„Auburn“ yra vienas tų automobilių gamintojų, kurie buvo palaužti JAV ekonominės krizės. Kartu su šia kompanija į užmarštį nugrimzdo tokie istoriniai gamintojai, kaip „Cord“ ar „Duensenberg“, taip tik įrodydami buvusios situacijos rimtumą.
Istoriją pradėsime nuo „Auburn“ kompanijos, kurios istorija prasideda 1875 metais Auburno mieste, Indianos valstijoje. Tuomet savo veiklą pradėjo „Eckhart Carriage“ kompanija, gaminusi arkliais tempiamas karietas. Siekdami neatsilikti, firmos vadovai nusprendė pradėti gaminti automobilius, įžvelgdami, jog gali tapti tikru JAV vidurio vakarų automobilizmo pramonės epicentru. Taigi, „Echart“ susijungė su dar keletu gamintojų ir taip 1909 metais atsirado „Auburn Automotive“.
Pirmasis pasaulinis karas smogė visa savo jėga ir „Auburn“ gamykla turėjo būti trumpam uždaryta. 1919 metais savininkai, nusprendę prikelti kompaniją iš pelenų, susidūrė su finansinėmis problemomis, kurias išspręsti padėjo investuotojai iš Čikagos. Naujieji šeimininkai „Auburn“ vadžias perdavė Errettui Lobbanui Cordui, kuris veliau monopolizavo didžiąją dalį JAV logistikos verslo. Tačiau, kuomet Cordas pradėjo vadovauti „Auburn“ 1925 metais, jam tebuvo 30 metų ir tuo metu vyras ėjo mechaniko, lenktynininko ir vadybininko pareigas. Kodėl buvo pasirinktas būtent Errettas? Apsukrus vadybininkas galėjo pasigirti išparduodantis 60 procentų visos „Auburn“ produkcijos! Investuotojai liko tuo sužavėti ir paskyrė vadovavimą kompanijai, o Cordas savo ruožtu po kurio laiko pats išpirko gamintojo valdymo akcijų paketą, o dar veliau ir visą „Duesenberg“ markę.
Atėjus protingam vadovui, „Auburn“ labai greitai atsigavo ir tapo pelningi. Tačiau ši sėkme neatėjo šiaip sau. Errettas liko sužavėtas 1925 metų „Indy 500“ lenktynių, kuriose antrą vietą užėmė priekiniais ratais varomas automobilis, atsilikęs tik nuo žymiai galingesnio „Duesenberg“. Cordas savo kompanijoje norėjo abiejų privalumų, todėl laikui bėgant, nusipirko „Duesenberg“ firmą ir pasamdė inžinierių, kūrusį priekinių varančiųjų ratų pavarą.
Atminkite, jog trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, beveik visi automobiliai buvo varomi vien galiniais ratais, o visi mechaniniai komponentai buvo griozdiški ir užėmė daug vietos. Erretas matė, jog priekiniai varantieji ratai leis su automobilio išdėstymu žaisti taip, kaip tik nori dizaineriai, mašinos taps žemesnės ir mažiau panašios į karietas. Taigi, jau 1929 metais, naujasis „Cord“ prekinis ženklas išleido „L-29“ modelį – pirmąjį amerikietišką, priekiniais ratais varomą, serijinį automobilį. Šis modelis nuo kitų skyrėsi savo žema stogo linija, tačiau neprarado standartinių to meto bruožų. Iki šių dienų, daugelis mano, jog būtent „Auburn“ ir „Cord“, 1935-36 metais leisti gaminiai yra vieni gražiausių kada nors pagamintų amerikietiškų automobilių.
Pirmasis jų yra 1935 metų „Auburn 851 Speedster“, po kurio variklio dangčiu slėpėsi kompresorinis 4,5 litro darbinio tūrio, aštuonių cilindrų eilėje variklis. Sekančiais metais rinkoje atsirado „Cord 810“ – kampuotą priekį su aplink einančiomis chromuotomis grotelėmis turintis automobilis atrodė išties unikaliai, o visuomenėje pasklido šios mašinos pravardė – „karsto nosis“. Tai buvo pirmoji mašina turinti užslėptus durų vyrius bei priekiniuose sparnuose pasislėpusius priekinius žibintus. Apskritai, tai buvo labai pažangus automobilis.
Kad ir kaip inovatyviai skambėtų to laikmečio „Auburn“ gaminiai, kompanija susidūrė su pora itin rimtų problemų. Pirmiausia, „Cord“ automobiliai kentėjo nuo rimtų patikimimumo problemų, o jiems konkuruojant su kokybiškais „Packard“ modeliais, pardavimo salonai po truputį pradėjo atsisakinėti nepatikimų mašinų. Sekanti problema – tiek „Auburn“, tiek „Cord“, tiek „Duesenberg“ kainos buvo tiesiog kosminės, todėl vykstant Didžiajai krizei, potencialių klientų ratas po truputį traukėsi, kol galiausiai 1937 metais, buvo sustabdyta „Auburn“ veikla. Galbūt gamybos sutartys su JAV kariuomene būtų išgelbėję šį gamintoją, tačiau taip nenutiko ir trys didžios amerikietiškos markės nugrimzdo į užmarštį.
„Auburn“ yra vienas tų automobilių gamintojų, kurie buvo palaužti JAV ekonominės krizės. Kartu su šia kompanija į užmarštį nugrimzdo tokie istoriniai gamintojai, kaip „Cord“ ar „Duensenberg“, taip tik įrodydami buvusios situacijos rimtumą.
Istoriją pradėsime nuo „Auburn“ kompanijos, kurios istorija prasideda 1875 metais Auburno mieste, Indianos valstijoje. Tuomet savo veiklą pradėjo „Eckhart Carriage“ kompanija, gaminusi arkliais tempiamas karietas. Siekdami neatsilikti, firmos vadovai nusprendė pradėti gaminti automobilius, įžvelgdami, jog gali tapti tikru JAV vidurio vakarų automobilizmo pramonės epicentru. Taigi, „Echart“ susijungė su dar keletu gamintojų ir taip 1909 metais atsirado „Auburn Automotive“.
Pirmasis pasaulinis karas smogė visa savo jėga ir „Auburn“ gamykla turėjo būti trumpam uždaryta. 1919 metais savininkai, nusprendę prikelti kompaniją iš pelenų, susidūrė su finansinėmis problemomis, kurias išspręsti padėjo investuotojai iš Čikagos. Naujieji šeimininkai „Auburn“ vadžias perdavė Errettui Lobbanui Cordui, kuris veliau monopolizavo didžiąją dalį JAV logistikos verslo. Tačiau, kuomet Cordas pradėjo vadovauti „Auburn“ 1925 metais, jam tebuvo 30 metų ir tuo metu vyras ėjo mechaniko, lenktynininko ir vadybininko pareigas. Kodėl buvo pasirinktas būtent Errettas? Apsukrus vadybininkas galėjo pasigirti išparduodantis 60 procentų visos „Auburn“ produkcijos! Investuotojai liko tuo sužavėti ir paskyrė vadovavimą kompanijai, o Cordas savo ruožtu po kurio laiko pats išpirko gamintojo valdymo akcijų paketą, o dar veliau ir visą „Duesenberg“ markę.
Atėjus protingam vadovui, „Auburn“ labai greitai atsigavo ir tapo pelningi. Tačiau ši sėkme neatėjo šiaip sau. Errettas liko sužavėtas 1925 metų „Indy 500“ lenktynių, kuriose antrą vietą užėmė priekiniais ratais varomas automobilis, atsilikęs tik nuo žymiai galingesnio „Duesenberg“. Cordas savo kompanijoje norėjo abiejų privalumų, todėl laikui bėgant, nusipirko „Duesenberg“ firmą ir pasamdė inžinierių, kūrusį priekinių varančiųjų ratų pavarą.
Atminkite, jog trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, beveik visi automobiliai buvo varomi vien galiniais ratais, o visi mechaniniai komponentai buvo griozdiški ir užėmė daug vietos. Erretas matė, jog priekiniai varantieji ratai leis su automobilio išdėstymu žaisti taip, kaip tik nori dizaineriai, mašinos taps žemesnės ir mažiau panašios į karietas. Taigi, jau 1929 metais, naujasis „Cord“ prekinis ženklas išleido „L-29“ modelį – pirmąjį amerikietišką, priekiniais ratais varomą, serijinį automobilį. Šis modelis nuo kitų skyrėsi savo žema stogo linija, tačiau neprarado standartinių to meto bruožų. Iki šių dienų, daugelis mano, jog būtent „Auburn“ ir „Cord“, 1935-36 metais leisti gaminiai yra vieni gražiausių kada nors pagamintų amerikietiškų automobilių.
Pirmasis jų yra 1935 metų „Auburn 851 Speedster“, po kurio variklio dangčiu slėpėsi kompresorinis 4,5 litro darbinio tūrio, aštuonių cilindrų eilėje variklis. Sekančiais metais rinkoje atsirado „Cord 810“ – kampuotą priekį su aplink einančiomis chromuotomis grotelėmis turintis automobilis atrodė išties unikaliai, o visuomenėje pasklido šios mašinos pravardė – „karsto nosis“. Tai buvo pirmoji mašina turinti užslėptus durų vyrius bei priekiniuose sparnuose pasislėpusius priekinius žibintus. Apskritai, tai buvo labai pažangus automobilis.
Kad ir kaip inovatyviai skambėtų to laikmečio „Auburn“ gaminiai, kompanija susidūrė su pora itin rimtų problemų. Pirmiausia, „Cord“ automobiliai kentėjo nuo rimtų patikimimumo problemų, o jiems konkuruojant su kokybiškais „Packard“ modeliais, pardavimo salonai po truputį pradėjo atsisakinėti nepatikimų mašinų. Sekanti problema – tiek „Auburn“, tiek „Cord“, tiek „Duesenberg“ kainos buvo tiesiog kosminės, todėl vykstant Didžiajai krizei, potencialių klientų ratas po truputį traukėsi, kol galiausiai 1937 metais, buvo sustabdyta „Auburn“ veikla. Galbūt gamybos sutartys su JAV kariuomene būtų išgelbėję šį gamintoją, tačiau taip nenutiko ir trys didžios amerikietiškos markės nugrimzdo į užmarštį.
