„Gete jau visi iš vakaro žinojo, kad laukia kažkoks įvykis ir vėl bus atrinkti žmonės žudymui. Nieks nemiegojo jau tą naktį ir 6 valandą ryto privalėjo būti visi aikštėje. Ta diena buvo ne tokia kaip šiandien. Buvo šalta, buvo niūri diena“, – prisimena Didžiosios akcijos liudininkė Fruma Kučinskienė.
Ši žydų atranka ir siaubingos žudynės spalio pabaigoje vadinamos Didžiąja akcija, jos metu Lietuvoje sušaudyta daugiausia nekaltų civilių žydų vienu metu.
Daugiau kaip 30 tūkstančių žydų laukė gestapo karininko galvos ar rankos mostu priimamo sprendimo – gyvensi ar mirsi.
„Mūsų eilė priėjo į dienos antrą pusę, mano tėvas turėjo darbo pažymėjimą ir turėjo viltį, kad mes galbūt pateksime į gerąją pusę, ir prisimenu, kaip mes priėjome prie to nurodančiojo, į kurią pusę. Tai buvo Rauka, kuris rodė, ir jo pirštą. Aš net prisimenu, jis rodė pirštu, į kurią pusę“, – sako F. Kučinskienė.
„Vykdė šaltą aritmetiką, rūšiavo žmones, kurie tinkami darbui ir kurie turi būti sunaikinti. Daugiau kaip 4000 sudarė vaikai. Kodėl vaikai buvo atrenkami? Nes jie negalėjo dirbti, jie negalėjo būti naudingi Reichui“, – pasakoja IX forto muziejaus atstovas Vytautas Petrikėnas.
Susirinkusieji žydai greitai susivokė, kuri pusė yra pasmerktųjų mirčiai – joje rikiavosi seneliai, neįgalieji, moterys ir vaikai.
„Didžiosios akcijos metu aš netekau senelių iš mamytės ir tėvelio pusės, mano brolį tėveliui pavyko pertraukti į gerąją pusę“, – dalijasi F. Kučinskienė.
Per stebuklą gerojoje pusėje atsidūrė Gita Germanaitė, beje, tą 41-ųjų spalio 28-ąją šventusi vos antrąjį savo gimtadienį. O jos tėvas, mama – visa šeima buvo sušaudyta.
„Jos tėvas negalėjo vaikščioti. Per pirmąją sovietinę okupaciją jis buvo išvežtas kasti apkasus ir gavo traumą, mama jį stūmė vežimėlyje. Vienintelė teta Riva su ketverių metų dukra buvo pasiųsta į kairę pusę ir, kaip pati Gita pasakoja, ji nepamenanti, kas ją stumtelėjo šitam žingsniui, ir ji perėjo į kairę: matomai, gal ir ketverių metų mergaitė patraukė, ir tetos dėmesys, o gal ir tėvai patys stumtelėjo“, – mano V. Petrikėnas.
Rivos Felerytės istorija pasakoja, kad atrankos dieną jai buvo tik šešeri. Tačiau jos atmintyje buvo ryškiai įstrigę nesuvokiami žydų tautos naikinimo momentai.
„Jos tėvas – labai žymus vaikų gydytojas tarpukario Lietuvoje, jis buvo paskirtas į kairiąją, į gerąją pusę. Tačiau jo žmona pateko į dešiniąją pusę. Jis pagriebė savo žmoną už rankos ir vokiškai pasakė: „tai mano moteris“ ir ryžtingai ją patraukė. Besibaigiant karui, jie slapstėsi metalo fabriko rūsiuose, po karo išliko gyvi ir pasitraukė į Izraelį“, – kalbėjo V. Perikėnas.
Kai kurių žmonių gyvybę per Didžiąją akciją išgelbėjo tai, kad šalia stovėjo žinomi žydai, kitus dar bandė gelbėti ir žydų seniūnų taryba.
„Neseniai išėjo Feika Kaganskienė, atsitiktinumo dėka ji pakliuvo į gerąją, jau ją buvo pasiuntę į blogąją, bet ją ištraukė iš ten. Žydų seniūnų taryba labai didelį vaidmenį čia atliko, kuri buvo atsakinga už visą tvarką, turėjo ją palaikyti, bet jie išgelbėjo apie kelis šimtus žmonių, jie sugebėjo iš blogos pusės pertraukti“, – teigia Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.
Atrinktieji į blogąją pusę – maždaug 9000 žmonių – kitądien 41-ųjų spalio 29-ąją atvesti į IX fortą. Juos vedė didžiuliais būriais, slėpdami nuo žmonių akių. Iš Vilijampolės, Milikonių kalnu, per dabartinius Šilainius ir akmenimis grįstu keliu iki IX forto.
„Žmonės buvo dalinai išrengiami iki apatinių rūbų, tai vėlgi yra tam tikras pažeminimo aktas. Taip pat, kaip žiauriai beskambėtų, – dėl pragmatinių sumetimų. Dalis tų, kurie dalyvavo šaudant žmones, norėjo pasisavinti jų turtą, todėl buvo surenkami laikrodžiai ar kiti vertingi daiktai.
Plynėje buvo iškasti grioviai, užkūrus plerpiantį sunkvežimį, tikintis, kad aidas neišnešios šūvių garso po Kauną, nors buvusieji gete sako tądien vis tiek girdėję be paliovos pokšint. Visi sušaudytieji mesti į duobę – eilė po eilės, užberiant kalkėmis. Žydus visą dieną be paliovos šaudė apie 10 vokiečių kariškių ir 30 lietuvių kariškių iš 3-iosios kuopos. Tądien, tarpais gerdami degtinę, jie nužudė 9200 žydų – 2007 vyrus, 2920 moterų ir net 4273 vaikus.
„Vaikiški žaislai, emaliuoti kibirėliai, vaikiški batukai, segtukai, šukytės ir maži akinukai – tai eksponatai, kurie gali daug papasakoti“, – kalbėjo V. Petrikėnas.
„Tuštuma.. kiekviena šeima gedėjo ir meldėsi, ir, svarbiausia, kad jie galvojo, kad tas pats laukia ir jų“, – sako Kauno žydų bendruomenės pirmininkas G. Žakas.
Išlikusieji, bemaž 20 tūkst. žydų, su nerimu gyveno toliau gete. Nujausdami, kad akcijos kartosis, žudynės nesiliaus. Tėvai ieškojo įvairiausių būdų, kaip išgelbėti vaikus. Visos trys jau minėtos istorijos – Frumos, Gitos ir Rivos – baigėsi sėkmingai, jos, kaip dar beveik 400 geto vaikų, buvo išgelbėti – kas išnešti bulvių maiše, o kas tiesiog aklai paleidus į naktį pas nepažįstamus žmones. O sužinojusieji, kad artėja akcijos, slėpėsi, kaip išmanė.
Štai Tobijas Jafetas pasakoja, kaip išvengė vaikų akcijos.
„Aš pasislėpiau palėpėje prie triušių, turėjau pasidaręs tokį sandėlį, žolės ten sausos, aš ten įlindęs buvau, paleidęs triušius, kad jie lakstytų, ir tai mane išgelbėjo.“
Vėliau jis paliko geto teritoriją, slapstėsi lietuvių šeimose ir liko gyvas. O štai jo mamai bandymas išsigelbėti iš geto baigėsi tragiškai, nors ji bandė papirkti sargybinius ir jiems atidavė visas brangenybes.
„Nuėjo prie Varnių vartų, susitarė su ten saugojusiais, kad ją išleistų, o ji atiduos visa tai, ką ji turėjo, ji atidavė visas brangenybes ir išėjo į Panerių gatvę, ten pat, kur ir aš išėjau, bet jai toli nereikėjo eiti, nes tas pats sargybinis ją užmušė, nušovė.“
Šiandien Kauno geto vartus Vilijampolėje primena simbolinis menininko Vytenio Jako kūrinys – „Degantys akmenys“. Naciai likusiuosius gete kasdieną varė keletą kilometrų pėsčiomis į priverstinius darbus – vienus iš Vilijampolės į Aleksotą statyti oro uostą, kasti žemių. Kitus į ligonines kuopti patalpų ar tvarkyti drabužių.
„Raktai, žmonės vis dėlto palikdavo namus užrakintus, jie išeidavo turėdami raktus su savimi, ką tai reiškia. Jie turėjo viltį sugrįžti, atrakinti namus ir gyventi įprastą gyvenimą, tai laikina, tai pasibaigs“, – sako V. Petrikėnas.
Deja, savų namų durų daugeliui Kauno gete buvusių žydų taip ir nepavyko daugiau atrakinti – nebeliko jų pačių arba namų. O gete žydai bandė gyventi kiek įmanoma įprastą gyvenimą, su savomis šventėmis, mokslu, kultūra. Viena Kauno geto daina buvo sukurta daugybės mirčių akivaizdoje.
Geriausi Kauno muzikantai žydai su savimi į getą pasiėmė ir muzikos instrumentus, bet po Inteligentų akcijos dar 1941 rugpjūtį bijojo prisipažinti esantys profesionalūs muzikantai. Tad savo instrumentus ir talentus slėpė, kartais net po žeme. Ir tik 1942 vasarą suformuotas orkestras iš 35 instrumentalistų ir 5 vokalistų. Jie mirčiai kasdien į akis žiūrintiems geto žmonėms surengė apie 80 koncertų, kuriuos pradėdavo ilga pauze, tarsi tylos minute pagerbiant žuvusius.
Baigiantis karui, deja, didžioji dalis artistų buvo išvežti į koncentracijos stovyklą arba nužudyti naikinant getą 1944-aisiais liepą.
Greičiausiai nėra nė vienos žydų šeimos, kurios nebūtų palietusi Holokausto šmėkla:
„Iš savo giminės aš priskaičiuoju per visą geto laikotarpį, kur aš jau žinau, nes paskui nebeliko, pas ką paklausti, tai 30-33 artimų giminių vardus, ir visą mano šeimą. Mano tėvai nužudyti likviduojant getą, mano brolis nužudytas likviduojant getą. Tetos brolių žmonos ir tėvelio seserys linksmos, gražios – nėra nė vienos“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi F. Kučinskienė.
Dalį gyventojų naikinant getą 1944 liepą išgelbėjo jų pačių įsirengti bunkeriai, dauguma išlikusių gyvų į Kauną negrįžo.
„Mano mama ir dar dešimt žmonių slėpėsi bunkeryje po malkine. Trisdešimt dienų. Buvo karšta. Puolė žiurkės ir vabzdžiai. Jei tai būtų trukę ilgiau, vargu, ar būtų išgyvenę. 44-ųjų rugpjūtį, viskam aplink nutilus, kažkas turėjo išlįsti ir apsidairyti. Mano mama niekam kitam neleido. Apsidairyti išėjo ji.
„Esu nepanaši į žydę“ pasakė. Aplink buvo vien griuvėsiai“, – pasakoja išgyvenusi Kauno gete Diane Cypkin.
Po karo gyvi liko vos keli tūkstančiai Kauno žydų, savo liudijimus jie paliko įrašuose ateities kartoms, dauguma jais pasidalinusių siaubingų įvykių metu buvo dar vaikai arba paaugliai. Išgyvenusieji emigravo, daugiausia į Izraelį.
