„Norėčiau paklausti, ko griebtis žmogui, kurį užklupo mirtina liga ar pikta lemtis, kurios jis negali pakeisti. Nusilenkti tam ar kovoti toliau?“ – teiraujasi Kazys iš Marijampolės.
Atsako psichologė Rūta Klišytė.
„Dieve, dovanok nuolankumo, kad priimčiau tai, ko negaliu pakeisti, duok drąsos pakeisti tai, ką keisti būtina, ir suteik mums išminties, kad atskirčiau pirmąjį dalyką nuo antrojo“, – turbūt šis senas posakis jums, gerbiamas Kazy, girdėtas. Manding, tai – Rytų išminties perlas, nors vokiečiai priskiria jį savo tautiečiui filosofui F.K.Etingeriui. Vakariečiams ši mintis yra tikras išsigelbėjimas, kaip ir mums, lietuviams, linkusiems į kraštutinumus: arba beatodairiškai drąsiai galva daužome sieną, arba vilties netekę griebiamės virvės... Iš tikrųjų jei nebus minėtos išminties, nei drąsa, nei nuolankumas neišgelbės. Tačiau išminties neįgysime, Dievui pirštu pamojus, tad lyg pro miglą tenka irtis jos link patiems.
Bet kas gi slypi žodžiuose „tai, ko negaliu pakeisti“? Neišsipildžiusios svajonės? Meilės trūkumas? Neteisybė? Gyvenimo trapumas? Turbūt daug kas su tuo sutiktų, o ir jūs, Kazy, minėjote vieną iš šių neišvengiamybių. Bėgti nuo jų, kovoti su jais, slėptis nuo jų ar juos neigti yra bergždžias reikalas, jei nebus aiškaus suvokimo to, kas su mumis vyksta, ir tinkamo įvertinimo. Atsisakę priešintis tam, kas neišvengiama, galime sutaupyti jėgų ir pasidairyti naujų galimybių bei skirti tam daug dėmesio. Nusprendę kovoti su tuo, kas įveikiama, rasite, savo pačių nuostabai, ir jėgų, ir pasitikėjimo, ir bendraminčių.
Sakysite, bepigu čia man kalbėti: kai gyvenimas slysta iš rankų, dažnas patiria tokį stresą, jį apima tokia neviltis, kad pono F.K.Etingerio tiesa lieka kažkur anapus... Juk mūsų krašte vertingu laikomas tik sveikas, jaunas, darbingas, dar geriau – turtingas žmogus. Ši nuostata žmogų, kuris netenka jaunystės, sveikatos ar nesukaupia turtų, verčia pasijusti bejėgiu, tarsi nuskriaustu vaiku, kuris gavo rykštele ir nesuvokia, už ką ir kodėl.
Tačiau pamėginkite, Kazy, bent mintimis pakilti virš tokio požiūrio ir žvilgsniu aprėpti daugiau: ar jūsų gyvenimas nėra pavaldus gamtos dėsniams, ar jis nėra priklausomas nuo Visatos, nepaisančios mūsų planų, alsavimo? Vaikas, beje, labiau nei suaugusysis junta šį ryšį ir jaučiasi susijęs su medžiais, gyvulėliais, gamta ir pasauliu. Jei vėl prisiminsite tą ryšį, kurį visu kūnu ir siela visi jutome vaikystėje, bet ilgainiui praradome, jums palengvės. Pajusite, kad vėl valdote gyvenimą, tik jau ne per sveikatą, galią ar turtą, o per išmintį. „Žinau, kad mano gyvenimas jums atrodo nepakeliamas, tačiau ir nesiruošiu jo pakelti. Aš plaukiu visiškai atsidavusi jo tėkmei“, – taip yra išsitarusi viena sunkiai serganti sena vieniša moteris. Gyvenimą ji priėmė ne kaip akmenį po kaklu, kuris seniai būtų ją pragaišinęs, o kaip upę. Vaistų nuo mirtinos jos ligos nebuvo. Tačiau ar išmintis šiuo atveju nėra pats geriausias vaistas?
