Ispanijos istoriją Vilniaus Universitete dėstantis Nacho Rubio Arese Lietuvoje sparnus nuleidęs jau porą metų ir trauktis nė kiek neketina: atlapaširdis pietietis pripažįsta visada bus susietas su mūsų šalimi. Pristatome jo linksmų nuotykių Lietuvoje kolekciją bei mintis apie lietuvių kalbą, kultūrą ir visuomenę.
Kaip tikras ispanas Nacho į pokalbį atvyksta pavėlavęs, tačiau išsyk pateikia „galantišką“ pasiteisinimą: jis pasiklydo Lietuvos biurokratijos bruzgynuose, iš kurių išbristi - sunku. Tačiau net ir jie jaunam dėstytojui iš Madrido nėra neįveikiami. Bendraujant su Nacho lengva užsikrėsti optimizmu ir nuoširdžiu gyvenimo džiaugsmu.
- Nacho, kas privertė tave kaitrią Ispanijos saulę iškeisti į Lietuvos darganą?
Man tikrai ne visada patinka Ispanijos oras. Pavyzdžiui, Lietuvos vėsios vasaros gali konkuruoti su Ispanijos iškepusiomis dykumomis. O į Lietuvą pirmą kartą atvykau savanoriauti. Buvau ką tik gavęs magistro laipsnį ir svarsčiau, ką veikti su savo gyvenimu.
- Ar prieš atvažiuodamas buvai daug girdėjęs apie Lietuvą?
Kadangi studijavau istoriją turėjau minimalų žinių apie Lietuvą bagažą. Vėliau žinias gilinau mokydamasis Suomijoje - teko susipažinti su Lietuvos istorija ir geografija. Kai Lietuva, o po to ir kitos sovietų bloko šalys atgavo nepriklausomybę man buvo aštuoni arba devyni metai. Tuomet buvau užkietėjęs futbolo aistruolis, todėl tapo labai įdomu, iš kur staiga atsirado tiek naujų komandų. Smalsu buvo patyrinėti ir pasikeitusį Europos žemėlapį.
- Kaip sekėsi prisijaukinti naują miestą? Ar turi širdžiai mielų vietų Vilniuje?
Turiu prisipažinti, jog nekaip gaudausi aplinkoje, tačiau Vilniuje nuo pat pirmųjų viešnagės dienų nekilo jokių problemų susiorientuoti. Labai mėgstu Sereikiškių parką ir išsyk už jo ant kalvos stūksantį bokštą, nuo kurio atsiveria gražiausia miesto panorama. Gero alaus visuomet traukiu į kavinę „Būsi trečias“.
- Ar yra savybių, kurių daugumos lietuvių charakteryje tau trūksta?
Taip, tačiau negaliu sutikti su tais ispanais, kurie vos atvažiavę skundžiasi, kokie šalti yra lietuviai. Jie paprasčiausiai santūrūs ir man tai labai patinka. Vis dėlto kartais gerai būtų tiesiog išreikšti jausmus, o dažnas lietuvis nors ir nori, to nesugeba. Keistas lietuvio ir alkoholio santykis. Žmonės geria visur, tačiau, rodosi, tik Lietuvoje jie geria tam, kad taptų savimi. Save jie laiko niūriais ir neekspresyviais individais ir tik pradėję gerti įsidrąsina kalbėti apie save. Ispanams alkoholis nėra saviraiškos priemonė. Bet jiems palinkėčiau išmokti lietuviško santūrumo ir atjautos.
- O ar galėtum apginti savo tautiečių garbę ir paneigti stereotipinį požiūrį, jog ispanai tėra lengvabūdžiai žmonės, negalintys gyventi be siestos ir Sangrijos vyno?
Iškart turiu apginti siestos garbę: Ispanijoje be jos gyventi tiesiog neįmanoma. Petrauka tarp dienos ir vakaro yra reikalinga tam, kad pasisemtum naujų jėgų. Prieš keturis metus mane aplankiusi lietuvė negalėjo suprasti, kaip galima miegoti gražiausiu paros metu. Bet vos mums išėjus į gatvę ji jau norėjo grįžti. Taigi siesta turi savo priežastį. Lietuvoje jos nereikia, nes tai iš tikrųjų gražiausias paros metas. Juk ir šiaurės ispanai siestos negula.
O dėl lengvabūdiškumo, konceptualiai ispanai yra lygiai tokie patys gilūs žmonės, jei kalbame apie tikruosius dalykus. Štai, santuokai eilinis ispanas teikia labai daug reikšmės. Galbūt takoskyros reikėtų ieškoti mano minėtame jausmų sugebėjime reikšti jausmus. Ispanas gali žaibiškai prisipažinti meilėje ir tuo metu jis išties taip jaučiasi.
Bet jausmas greitai praeina ir jis pradeda šnekėti visai ką kita. Kai tuos pačius dalykus sako lietuvis, gali būti tikras, kad tai nugludinta laiko ir išjausta, todėl – nuoširdu.
- Ar vyksta dramatiška vertybių kaita tarp „sovietmečio“ kartos ir jaunosios kartos atstovų?
Sovietiniai rudimentai žmonių mentalitete išryškėja tada, kai tenka susidurti su administracija. Bet kai vykstu į Lietuvos kaimą, jaučiu, jog ten žmonės nėra tokie nudvasinti. Vasaros metu su dviračiu tiesiog užklysdavau į žmonių pirkias ir prašydavau nakvynės. Visais atvejais būdavau nuoširdžiai priimtas ir pradinis nepatiklumas akimirksniu dingdavo.
- Dažniausiai žmonės norėdami atskleisti svetimtaučių mentalitetą arba socialines normas pasakoja apie situacijas banke. Ar tau yra nutikęs įvykis, daug atskleidžiantis apie lietuvių visuomenę?
Kartą prie vienos kavinės stovėję du girti vyrukai metė puodelį po šalimais važiavusio picos išvežiotojo ratais. Taip gali atsitikti (o ir atsitinka) visur, tačiau man labai nepatiko konfliktinės situacijos sprendimas jėga. Nulipęs nuo motociklo vaikinas ėmė talžyti piktadarius kumščiais, neuždavinėdamas jokių klausimų. Niekas iš pašalinių žmonių nesureagavo, nes žmonės yra arba įbauginti, arba nežino kaip elgtis. Manyčiau, tokiai situacijai išspręsti galima rasti ir civilizuotesnį būdą, pavyzdžiui, paskambinti į policiją. Lietuviai vis dar linkę manyti, kad jėga – svarbu.
- Ar esi asmeniškai susidūręs su ksenofobiniais išpuoliais?
Ne. Visada jaučiausi čia gerai vertinamas, ypač dėl savo lietuvių kalbos žinių. Tačiau lietuviai labai mėgsta pabrėžti, jog yra ne nacionalistai, o patriotai. Man tos sąvokos yra panašios. Kaip bebūtų, nacionalizmo apraiškų randu ir Ispanijoje. Mano manymu, tai – didžiausias šio amžiaus vėžys.
Plačiau žiūrėkite video reportaže.
Kalbino Agnė Andrijauskaitė.
