Kiekvieną dieną žiniomis apie gilėjančią ir greitėjančia krizę mus gąsdina ir slegia beveik visi Lietuvos žiniasklaidos kanalai.
Greitėjantis gyvenimo tempas, chronišku virstantis nuovargis, prastėjanti sveikata – visa tai tapo lyg ir savaime suprantami ir neatsiejami šiuolaikinio žmogaus palydovai...
Todėl, šiandien kaip niekada yra aktualus mokėjimas džiaugtis, pastebėti tas smulkmenas, iš kurių susideda kiekviena mūsų gyvenimo diena. Tai iš tiesų Didis mokėjimas. Ir to reikia mokytis.
Mokytis dėkoti vien už tai, kad šiandien pabudome ir ant savo skruostų pajutome spindulėlį saulės.
Mokytis džiaugtis tuo, kad esame, kad kvėpuojame ir gyvename.
Mokėjimas džiaugtis, kaip minėjau, didis mokėjimas. Ir kuo mažesni mūsų reikalavimai gyvenimui ir besikeičiantiems įvykiams – tuo vis platesnis ir gilesnis tampa mokėjimas džiaugtis ir vertinti mūsų gyvenimą.
Štai, ėmė lyti – mums džiaugsmas. Išgirdome paukščių čiulbėjimą už lango – vėl pasidžiaugėme. Nusišypsojo nepažįstamas praeivis gatvėje – mūsų širdį ir vėl užliejo džiaugsmas!
Ir taip visą laiką. Visą laiką išsaugojame ir didiname savyje mokėjimą džiaugtis viskuo, kas mus kiekvieną dieną supa.
Taip mes išsaugome ne tik įprotį džiaugtis, bet ir sugebėjimą kasdien atsinaujinusiu žvilgsniu pasižiūrėti į pasaulį. Mes išsaugome tą naujumo ir stebuklo pojūtį, kuris mums būdingas buvo tik vaikystėje. Mes išsaugome susižavėjimo gyvenimu ir laimės jausmą, kuris leidžia mums kiekvieną dieną gyventi lengvai ir laimingai.
Taip pamažu pradedame suprasti, kad išoriniai faktoriai ir situacijos jokiu būdu negali sugriauti mūsų vidinio pasaulio ir ramybės, tiesa, jei patys neleisime to padaryti...
Žinoma, kiekvienas turime sunkumų ir begales užduočių, kurias verta įveikti, kad galėtume vystytis ir eiti toliau. Bet, tai visai nereiškia, jog šios užduotys turi sujaukti mūsų vidinę ramybę. Mūsų vidinio džiaugsmo dangaus neturi temdyti jokie rūpesčių debesys.
Mokėjimas džiaugtis, mokėjimas naujai pažvelgti į mus supantį pasaulį – labai didelė dovana, kurią kiekvienas žmogus sau gali pasidovanoti pats.
Bet, jei mes neišmoksime sukoncentruoti į tai savo dėmesio, o nukrypsime į išorinius atributus ir poreikius, tai ilgainiui mūsų gyvenimas taps nepakeliamu.
Mes pradedame nebepastebėti to gero ir šviesaus, kas jau dabar yra mūsų gyvenime. Mes nustojame pastebėti ir švęsti tuos laimėjimus, kurie dar vakar mums buvo nepasiekiame. Ir, svarbiausia, kuo daugiau mes tampame priklausomi nuo išorinių atributų ir aplinkybių, tuo daugiau nelaimingi tampame.
Mes nustojame jausti pasitenkinimą tuo, kas vyksta mūsų gyvenime būtent šią akimirką. Mes tik laukiame arba vaikomės ateities viziją, kuri neaišku ar iš viso leisis sugaunama, o jei ir sugausime, tai dar visai nereiškia, jog pagaliau tapsime laimingi.
Tokiu būdu, taip besielgdamas žmogus susikuria sąlygas ir apribojimus savo laimei ir ramybei pats. Jam ima atrodyti, kad jei kada nors įvyks koks nors įvykis ar jo gyvenime atsiras koks nors žmogus, arba jam padidins atlyginimą, arba jis įsigys pageidaujamą daiktą – tai tik tada jis pagaliau taps iš tikrųjų laimingu.
Bet, kartu su kažkokiu įsigytu daiktu ar atsiradus gyvenime vienai ar kitai aplinkybei, laimė paprastai neateina. Laimė tiesiog yra!
Laimė yra kartu su Jumis, kai Jūs paprasčiausiai sėdite ir suvokiate aplinkinį pasaulį, jaučiate dabarties momentą, save, jaučiate tą saldų susiliejimo ir harmonijos su visu pasauliu jausmą
Tai ir yra laimė. Ir ne todėl, kad atsitiko kažkas, kas buvo seniai sumanyta, o dėl to, kad Jūs esate toks, koks esate ir esate ten, kur esate. O visa kita...
Na, visa kita taip pat įdomu, bet tai daugiau dėl pramogos, kad Jums šiame pasaulyje nebūtų liūdna . O, tam, kad pajusti Laimę - „visa kita“ kartais tik trukdo...
Taip kad, stenkitės kiekviena savo gyvenimo akimirka pasidžiaugti iki soties!
Kiekviena minute, kiekviena diena, kiekvienu įvykiu, kiekvienu susitikimu.
Tai Jūsų gyvenimas ir neverta skubėti, nugyventi jį greičiau, strimgalviais nulėkti į nesuprantamą ateitį ar į jau nugyventą praeitį.
Tai Jūsų gyvenimas, todėl būtina išmokti jį vertinti. Išmokti pragyventi jį taip, lyg rytoj nebeatmerktumėte akių.
Juk iš to, kas su Jumis vyksta būtent šiandien ir dabar, daugiau niekada niekas nepasikartos. Tokios dienos ir tokio įvykio, tokių susitikimų ir aplinkybių Jūsų gyvenime daugiau niekada nebebus.
Tad, ar verta taip skubėti viską kuo greičiau pergyventi? Pralėkti? Niekur net nestabtelėti?
Ar nebus po to nepaprastai gaila, kad taip nepastebimai, taip greitai, tiesiog kaip viena akimirka pralėkė visas gyvenimas... lyg ir pro šalį?
