Taip teigė balandžio 3 dieną Biržų tvirtovės rūmų salėje su biržiečiais bendravusi Elona Vaišnienė - Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narė.
Elona Vaišnienė yra Jeilio universiteto JAV daktarė, dirbo dėstytoja Lietuvoje ir užsienyje. Jai yra tekę dirbti JAV prezidento Jimmy Carterio komisijoje, nagrinėjusioje šalies diplomatinių santykių, tarptautinės prekybos ir saugumo klausimus, vienos JAV valstijos gubernatoriaus Politikos ir vadybos departamente. E.Vaišnienė aktyviai dalyvauja JAV lietuvių gyvenime. Susitikimuose su bendruomenėmis veda diskusijas apie visuomenės sveikatą ir savanorišką darbą.
Kaip sakė ponia Elona, ji nuo 1948 metų Kūčių gyvena JAV, aktyviai dalyvauja ir amerikietiškajame, ir lietuviškajame gyvenime. Kaip gražiai išsireiškė, „lietuvišką gyvenimą gyvena sau priklausančiu laiku, t.y. po darbų, savaitgaliais ir nemokamai“.
Dabar labdaringo, savanoriško darbo nauda jau grindžiama ne vien tik morališkais, socialiniais motyvais, bet remiamasi ir medicininiais tyrinėjimais. 1984 m. JAV Kardiologų žurnale buvo paskelbti ilgalaikų tyrinėjimų duomenys – mirtingumas tarp tų, kurie padeda kitiems, yra 60% mažesnis, jie būna sveikesni, gyvena ilgiau.
Kas yra visuomeninis kapitalas?
Prelegentė prisiminė nelengvą II Pasaulinio karo pabaigos pabėgėlių lietuvių iš Lietuvos 1944 m. Vokietijoje ir Austrijoje gyvenimą. Jos pačios šeimai teko tą patirti. Nepaisant gana sunkios buities, perkeltųjų asmenų stovyklose buvo organizuojamos mokyklos, kultūrinės, sportinės organizacijos. Žmones vienijo bendras katilas, dėmesys lietuviškumui. Vėliau tas įprotis ir supratimas dirbti savanoriškai, už dyka, už savo lėšas, talkos būdu persikėlė ir į JAV bei kitas šalis, kur pateko lietuviai pabėgėliai.
E. Vaišnienė pasirėmė ilgalaikiais valstybinio valdymo tyrinėjimais Italijoje, kur apie 1970 metus buvo ivykdyta decantralizacija ir 20 regionų įgijo didelį savarankiškumą. Po 20 metų tyrinėjimų paaiškėjo, kad regionai vystėsi gana skirtingai.
Patį didžiausią skirtumą padarė žmonių bendravimo būdas, laikymąsis taisyklių, rūpinimąsis kitais. Dabar atsirado toks terminas – visuomeninis kapitalas, t. y. žmonių būrimąsis į įvairias asociacijas, būrelius, organizacijas. Kur to visuomeninio kapitalo daugiau, ten ir gyvenama geriau, mažiau verkšlenama, mažiau laukiama malonių iš valdžios.
„Visuomeniškai veikti išmokti tai tas pats, kas yra išmokti važiuoti dviračiu“, - teigė viešnia. Kaip niekas dar neišmoko važiuoti tik žiūrėdamas į dviratininką, taip išmoks dirbti tik dirbdamas, dalyvaudamas įvairioje visuomeninėje veikloje.
JAV lietuvių veikla XX amžiuje
Pasak E.Vaišnienės, JAV lietuvių veikla pagrįsta labai aukšto lygio visuomenine veikla. XX a. pr. iš Lietuvos važiavo skurdžiai, beraščiai, dirbo sunkiausius ir juodžiausius darbus, bet jie kūrėsi, būrėsi, jungėsi, statė bažnyčias, mokyklas, būrė chorus, operas, knygynus, steigė laikraščius, kurių vienas „Draugas“ eina nuo 1909 metų, organizacijas.
Po II Pasaulinio karo į Vakarus pabėgo 60000, iš jų į JAV atvyko apie 30000, nemaža jų tarpe buvo mažamečių ir vyresnio amžiaus žmonių. Gyvenimo pradžia daugeliui irgi nebuvo lengva, bet iš Europos buvo atsivežti įgūdžiai dirbti lietuvišką darbą. Ir šita karta steigė šeštadienines mokyklas, chorus, žurnalus, aukojo ir rinko pinigus, išleido vadinamąją 37 tomų Bostono lietuvišką enciklopediją ir 9 tomų angliškąją.
Ypatingai buvo švenčiama Vasario 16-oji, rengiamos vaišės už pinigus, renkamos aukos. Taip ir išaugo Lietuvių Fondas iki 20 milijonų dolerių kapitalo, už jo procentus ir dabar vystomas švietimas, organizuojamos Dainų Šventės, kūrybinės stovyklos.
Po 1990 kovo 11 į Lietuvos atstovybes, į pačią Lietuvą plūstelėjo nemaža lietuvių iš JAV, kurie laikė savo pareiga dirbti Lietuvai. Prelegentė paminėjo ir dabar diplomatinėje tarnyboje dirbančią Gintę Damušytę, kunigą Saulaitį, kitus mokslo, meno žmones.
Pagalba žmogaus smegenims
Pasak E.Vaišnienės, egoistiškas teiginys „gyventi sau“ ir gyvenimas pagal tokį principą, arba, ,kaip ji sakė, „amoralus šeimizmas“ savaime nėra nei blogai, nei gerai. Yra blogiau tik pačiai visuomenei.
2006 m. JAV buvo paskelbti naujausi tyrinėjimai apie žmogaus smegenis. Nustatyta, kad teigiami jausmai keičia jų cheminę sudėtį. Ponia Elona pateikė gana paprastą pavyzdį: eina žmogus, užkliūva už kažko, pargriūva. Kažkas puola jam padėti, pakelia. Tyrinėjimais teigiama, kad tiek pakeltajam, tiek ir keliamajam tuo metu labai pagerėja smegenų būklė, ją pagyvina teigiami jausmai. Įdomiausia, kad tuo metu gerėja ir matančių tą pagalbą vieno kitam smegenų veikla. Aišku, atvirkštiniai dalykai veikia neigiamai.
Galima gyventi geriau, padedant artimui savo
Ar lietuviai pavydi vienas kitam?Ar jau jie yra baisūs egoistai? E.Vaišnienė nenori kategoriškai su tuo sutikti ir leidžiasi į istorines paraleles. Iki 1918 m. valdžia Lietuvoje priklausė ne lietuviams, buvo valdoma per vietininkus. Lietuvius vienijo bendravimas, senojo kaimo tradicijos, tendencijos, kurios buvo perneštos su pirmąja emigracija į JAV.
Lietuvą 1918 – 1940 kūrė žmonės iš kaimo, kur buvo aukštas visuomeninis kapitalas. Į Vakarus 1944 m. pasitraukė tų žmonių vaikai. Tarybinės okupacijos metais valdžia sąmoningai naikino visuomeninį žmonių kapitalą, žmonių pasitikėjimą vienas kitu. Prelegentei tuo teko asmeniškai įsitikinti, kada 1972 m. jos vyras 3 mėnesiams buvo pakviestas dirbti Lietuvoje. Kadangi jis kategoriškai atsisakė vykti be šeimos, tai kartu su juo vyko ir Elona su vaikais, kaip ji sakė, „buvome bene pirma amerikoniška lietuvių šeima, ,kuriai tai buvo leista“.
Bežlungant Tarybų Sąjungai ir atsiradus Lietuvoje Sąjūdžiui, vėl tarsi buvo prisimintos senos tradicijos, pakilo pasitikėjimo vienas kitu, visuomenine gerove banga. E.Vaišnienė nenori visiškai sutikti su dabar dažnai girdima nuomone apie žmonių pasyvumą, pilietiškumo ir tarnavimo savanoriškuose darbuose stoką. Ji minėjo gražias iniciatyvas, „Civitas“ klubo veiklą 38 rajonuose, 2006 m. įsikūrusią lietuvių, gyvenusių JAV ir grįžusių į Lietuvą, draugiją, Lietuvai pagrąžinti draugijos veiklą, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizaciją, turinčią apie 40000 narių.
Atsakydama į biržiečių klausimus, viešnia dar pažėrė keletą teiginių, rodančių visuomeninio aktyvumo, darbo ir pagalbos kitiems svarbą. Vienišumas silpnina bendrą kūno atsparumą, yra ryšys tarp nepasitikėjimo kitais ir mirtingumo. Įsitraukti į visuomeninę veiklą sveikiau, nei mesti rūkyti. Galima gyventi geriau, darant gera kitiems.
Antanas Seibutis
