Vaizdo įrašas, kuris nebuvo suplanuotas, praėjusiais metais apskriejo visą socialinių tinklų erdvę. Tačiau prieš daugiau nei porą metų patyrusi sunkią stuburo traumą krepšininkė iki šiol nesijaučia žvaigžde: medalio sau ji nekabintų nei už „stand up‘ą“, nei už „gerus bajerius“ ar drąsą! Sportui neabejinga 27-erių mergina labiausiai gyvenime džiaugiasi sugebėjusi pamilti save tokią, kokia yra dabar!
„Mano pasirodymas „stand up‘o“ vakare buvo planuotas dar metus prieš traumą, tačiau vis delsiau, vis numodavau ranka. Scenoje pasirodžiau jau sėdėdama vežimėlyje, nes tai padaryti mane įkalbino pusseserė. Dabar tuo džiaugiuosi, nes pagaliau aš galiu kalbėti apie tai, apie ką kiti kalbėti bijo ar nedrįsta“, - tv3.lt prisipažino Aistė.
Apie savo „gyvenimo lūžį“ ji kalba ramiai: „Kritau, dariau orinius atsilenkimus ant turėklo, po kuriuo buvo dar vienas. Visada mėgdavau įvairiausias įdomybes. Tą kartą nepasisekė: tiesiai ant nugaros nukritau ant medinio turėklo. Perlūžau. Nepasisekė“.
- Aistė, iš kur tavyje tiek stiprybės?
- Pirmiausia, aplink visada buvo daug žmonių, kurie laukė, kada sugrįšiu į normalų gyvenimą. Stengiausi dėl jų. Tikrai nemeluoju. Taip pat teko nemažai pagalvoti, pasirausti atmintyje, kaip žiūrėdavau į neįgalius žmones. Anksčiau atrodė, kad tai yra baisus dalykas, net neįsivaizduodavau, kaip jie išgyvena. Atrodė, kad geriau numirti negu sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. Po traumos supratau, kad taip nėra, suvokiau, kad viskas yra įmanoma, kad gyvenime tikrai galima nuveikti labai daug dalykų. Tereikia noro ir palaikymo. Tada atsirado noras parodyti, kad mes, neįgalieji, turime specialių poreikių, bet mes mokame gyventi: juokauti, linksmintis, džiaugtis. Nenorime, kad žmonės mūsų bijotų, esame tokie patys kaip visi. Stiprybė? Aš visada tokia buvau. Visą gyvenimą sportavau, mane į priekį vedė noras kuo daugiau pasiekti. Su dabartiniu kūnu norėjau kuo greičiau grįžti pas savo šeimą.
- Spindi gyvenimu, greitai atsigavai...
- Skubėjau. Nes maniau, kad man to reikia.
- Kaip pasitikai pasikeitusį gyvenimą?
- Privalome suprasti, kad pats blogiausias dalykas yra ne tai, kad negalime vaikščioti. Yra daug sudėtingesnių dalykų, tarkime, tualeto reikalai, pragulos... Žinoma, iš pa pradžių atrodo, kad tu nieko negali: atsisėsti į vežimą, kvėpuoti sunku, daugelis dalykų neišeina, nemoki. Bet man yra viskas paprasta ir lengva, nes turiu sveikas rankas. Yra žmonių, kurie nieko negali sau pasidaryti, netgi dantų išsivalyti. Tai supranti pabuvęs reabilitacijos klinikoje, kai visus šiuos dalykus pamatai. Dabar aš džiaugiuosi savo situacija: turiu sveikas rankas, palaikymą, ryžtą, norą kažką daryti, stiprybės. Man pasisekė, tačiau pasikeitė mano mąstymas.
- Dažnai save „prigauni“ paskendusią mintyse?
- Daug mąsčiau, kol teko pirmą mėnesį gulėti lovoje. Tada sukosi mintys, kuo norėčiau būti sau ir kitiems. Plūdo mintys, koks žmogus būsiu. Prisiminiau visus dalykus, kurie mane pačią nervino manyje. Anksčiau neturėjau laiko tokiems pamąstymams, tik pagalvodavau „Ai, reikia kažką keisti“, bet tai nevirsdavo darbais.
- Ką sugebėjai pakeisti per tuos du metus?
- Pradėjau į viską daug paprasčiau žiūrėti...
- Supratai, kad neverta karščiuotis dėl smulkmenų?
- Būtent. Netgi vairuojant, kai, atrodo, kad visus norėsi aprėkti... Šito dalyko atsisakiau... Nors būna kartais, kad trinkteliu kumščiu per vairą. Bet iškart suprantu, kad tie nervai niekam nepadės. Anksčiau susinervindavau ir ilgai būdavau suirzusi. Pykdavau ant savęs, kad esu nervuotas žmogus. O dabar stengiuosi labai atlaidžiai į žmones žiūrėti, nes aš juk nežinau jų istorijos, ką jie išgyvena, ką jaučia. Ar dažnai patenkate į situaciją, kai jums sako „Žiūrėk, koks susiraukęs stovi“. Juk mes nežinome, kodėl žmogus toks. Gal jam kažkas pranešė telefonu apie nelaimę. Tai yra jo gyvenimas ir emocijos, kiekvienas gyvename savo gyvenimą. Geriau stenkimės patys šypsotis ir skleisti gerą energiją, kad kiti šalia esantys žmonės jaustųsi gerai.
- Ar sunku skleisti gerą energiją?
- Dabar tai nėra sunku. Iškart po traumos, kai kūnas pasikeitė, nemylėjau savęs. Tada nebeturėjau tos geros energijos. Tačiau dirbau su savimi, nes norėjau save pamilti...
- Bet kartais netgi neturintys negalios savęs nemyli.
- Daugelis to nesugebame, nes tingime dirbti su savimi. Turime suprasti, jeigu nueiname vakare miegoti ir savimi nesididžiuojame, nesijaučiame gerais žmonėmis, mylėti save bus labai sunku. Jeigu ryte nekreipi į tai dėmesio ir vėl viską darai iš naujo, bus sunku ir pačiam save mylėti ir kiti nesugebės tavęs pamilti. Po traumoms supratau, kad ne viskas yra amžina ir jeigu nori keistis, privalai tai daryti dabar, nes vėliau bus tik sunkiau. Gal žmonėms trūksta stimulo ar ryžto apie tai pagalvoti. Gal jie tiesiog nesupranta, kokie svarbūs yra šiame pasaulyje? Dažnas juk galvoja „O kas aš toks? Juk esu paprastas žmogelis, kodėl turėčiau būti kažkam fainas?“, bet neretai pamirštame, kad šalia esančiam žmogui esame patys svarbiausi pasaulyje. Privalome stengtis bent jau dėl to vieno. Nebūtina stengtis dėl tūkstančių. Galų gale, reikia stengtis dėl savęs.
- Skleidi gerą nuotaiką dėl savęs ar dėl kitų?
- Iš pradžių aš stengiausi dėl kitų, nes tuo metu labai pykau ant savęs. Maniau, kad tai, kas nutiko, yra mano kaltė. Juk tai nebuvo situacija „Ėjau per perėją ir mane partrenkė“, kai gali kaltinti visą pasaulį, tik ne save. O aš pykau ant savęs, iki šiol jaučiu kaltės jausmą, nes tai pakeitė ne tik mano gyvenimą, tai pakeitė visų aplink esančių žmonių gyvenimą, vaikų, su kuriais bendravau... Nes jiems yra labai sunku paaiškinti, kodėl turėdama kojas, nelipu iš vežimo. Vienas atvejis buvo labai juokingas. Mano krikšto dukrai tada buvo trys metai, aš į lovą įšokau su batais, o ji pašiurpo ir pradėjo man aiškinti „Tu su batais lovoje? Taigi jie tau spaudžia, todėl tu ir nevaikštai“. Ji man pasakė, kad tuoj nuveš mane pas daktarus, kurie mane išgydys. Sunku vaikams paaiškinti... Nuolat stengiesi kompensuoti, kad jie nematytų negalios, nenoriu, kad tai paveiktų jų gyvenimą. Pakanka, kad tai paveikė maniškį. Vėliau supratau, kad norėdama pamilti save turiu stengtis ne tik dėl jų, bet ir dėl savęs. Labai stengiausi.
- O kaip gi sportas?
- Anksčiau žaidžiau krepšinį. Dabar žaidžiu krepšinį vežimėliuose. Pirmą kartą jį išbandžiau prieš daugiau nei metus. Tada supratau, kad esu per silpna. Supratau, kad dar reikia „pasikačialint“. Kiek luktelėjau ir pradėjau treniruotis su komanda. Turėjau kiek priprasti prie specialaus vežimėlio, kuris yra labai manevringas ir greitas. Pasakysiu labai paprastai, po treniruotės salėje tvyro ne prakaito kvapas, kaip yra įprasta, o jautiesi tarsi kalvinėje. Nes vežimai trankosi vienas į kitą taip, kad net žiežirbos eina, ratai svyla. Jausmas – tarsi bulių kautyėse. Įdomu. Pasikeitė mano metimo į krepšį technika... Tačiau dabar nebesitreniruoju, nes užsibrėžiau sau tikslą – sukurti verslą. Nuo sporto atitrūkau. Atidariau savo įmonę. Kartu su taip pat negalią turinčia darbuotoja ir savo mokytoja kuriame papuošalus, tačiau tikimės iki vasaros mūsų „Wild&Woolly Leather“ pristatys rankinių kolekciją.
- Prisipažink, ar sapnuoji, kad vaikštai?
- Dažnai. Iš pradžių visada sapnuose keliaudavau savo kojomis. Vėliau sapnuodavau, kad sėdžiu, bet pradedu vaikščioti ar bent pradedu judinti kojas. Šie sapnai mane lankydavo labai dažnai. Tai būdavo taip tikroviška. Įsivaizduok, atsikeli ir... Bliamba! Dabar? Sapnuose kartais būnu ir su vežimėliu, tačiau neretai juose bėgu, krepšinį žaidžiu.
- Ar ilgai teko „jaukintis“ vežimėlį?
- Turiu prisipažinti, kad aš labai laukiau, kada į jį sėsiu. Mėnesis lovoje mano charakteriui buvo didelis šokas. Labai laukiau, kada galėsiu atsisėsti, kada pati galėsiu judėti ir man nereikės lūkuriuoti, kada mane perkels ant stalo ir nuveš į salę, o po to atgal. Kuo greičiau norėjau viską daryti pati, tikėjau, kad man tai padės. Tačiau pirmą kartą pasijaučiau sėdinti ore. Rimtai. Tai buvo labai keista. Bijojau net pajudėti. Bet labai džiaugiausi.
- Kiek ašarų buvo pirmą mėnesį?
- Nebuvo kada verkti. Nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta apsiašaroti. Tiesiog daug galvojau apie save ir apie kitus. Jei ir norėdavosi verkti, tai pastatydavau save dvikovai prieš pačią save: „Ką, verksi? Tai gal ne?“ Taip susitramdydavau. Niekad negailėjau savęs dėl to, kas atsitiko, o labai pykau. Pykau ant savęs. Dabar pykstu jau mažiau, bet taip pat šaltakraujiškai. Gal dėl to vis dar neišmokau verkti, ir gal dėl to galiu taip šaltakraujiškai juokauti ta tema.
- Ar tikrai galioja taisyklė, kad draugus pažinsi bėdoje?
- Galioja. Bet taip jau nutiko, kad visus savo draugus puikiai pažinojau dar iki traumos. Daug nesitikėjau ir po nelaimės tiesiog pasakiau sau, kad „jūs esate tokie, kokius aš jus ir pažįstu“. Bet buvo ir tokių draugų, su kuriais santykiai po traumos užsimezgė iš naujo. Džiaugiuosi, kad nebuvo nė vieno, kuris nusisuko, nebuvo tokio, kuris pasakė „Ai, gal niekur nevarom“, visur keliaudavome kartu. Ratas draugų, su kuriais visada leisdavome laiką, toks pats draugiškas ir liko. Gal aš nepastebėdavau, bet, atrodo, kad jiems net nekildavo klausimų, ar varom kartu. Nebuvo nė vieno klausimo „Aiste, ar tu galėtum, ar tau pavyks?“, tiesiog sulaukdavau klausimo, ar varysiu kartu. Supratau, kad vežimas nėra „big deal“. Laikui bėgant prarandi auditorijos, į kurią bijojai grįžti, baimę. Tiesiog supratau, kad reikia mažiau galvoti „O kaip čia bus, kai sugrįšiu?“. Pagrindinė mano užduotis po traumos buvo daryti taip, kad niekas nepasikeistų, nenorėjau nieko stabdyti. Esu vienas iš tų žmonių, kuriems visada sakydavo „Eik, pailsėk“, o aš atrėždavau, kad pailsėsiu, kai numirsiu. Veiklos turėdavau visada daug, todėl nenorėjau, kad tai pasikeistų. Įsisukau į ratuką, nors pradžia nebuvo lengva.
- Vis dar sakai, kad pailsėsi, kai numirsi?
- Taip. Arba sakau, kad pailsėsiu ryte (juokiasi). Nes labai mėgstu rytais ilgiau pamiegoti. Taigi, pailsėsiu, kai numirsiu arba rytoj!
