Jau įsibėgėjo brandos egzaminų sesija, o netrukus abiturientai šturmuos ir šalies aukštąsias mokyklas. Tas amžinas klausimas, ką studijuoti, kad tiktų ir patiktų ir netektų su diplomu rankoje varstyti darbo biržos durų ar skubiai evakuotis skinti braškių į svečias (o darbštuoliams lietuviams dažnai ir svetingas) šalis kamuoja ne vieną šiemet užveriantį mokyklos duris.
Nors jau ne vienerius metus kalbama, kad būtina aktyviai sudarinėti vadinamuosius profesijų žemėlapius ir skaičiuoti bandant numatyti, kiek ir kokių specialistų reikės ateityje, tačiau esama ir kitos nuomonės – darbo rinka technologijų amžiuje yra tokia dinamiška, kad bet kokie bandymai prognozuoti specialistų poreikį tėra savęs apgaudinėjimas.
Valstybė ir po sovietmečio tvarkosi planinio ūkio principu?
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Nerijus Pačėsa įsitikinęs, kad kalbos apie tikslų profesijų poreikio planavimą yra bandymas rašyti šakėmis ant vandens.
„Vienas iš sklandančių mitų, kad valstybė turėtų kokiu nors būdu pasakyti, kiek ir kokių specialistų. Atrodytų, kad mes kaip tauta blogai jaučiamės, ne valstybė nepašo, kiek ir kokių specialistų jai reikės, atrodytų, kad būtent dėl to studentai nežino, kur stoti, o universitetai – kokias programas ruošti, o galiausiai – turime absolventus, kurie negauna darbo. Atsiranda patogus kelias galvoti, kad jei valstybė vieną dieną apsispręstų, ko jai reikia, tai visų gyvenimas palengvėtų“, - ironizavo aukštosios mokyklos vadovas ir pridūrė, kad tai primena sovietmetį, kuomet visi sektoriai buvo administruojami planinio ūkio principu.
„Dabar mes vėl norim valstybei, o tiksliau ne valstybei, o valdžiai, kurią sudaro trumpam laikotarpiui išrinkti žmonės ir jie nebūtinai turi kompetencijų, kurių iš jų tikimės, leisti nuspręsti, ko valstybei reiks po dešimties, penkiolikos ar dvidešimties metų. Bet juk žmogus studijuoja ne tam , kad patenkinti valstybės poreikį, o tam kad visą savo likusį gyvenimą jis galėtų toliau tobulėti, gebėtų prisitaikyti prie pokyčių ir būti patrauklus darbo rinkoje“, - kalbėjo N. Pačėsa.
Verslo ir technologijų raida – nenuspėjama
Pašnekovo teigimu, studijos turėtų paruošti žmogų aktyviai profesinei veiklai, bet nereikia turėti iliuzijų, kad vieni ar paskaičiavimai apie būsimą specialistų poreikį bus teisingi. „Valstybė negali prognozuoti to, ko ji nevaldo ir gali proguoti tai, ką valdo. Yra tam tikri valstybės sektoriai, tokie kaip švietimas, kai suskaičiavusi mokyklas, valstybė galėtų numatyti, kiek kasmet reikia paruošti mokytojų, kad poreikis būtų patenkinamas. Kitas sektorius – viešasis administravimas, kuomet aiškiai žinoma valstybės valdymo struktūra ir kiek reikia specialistų. Toks principą sgal ir būtų veiksmingas, bet esama tam tikrų apribojimų, kurių pagrindinis, kad skirtingai nei sovietmečiu, valstybė nevaldo žmonių ir jų pasirinkimų.“
N. Pačėsa priminė veikusią sistemą, kuomet po studijų studentai gaudavo paskyrimus į konkrečią darbo vietą ir ribotas galimybes išvykti. „Šiandien valstybė šių elementų nevaldo ir greičiausiai nebevaldys. Valstybė nevaldo žmogaus pasirinkimo: jei studijuoji pedagogika, niekas negali priversti dirbti mokytoju. Ir jei žmogus nusprendė būti mokytoju, valstybė nieko negalės padaryti, jei žmogus norės mokytojauti Lenkijoje ar Danijoje“, - kalbėjo rektorius ir pridūrė, kad kalbant apie tokias sritis kaip verslas ar technologijos, tai valstybė apskritai sunkiai gali numatyti kokius nors pokyčius, nes apskritai nieką negali numatyti, kokie procesai šiose srityse vyks po kelių metų.
Atsakomybė – aukštosioms mokykloms
Pašnekovo teigimu, atsakomybę už specialistų poreikį ir jo realizavimą turėtų prisiimti pačios aukštosios mokyklos. „Šiose institucijose dirba žmonės, kurie turi paramai kompetencijos, kad savo veiklos srityse gebėtų nuspėti būsimus pokyčius. Jie turėtų numatyti, kokių žmonių pasauliui reiks ir kaip tie žmonės turi gebėti prisitaikyti besikeičiančioje aplinkoje“, - sakė N. Pačėsa ir pridėjo, kad valstybė galėtų aiškiau apibrėžti, kaip ji nori save pristatyti kitų valstybių kontekste ir kurios srityse ji nori konkuruoti.
Anot rektoriaus, šaliai būtina aiški strategija ir prisiminė, kokiomis aplinkybėmis Seimas patvirtino Lietuvos strategiją „2030“ ir pakomentavo, kad niekas negali būti tikras, kad po rinkimų neatsiras nauja strategija, o po dar kitų rinkimų – vėl nauja.
„Šiuo metu iš valdžios negalima tikėtis ne tik poreikio nustatymo, bet ir apibrėžtos vizijos, kur link ji eina. Strategija turėtų būti tos gairės, kad mūsų jaunimas galėtų orientuotis, kur mūsų valstybė mato savo ateitį: ar mes būsime pigios darbo jėgos teikėjais ar aktyviai dirbsime biomedicinos, lazerių srityje?“, - klausė N. Pačėsa.
Anot rektoriaus, net ir pasakymuose, kad pasaulio gerovė priklausys nuo aukštų technologijų nėra daug tiesos: „Jauni žmonės orientuojami gana klaidingai. Kas gali pasakyti, kiek valstybei reikia filosofų, aktorių, tapytojų, muzikantų? Visi šie pavyzdžiai rodo, kad kokių nors nustatymų tikėtis iš valstybės yra gana naivu. Aukštasis mokslas – ne amato mokymasis, o visapusiškas sprendimas jauno žmogaus gyvenime ir to amato, kurio reikia šiandien, rytoj jau gali nebereikėti. Universitetas turi parengti žmogų, kuris gebės prisitaikyti tam tikroje srityje.“
Už technologijas taps svarbesnis kūrybinis potencialas
Apibendrindamas savo pastebėjimus rektorius išsakė mintį, kad pasaulio ateitis nepriklausys nuo technologijų, kur kas svarbesnis vaidmuo teks žmonių kūrybiniam potencialui.
„Technologijos yra priemonė, turinti labai trumpą galiojimo laiką lyginat su pasaulio istorija. Jei susikoncentruosime tik į technologijas, negalėsime kalbėti apie progresyvią visuomenę ir socialinius santykius, pilietiškumą ir pan., nes būtent į šiuos dalykus nukreipti socialiniai ir humanitariniai mokslai“, - kalbėjo N. Pačėsa ir patikslindamas savo mintis teigė, kad būtent socialus žmogus kuria ir buria aplink save bendruomenę, padeda visuomenėje susidaryti inovacijų terpei ir pan.
