvo sužinusi operatyvinėmis priemonėmis, nes dėl jo į policiją niekas nebuvo kreipęsi. Klaipėdos apygardos teismas Plikius nuteisė kalėti nuo 2 iki 4 metų.
Vilniečiui verslininkui Igoriui M. teko iškentėti vos ne Dantės pragaro ratus. Pagrobėjai Karenas Arutjunovas, Gintaras Ždamanavičius, Viačeslavas Bobnis, reikalaudami išpirkos, įkaitinta geležimi degino jam rankas, kojas, šonus. Kažkuris įkaitintu virbu perdūrė Igoriui kojų raumenis. Tačiau ir to sadistams buvo maža. Jie užnėrė Igoriui ant kaklo kilpą ir bandė pakabinti. Kai vyras prarado sąmonę, įkišę į burną vamzdelį, jį gyvą užkasė žemėn. Policininkai verslininką išvadavo, kai jis buvo vežamas iš vienos vietos į kitą.
Šitiems pagrobėjams teismas skyrė nuo 6 iki 8 metų laisvės atėmimo.
Visi vaikai išlaisvinti
Tokių istorijų Lietuvoje apstu. Kaip sako „Aro“ policininkai, jiems sunkiau būna vaduoti tuos, kuriais pagrobėjai prisidengia bėgdami nuo policijos. Tuomet nusikaltėlių elgesys būna neprognozuojamas – kaip tik tokiais atvejais „Aro“ vyrams yra tekę pagrobėjus nušauti.
Na o kai pagrobus reikalaujama išpirkos, svarbiausia yra nustatyti, kur slepiamas pagrobtasis, o toliau jau surengiama išvadavimo operacija. Paprastai pagrobėjai, išvydę grėsmingai atrodančius kaukėtus „Aro“ vyrus, nesipriešina, o pakelia rankas ir atsiduoda teisėsaugos malonei.
Šiame straipsnyje aprašėme pagrobtus verslininkus ar šiaip kokius biznio partnerius. Būta, kad nusikaltėliai, dažniausiai prisižiūrėję užsienietiškų kino filmų, bandydami užsidirbti pinigų, pagrobė turtingų tėvų vaikus. Nė vienas toks nusikaltėlis Lietuvoje išpirkos negavo, o sėdo už grotų. Visi vaikai buvo išvaduoti ir patyrė tik psichologines traumas.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
