Šį mėnesį apstu sensacijų. Netikėtai prabilo slaptasis policijos informatorius, susijęs su Drąsiaus Kedžio istorija. Jei pateikiami faktai yra tikri, visuomenė turėtų pašiurpti nuo teisėsaugos nekompetencijos. Ne mažiau baugūs dalykai apie mūsų valstybės veikėjus atskleidžiami ir neseniai išleistoje Valdo Adamkaus knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“.
Šie iš pirmo žvilgsnio skirtingi įvykiai iš tikrųjų verčia daryti vieną skaudžią išvadą – esame nesaugūs šioje teisine valstybe besivadinančioje šalyje. Kaip jaustis paprastam piliečiui, jei žiniasklaidoje teigiama, kad pranešus policijai apie planuojamą žmogžudystę niekas į tai rimtai nereaguoja. Maža to, po įvykusio nusikaltimo tokiam informatoriui tenka baimintis dėl savo saugumo, mat yra akivaizdus aplaidaus teisėsaugos darbo įrodymas, tad žmogui telieka kreiptis į žiniasklaidą.
Tai tik spėlionės, nes pareigūnai nieko aiškaus nepasako, tik lemena tuos pačius atsibodusius žodžius: „vyksta tyrimas“, „po tyrimo viskas paaiškės“. Bet turime karčios patirties, kad tokie tyrimai ne tik neišsklaido miglos, o tik patręšia dirvą visokioms sąmokslo teorijoms, kurios su pasimėgavimu aptarinėjamos parduotuvėse, giminių susibėgimuose, draugų, bendradarbių rateliuose.
Nesaugus dabar ir Prezidentas Valdas Adamkus, nors turi jam valstybės priskirtą apsaugą. Prokurorai kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), kad šis išsiaiškintų, ar Prezidentas neatskleidė valstybės paslapčių savo knygoje. Jei taip, būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, Prezidentui grėstų baudžiamoji atsakomybė.
Taigi V.Adamkus dabar šiek tiek panašus į slaptus valstybių dokumentus viešinančio portalo „WikiLeaks“ įkūrėją Julianą Asanžą. Tiesa, pastarasis sukėlė JAV valdžios rūstybę, kai internete buvo viešinama informacija apie po devyniais užraktais slėptas karines operacijas, diplomatų ataskaitos, atskleisti dokumentai, kurie mini visame pasaulyje išsibarsčiusius JAV svarbius strateginius objektus – povandeninius kabelius, žaliavų išteklius, strateginės reikšmės įmones įvairiose valstybėse.
Ar ką nors panašaus atskleidė ir V.Adamkus? Pasirodo, teisėsaugos rūstybės jis galėjo sulaukti aprašęs knygoje, kaip 2005 m. Vilniaus apygardos teismo pirmininką Artūrą Šumską ir tuometį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vadovą Vytautą Greičių įkalbėjo pakeisti sprendimą neleisti klausytis diplomatais prisidengusių Baltarusijos šnipų telefono pokalbių. „Pasikviečiau Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių ir Vilniaus apygardos teismo pirmininką Artūrą Šumską. Pastarojo paprašiau paaiškinti sprendimo nesankcionuoti klausymosi motyvus. Tiesiai pasakiau, kad tai kelia grėsmę Lietuvos valstybei. Po pusvalandžio aiškinimosi išgirdau, kad teismas leis klausytis šnipų pokalbių“, – rašoma Prezidento knygoje.
Kažkodėl nesulaukėme Teisėjų tarybos paaiškinimo, ar teisėjai iš tiesų sąmoningai arba nesąmoningai galėjo ir tebegali trukdyti demaskuoti šnipus, veikiančius prieš mūsų šalį. Koks apskritai teismų ir VSD santykis vykdant kontržvalgybinę veiklą? Pagaliau įdomu, ar politikai iš principo gali taip paprastai pasikviesti teisėjus ir priversti juos pakeisti sprendimus. Vietoje to VSD prašoma aiškintis, ar knyga nėra valstybės paslaptis išviešinantis leidinys. Lyg tai būtų labai svarbu paprastam žmogui.
Eiliniams gyventojams išties labai aktualūs knygoje aprašomi korupciniai Ūkio ministerijos veiksmai proteguojant energetikus. Pamatome, kaip oligarchinės monopolijos gali veikti valdžios atstovus, mokėti jiems didžiules kasmėnesines išmokas. Knygoje aprašomas tuometinis Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas sako, kad buvo atlikti teisėsaugos, mokesčių inspekcijos tyrimai, kurie nieko bloga jo veikloje nenustatę. Bet štai kaip V.Adamkus aprašo epizodą, kai gauna Specialiųjų tyrimų tarnybos pažymą: „Stvėriausi už galvos. Akis bado jo (A.Ignoto – aut. past.) neskaidrūs, net aiškiai korupciniai ryšiai.“ Kyla paprastas klausimas: kodėl tie ryšiai nebadė ir nebado akių teisėsaugai.
Taip norėtųsi pasakyti, kad V.Adamkus labai neteisus ir iš tiesų mes palaimingai gyvename skaidrioje valstybėje, tačiau tos lendančios ylos visgi skaudžiai duria. Antra vertus, be šių dūrių, negerovių traukimo į dienos šviesą, diskusijų sukurti demokratišką, ne klanų, o piliečių valdomą valstybę nebūtų vilties.
VL žurnalistas Saulius Tvirbutas
