Judri ir žingeidi, teatro ir choro dalyvė, šokėja – tai Edita (35m.) vaikystėje. Sunki liga viską pakeitė, bet mergaitė gebėjo sau pasakyti: „negaliu nuvilti artimųjų“.
Ji nežinojo trafaretinių žodžių „priimti gyvenimo iššūkius“, „ieškoti galimybių“. Tik svajojo, mokėsi, priėmė kitų pagalbą – kad po to padėtų kitiems. Edita sako, jog draugai nė nepastebi jos negalios, o jei pastebi, kiek susigėdę dėl savo tuščių niurzgėjimų, tarsteli: „Esi mums pavyzdys.“
Smogė „juodasis gripas“
1986 m. vienuolikmetė Edita susirgo gripu. Ištiko jo komplikacija, viso kūno paralyžius. Diagnozė - polineuritas. Mamos ir medikų pagalba, masažai ir daug kitų procedūrų. Mergaitės rankos ir kūnas ėmė paklusti, kojos – ne. Dveji pirmieji metai buvo itin sunkūs.
„Nenorėjau nė pažiūrėti į vežimėlį, šliaužiojau grindimis, bet į jį nesisėsdavau. Vengiau žmonių, nieko nenorėjau, – pasakoja Edita Gaižauskienė. – Po to nuostabi mokytoja iš Samariečių draugijos Rita Kaunelienė mane grąžino į gyvenimą. Kartu su sveikais vaikais ji ateidavo pas neįgaliuosius ir mokė gyventi iš naujo. Su ja daug keliavome.“
Į svečias šalis Edita pradėjo keliauti 1989 m. Piligriminė kelionė į Taize ir patirtis, kad neįgalios ištiktieji gali gyventi kaip ir sveikieji, skatino pačiai imtis veiklos.
„Aš galiu“
Mergina pradėjo susitikinėti su senais draugais, lankytis kine ir diskotekose. Kiek vėliau Edita pati suorganizavo draugams kelionę į užsienį. Pradėjo lankyti neįgaliųjų pantomimos teatro repeticijas, dalyvauti dainuojamosios poezijos vakaruose.
Su meno kolektyvais keliavo po Lietuvą ir užsienio šalis, mugėse pristatydavo savo tekstilės dirbinius. Šoko, rungtyniavo neįgaliųjų sporto žaidynėse.
Šokio pamokos Editai ir Arūnui Gaižauskams labai pravertė rengiant vieną iš užduočių 2008 m. konkurse „Mis negalia“. Šokis Editai pelnė „Mis publika“ ir „Mis elegancija“ nominacijas. Tarp sirgalių buvo ir dukros Eivina ir Laimutė.
Šį pavasarį Gaižauskų šeimoje gimė sūnus. Jo priežiūrą patikėjusi vyresnėlei, Edita rugpjūčio 4 d. dalyvavo III Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynėse Kaune. Vežimėliu ji lengvai įveikia 400 metrų distanciją, rungtyniauja kliūčių ruožo trasoje, žaidžia krepšinį, smiginį, „bočius“.
Namuose – nemaža sportinių prizų kolekcija. „Dalyvavome, nes Edita yra Taurakiemio seniūnijos komandos narė. Bet ne sportinė sėkmė šiandien rūpi, o ar namuose viskas gerai vaikams“, - sakė Arūnas.
Rolės
Edita ir Arūnas Gaižauskai susituokė 1995-aisias. „Savo žmogų sutikau prie Kauno marių. Ten buvau su draugu, o mano būsimasis vaikštinėjo su savo drauge.
Susipažinom, su Arūnu pasikeitėm telefono numeriais, po keturių mėnesių susituokėm. Ir laimingai gyvenam, – švyti moters akys. – Norėjau šeimos, visuomet tikėjau, kad ją sukursiu. Aš buvau vienturtė, augau be tėčio.
Kai susirgau, man buvo labai apmaudu ne dėl savęs, o dėl to, kad nuvyliau mamą. Užsispyriau ir pasakiau sau: nesvarbu, kad nevaikštau. Tu, mama, turėsi anūkų, o aš - šeimą, ir, kiek galėsiu, tau padėsim.“ Editos lūkesčiai išsipildė.
Sunkiuoju periodu, prisimena Edita, ji supratusi, kad mamoms reikia sveikų vaikų, o ne neįgalių: „Bet žinojau, kad išgyvensiu. Mama važinėjo su manimi po sanatorijas, mokėsi priežiūros. Atsisakė darbo, kad galėtų man padėti. Mokiausi namuose, kiek galėdami lankė klasės draugai. Atestatą gavau kartu su visais.“
Šiuo metu Edita yra mamos parama. Ypač pastaruoju metu, kai ji po ligos, negali dirbti. Edita ir Arūnas padeda, kuo gali.
Menas įgyti dalijantis
Pamiršti bėdas ir jas nugalėti Editai padeda linksmas būdas, energija, įgimti gabumai. Ji baigė buhalterijos ir kompiuterių kursus, gali dirbti šį darbą ir namuose, ir įstaigoje.
Moka siūti, siuvinėti, graviruoti stiklo dirbinius. Kai dirbo, į darbą važinėdavo trimis autobusais. Kiti keleiviai ir vairuotojai jai geranoriškai padėdavo, o iki stotelės palydėdavo vyras. „Gera, kad mane supa žmonės ir visi mane suprantantys.
Be baimės važiavau gimdyti į Kauno klinikas. Jau trečias cezaris! Sunku buvo, bet apie medikus mano nuomonė - kuo geriausia. Dieną, kai išvykome, mano gydytoja nedirbo, ir man iki šiol apmaudu, jog neįteikėme jai gėlių...
„Tu moki bendrauti“, – sako pažįstami. Ir man regis, kad žmonės, bendraudami su manimi, pamiršta, jog aš nevaikštau. Kai kurie net prisipažįsta, kad jiems pavydu mano energijos ir vidinės jėgos; sako, „mes dejuojam ir vaitojam, kad to ir kitko trūksta, o tu dejuoti nemoki.“- Nėra dėl ko rūgoti gyvenimo, koks jis būtų.
Yra žmonių, kuriems blogiau, sunkiau. Nesiskundžiu, nors neturiu savo būsto. Vienas geras žmogus priėmė į savo namą, kur gyvename jau ketvirti metai. O juk yra šeimų visiškai be pastogės. Kitiems tikrai blogiau“- mano Edita.
Kiek dėl savęs stengiesi TU?
