Prieš 8 metus dar būdamas rezidentu gydytojas darbą Skubios pagalbos skyriuje be pagražinimų ir nestokodamas humoro aprašė savo knygoje „Pragaro ambulatorija“.
Šiandien sukaupęs jau 10 metų darbo patirtį šiame skyriuje ir per savo rankas „perleidęs“ tūkstančius pacientų, jis konstatuoja, kad rezidentūros metai būna išties labai sunkūs, tačiau laikas daug ką sustato į savo vietas.
„Tie 5 metai labai išsunkia ir išvargina. Į tave visi žiūri kaip į tą, kuris viską gali, moka. Turi nuolat rodyti motyvaciją, budėti dienomis ir naktimis, keliauji per tuos dešimtis skirtingų skyrių, kuriuose niekada nedirbsi. Po to galiausiai nusėdi viename ar dviejuose skyriuose, pamatai, kaip viskas vyksta, viskas stabilizuojasi. Išmoksti palikti darbą darbe, dabar jau ir pats mokau rezidentus, skyriaus vedėją pavaduoju. Tikrai nesigailiu pasirinkęs tokį darbą“, – pasakoja A. Černauskas.
Apie darbo Skubios pagalbos skyriuje realijas, atvejus, kai gydytojai padaro viską, o žmogus vis tiek numiršta, agresyvius ir ligų ieškančius pacientus – naujienų portalo tv3.lt interviu su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus vyresniuoju gydytoju Andriumi Černausku.
„Nebėra taip smarkiai nustebinančių atvejų“
Prieš 8 metus savo knygoje Skubios pagalbos skyrių pavadinote „Pragaro ambulatorija“. Šis apibūdinimas vis dar toks pats, ar sukaupta 10 metų darbo čia patirtis ką nors keičia?
Išlikę tai (šypteli). Būna momentų, kai vieną kitą valandą dirbti, atrodo, normalus darbas, ateina pacientas, pakonsultuoji, ištiri, ir aš laimingas, ir pacientui viskas gerai. Ir tada 8 pacientai per 5 minutes užregistruoti, tu juos visus imi pačiu didžiausiu greičiu, persiunti specialistams ir galvoji, kas sukėlė tą kataklizmą, kaip iš jo išeiti, kas bus... Faktas, kad tada nebegali suteikti tokios paslaugos, kaip norėtum. O juk dažnas gydytojas yra perfekcionistas.
Kokios emocijos dažniausiai lydi po darbo užvėrus ligoninės duris – pyktis, palengvėjimas, gal džiaugsmas?
Įvairios emocijos. Labai priklauso nuo budėjimo, jei kokią parą dirbi, aišku, kad uždarius duris – palengvėja, atrodo, vėl gyvenimas spalvotas, viskas gerai, niekas nespaudžia, kaip gerai, kad dar esi sveikas, jaunas. Bet per budėjimą, būna, tos blogos emocijos išsilieja, tada jas ir gauni suvirškinti.
Yra koks atvejis, įstrigęs gerąja ar blogąja prasme, ko niekaip nepavyksta ištrinti iš atminties?
Gal čia patirtis veikia, bet nebėra taip smarkiai nustebinančių atvejų, nes visgi ir ta medicina, klinikiniai atvejai turi ribas. Gal rezidentūros metu daugiau visokių atvejų būdavo, ypač iš darbo Vaikų ligoninėje. Su vaikais gali dirbti tikrai ne bet kas, aš – ne iš tų žmonių ir man būtų sunku. Tad gal priminimai yra iš tų laikų, kai, atrodo, vaikui nori tik gero, pyksti, kad tėvai kažko nesužiūrėjo ir dabar turime tokią traumą, kurios 75 proc. atvejų galima išvengti, diagnozuoji, viską surašei, padarei, ką įmanoma geriausiai, o tada tėvai ieško tavęs per socialinius tinklus, grasina, rašo žinutes. Tada galvoji, bet jūs šiuo metu turėtumėte būti su vaiku, ne sėdėti telefonuose, nes būtent tą ir darėte, kai jūsų vaikas susižalojo. Tai smarkia įsirėžė, kad taip gali asmeniškai ieškoti.
O padėkų ar sulaukiate, ar jūsų darbas lieka lyg kažkur šešėlyje?
Išties dažnai esame lyg nematomi, nes jei paciento būklė yra labai rimta, mes esame labai maža tarpinė stotelė, kurios pacientai gal dažnai net neprisimena. Atrodo, viską stengiesi, darai, esi paciento sveikatos advokatas, viską padarai, bet paguldei į operacinę, reanimaciją ar skyrių, ir viskas. Bet taip tikriausiai ir turi būti, nereikia susireikšminti (šypsosi).
Pikčiausia ir nemaloniausia būna, kai viską padarei gerai, suteikei pagalbą ir vis tiek skundą gavai.
Padėkų sulaukiame, kitą kartą ir asmeniškai susiranda budėjusius gydytojus. Kaip tik neseniai džiaugiausi kolegoms, kad tikriausiai pirmi metai istorijoje, kai padėkų gavome 2 daugiau nei skundų (juokiasi). Aišku, pikčiausia ir nemaloniausia būna, kai viską padarei gerai, suteikei pagalbą ir vis tiek skundą gavai.
Visai apskričiai – vos du traumatologai
Kiek karštas dabar metas priėmimo skyriuje? Kylanti temperatūra sumažina pacientų antplūdį ar, priešingai – jį tik padidina?
Karščiai pacientų srautą tik padidina, žmonės aktyviai leidžia laiką, naudoja įvairias transporto priemones, nesilaiko rekomendacijų, tad traumų labai padaugėja. Jei karščiai užsitęsia, padaugėja ir terapinių pacientų – ypač vyresnio amžiaus žmonės dehidratuoja, paprastai jie turi lėtinių ligų, tad jų būklė pablogėja, prireikia greitosios. Tada mes jau aiškinamės, ar tai – kažkas rimtesnio, ar tik skysčių trūkumas. Labai dažnai pasitaiko, kad vyresnio amžiaus žmonėms tereikėtų gerti daugiau skysčių. Kartais, aišku, išlenda ir kokia rimtesnė bėda.
Elektrinių paspirtukų traumos toliau karaliauja?
Tai – „mylimiausi“ pacientai (juokėsi). Daug su kolegomis viešai kalbame apie tai, nešdami žinią, kad žmonės būtų budrūs. Elektrinis paspirtukas – labai baisi transporto priemonė, dėl kurios traumų skaičiai yra drastiški. 2021–2022 m. vien mūsų priėmimo skyrius dėl to turėdavo 600 pacientų daugiau.
Kaip mėgstama kartoti, medicina Lietuvoje nemokama, tai tas pasakymas, kad reikės susimokėti, aišku, užprogramuoja konfliktą.
Kol nebuvo išrastas šis paspirtukas, jų tiesiog nebuvo. Dabar tokių pacientų kasmet turime daugiau nei 600. Ir tie susižalojimai būna įvairiausi – nuo lengvų nubrozdinimų iki galvos smegenų traumų, kaulų lūžių ir net mirties. Jų pasitaikydavo kiekvienais metais, dabar ta tendencija lyg kiek sumažėjo ir norisi tikėtis, kad taip ir išliks.
Priėmimo skyrius vis dar daugiau primena polikliniką, o ne vietą, kur žmonės atvyksta būtinosios pagalbos?
Vasarą poliklinikos tikrai atostogauja, o priėmimo skubios pagalbos skyrius tikrai ne (šypteli). Galime vien apie vieną specialybę pakalbėti – tą pačią traumatologiją. Poliklinikose jos, atrodo, nebelieka, daug labai iškeliauja į privačias įstaigas, kur vėlgi vasarą – atostogų metas. Tai kartais pajuokaujame, kad visai apskričiai mūsų skyriuje lieka du traumatologai.
Traumos reikalauja skubios pagalbos, bet žmonės ateina dėl tų problemų, kurios vargina mėnesių mėnesiais.
Tas visada buvo ir bus. Kuo toliau, tuo tą labiau matome, nes skubios pagalbos skyrius jaučia viską – visas sveikatos sistemos grandis, kurioje kažkas neveikia gerai. Jei sunku patekti į polikliniką, faktas, kad turėsime daugiau pacientų, nes čia durys atidarytos. Taip, galime sakyti, neturite siuntimo, tai ne būtinoji pagalba ir jus apmokestins. Bet dabar kas antram pacientui vienodai – ką čia reiškia kažkokią išmaldą sumokėti, už tai greitai gausiu gero gydytojo konsultaciją.
Pacientai renkasi susimokėti ar vis tik tenka veltis į konfliktus?
Taip, susimoka, bet pasitaiko ginčų. Nes, kaip mėgstama kartoti, medicina Lietuvoje nemokama, tai tas pasakymas, kad reikės susimokėti, aišku, užprogramuoja konfliktą. Faktas, kad gydytojai to nenori ir vengia. Ir aš kaip gydytojas suprantu, kad mažiausiai 50 proc. atvejų bus kažkoks pokalbis apie tai, bet tada sakau, kad tai – ne mano sugalvota, o ministro tvarka. Tai kartais tai labai suveikia, nes pacientai gal galvoja, kad esą aš noriu pasipinigauti, per mažą algą gaunu ar į kišenę noriu įsidėti... Tai ne, taip nėra.
Agresyviems pacientams nuraminti – ir ašarinės dujos
O kaip dėl besisvaiginančių, o vėliau kumščiais mojuoti skubančių tautiečių – šiltasis sezonas taip pat „padovanoja“ daugiau tokių pacientų?
Alkoholis visada yra rizikos veiksnys, didėja traumų rizika, jos sunkėja. Į išgėrusį žmogų turime žiūrėti akyliau, nes tada jam jūra būna iki kelių ir atrodo, kad nukrito ir vos palietė žemę, o randame lūžusią kaukolę, lūžusias rankas, kaulus ir panašiai. Būna visokių degustacijų, tie žmonės, kaip tokiais atvejais mėgstama nurašyti, nėra kažkokie alkoholikai, benamiai. Atrodo, socialinis statusas geresnis, bet kai degustacijų vyksta daug, visko nutinka. Išgėrus atsakomybės laipsnis labai sumažėja – lipama ant paspirtukų, dviračių. Ir vairuotojų, labai gaila, pas mus atveža.
Tenka įsijausti ir į detektyvo rolę? Juk kitą kartą neaiški ne tik paciento būklė, bet ir nuo kokių psichoaktyvių medžiagų jis apsvaigo.
Atrodo, vis daugėja tų pacientų, kur iš pirmo žvilgsnio nesupranti, kas čia vyksta – rimta tai ar nerimta, tai kažkokia liga ar ne. Po to gilinantis, atliekant daugiau tyrimų randame, kad čia yra rimčiau. Būna ir tokių rimtų atvejų, kai žmogus buvo pavartojęs psichotropinių medžiagų, kažkuris momentas iš jo atminties dingo ir dabar neaišku, ką turime. Gali žmogaus klausti, jis, regis, normaliai atrodo, yra sąmoningas, bet kažko anamnezėje nepasako. Tada įsijungia artimieji, GMP personalas ir kitos tarnybos – taip ir renkame po trupinėlį visą paveikslą.
Ne kartą paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, žmogus 6 valandas gulėjo ant kairiojo šono. Atrodo, kas čia tokio, bet toks pagulėjimas duoda, kad suspausti raumenys žūva, prasideda visokie raumenų irimo mechanizmai ir reikia skubiai gelbėti žmogaus gyvybę, net dializių prireikia. Tad to detektyvo darbo yra – jei pasikalbėjimas su pacientu bus paviršutinis, išties daug ką galima praleisti.
Yra kažkokios mados, kuo dabar svaiginasi žmonės?
Nesu toksikologas, su pagrindiniu tokių pacientų srautu nedirbu, tad čia turėčiau atsargiau kalbėti. Bet alkoholis tikrai jau eina į šoną, žmonės dabar nori kitų poveikių. Alkoholis šiaip yra slopintojas, tad jei žmonės buvo labai nerimaujantys, sudirgę, įsitempę, alkoholis padėdavo atsipalaiduoti. Jie to siekdavo, dabar norima priešingo efekto – reikia gyvumo, linksmumo, kažkokios pramogos. Tad vartojamos kitos psichoaktyvios medžiagos.
Patys gydytojai linkę kartoti, kad girtumas – ne liga. Ar tuomet tokių pacientų vieta neturėtų būti blaivykloje?
Faktas, kad su nemažai pacientų tiesiog būna pokalbis – ir gydytojas, ir pacientas galiausiai supranta, kad, žmogau, tu tiesiog girtas, eik namo ir išsiblaivyk, tai – tikrai ne liga. Kita vertus, negalime sakyti, kad visi išgėrę žmonės būna tik išgėrę, mes matome, ką randame po tuo „junk drunk“. Blaivyklos kaip tokios yra, ir čia pacientus jau nukreipiame po gydytojo apžiūros, kai yra objektyviai nustatyta, kad tai yra tik girtumas, o žmogus neturi, kur išsiblaivyti, jį padedant socialinei tarnybai pervežame į blaivyklą. Kad tiesiai iš gatvės vežtų ten – yra tam tikra rizika. Jei greitoji pagalba 100 proc. įsitikinę, kad tai – tik girtumas, veža.
Medikai kaip niekada nūnai daug kalba apie agresyvius pacientus, su kuriais jau darosi sunku susitvarkyti. Istorijos apie skraidančius monitorius priėmimo skyriuje ir kumščiais mojuojančius asmenys – išties kasdienybė?
Deja, turiu pripažinti, kad tokie dalykai pasitaiko dažnai. Tikriausiai nedaug visuomenės sužino apie tai, nes to kai kada dėl vienokių ar kitokių priežasčių viešinti ir negalime. Bet tai vyksta. Negalime to skelbti ir dėl institucinių priežasčių, o ir negi kasdien skalambysime, kas vyksta, kad Lazdynuose vėl ir vėl kažką išdaužė. Tada žmonės pradės bijoti kreiptis pagalbos.
Mūsų pareiga, kaip bebūtų, yra ištirti pacientą, diagnozuoti, suteikti pagalbą, bet kartu tą darant turime pasirūpinti, kad jie patys, kiti pacientai ir medikų personalas būtų saugūs. Jei pacientas pradeda siautėti, turime ir apsaugos darbuotojus. Vėl neseniai žiniasklaidoje paviešintas vaizdas, kaip žmonės filmuoja, kas vyksta laukimo salėje, tai, mūsų akimis, čia dar švelnu buvo (šypteli). Taigi daug šnekama, tai tikrai aktualu, ir, neperdėdamas sakau, situacija tikrai blogėja. Dar nėra Amerika, gerai, kad ne kas antras nešiojasi šautuvą, dar neturime problemų dėl šaudymų, bet darosi panašu, kad to link einama. Nesinori pesimistiškai galvoti.
Nuo kitų metų net keičiama tvarka – gydytojams leista tam tikrais atvejais neteikti planinės pagalbos. Teikiant skubią pagalbą to padaryti neišeina. Kūno kameros padėtų ką spręsti?
To link einame, kad jų jau reikės, nes konfliktų daugėja, vyksta aplinkybių aiškinimasis, kas kiek matė, kiek užfiksavo, ką papasakojo. Jei nėra užfiksuotos medžiagos, tada mes nukenčiame. Kažkas agresyviai pasiautėja, bet po to mes per švelniai atrašome ir lieka, kad mes neva kalti. Nes riba yra labai slidi – žmogui gali reikėti teikti būtinąją pagalbą dėl jo būklės, bet jis tiek agresyvus, kad kelia pavojų mums. Pagrindinė riba, kurią brėžiame – kad mūsų saugumas yra pirmiau, nes jei mus išdaužys, tie laukiantys kiti 50 ar 100 pacientų liks visai be pagalbos.
Žmonės socialiniuose tinkluose vis linkę pasipiktinti medikų darbu skubios pagalbos skyriuje. Ypač lieka šokiruoti, jei ką prireikė pririšti. Kaip suprantu, kitokių priemonių tramdant pacientus neretai ir nėra?
Sunkiausia yra pati pradžia. Jei agresijos atvejis yra labai baisus, galiausiai įsijungs policija, bet ką daryti tas 7 minutes, kol jie atvažiuos. Tai, būna, 5 žmonės, užšokę ant vieno paciento, bando sulaikyti jo galūnes ir kūną nuo judesio ir daužymo, imamės visų priemonių – ir vaistus kartais reikia suleisti, ir antrankius apsauga uždeda, ir ašarines dujas panaudojame.
„Grįžta pacientas namo ir numiršta – ir ką tu gali pasakyti?“
O vadinamųjų pilnaties pacientų dažnai pamatote?
Yra tokių, niekur jie nedings – tų nerimautojų visada buvo ir bus. Ar jų daugėja, statistikos nėra, net jaučiame, kad tikrai nemažėja. Ateina naktis, sutemsta ir tas nerimas padidėja. Ir ką daryti – žmonės tikrai serga ir negali objektyviai įvertinti, ar tas krūtinės skausmas yra tiesiog stuburo ir krūtinės sienos skausmas, panikos ataka, ar tai yra infarktas ir reiškia mirtį. Kitas dalykas, kai jie patiria keliasdešimtą panikos ataką, puikiai žino, kad reikia pakvėpuoti, nusiraminti ir viskas greičiau nei per valandą praeis. Bet pirmus kartus turime juos priimti, pažiūrėti ir teikti pagalbą.
Kas labiausiai yra įsiminę iš budėjimų? Turbūt susiduriate ir su nemažai kuriozinių atvejų.
Kuriozų tikrai pasitaiko, bet sunku net ką išskirti. Per budėjimą atrodo, kad šito tai jau tikrai nepamiršiu, bet praeina savaitė ir atsiranda naujų ir dar įdomesnių atvejų. Štai ateina žmogus 3 valandą nakties ir sako – man skauda šitą tašką 10 metų. Ir tu nebesupranti, kur čia realybė, kur – ne, gal jau pats sapnuoju (juokiasi). Kaip taip galima?
Mano paties praktikoje yra buvę, kai su pacientu nuostabiai pabendrauji, viską padarai, stebi, išstebi, tyrimus padarai, pakartoji, visi ramūs, kad gali išleisti namo. Grįžta namo ir numiršta. Ir ką tu gali pasakyti?
Atrodo, 30-ies, 40-ies žmonės karščiavę ne kartą gyvenime, turi vaikų, kurie sukarščiuoja. Ir tada 3 val. nakties, kai dauguma adekvačių žmonių tokiu metu iš lovos nesikels ir neištempsi jų iš namų, bet kažkas turi žūtbūt išsiaiškinti, kodėl prieš 15 minučių sukarščiavo. Keista būna, sekundėlę ir pikta, ir lyg supranti. Bet pačiam žmogui būtų lengviau išgerti vaistų nuo karščiavimo, atsigerti vandens. Nebent išties jaučia, kad tas karščiavimas kitoks ir savijauta blogesnė nei bet kada gyvenime, tada reikia važiuoti. Bet vargu ar bus ten žaibinis sepsis su karščiavimu...
Įmanoma apsirikti, kai žmogus atvyksta pagalbos, tyrimai nieko blogo nerodo, bet išleistas namo jis numiršta? Ne viena tokia panaši istorija yra ir paviešinta. Gal gydytojas kartais per drąsus išleisdamas pacientą namo?
Tai yra mūsų kasdienybė, apie šią problemą kalbame ir mokomės ją spręsti. Nors dažnai, jei kas nutiko ne taip, žmonės skuba skųstis žiniasklaidai, mano nuomone, visada, jei yra kažkoks nepasitenkinimas, reikia rašyti tam, kas tiesiogiai su tuo susijęs. Labai dažnai matome, kad žmonės išsilieja žiniasklaidoje, o ligoninė skundo taip ir negavo. Tokiu atveju objektyviai, jei būčiau ne gydytojas, sakyčiau, kad man tai yra neįdomu, tai – tiesiog emocijos. Reikia spręsti problemą normaliu būdu, tada bus nauda ir ligoninei, tam gydytojui, skyriui, išsiaiškinsime, atsakysime, ar buvo galima kažką padaryti kitaip. Ir žmonės bus ramūs, ar čia buvo kas pražiūrėta ir panašiai.
Kalbant apie gyvenimą, kas nutinka, tai yra pasitaikę įvairių atvejų. Visų pirma, kas nedirba, tas neklysta. Kitas dalykas, kai turime daugiausiai ir sunkiausių atvejų, visko esame matę. Visi tyrimai (ir vaizdiniai) padaryti, jie geri, žmogų užtikrintai ramiai išleidi namo, o už kelių valandų jis namuose miršta nuo infarkto. Ką mes galėjome padaryti kitaip? Nieko. Kitas atvejis – žmogus kreipiasi į ligoninę, iš jos jis buvo išleistas, bet nepasijuto geriau, tada kreipėsi į savo namų miesto ligoninę, iš ten susiskambinus persivežėme pas save, viską labai greitai darėme, operavome, stabdėme kraujavimus, bet žmogus vis tiek numirė. Tada gydytojai patys grįždami atgal nagrinėja, svarsto, o jei tą pirmą kartą, kai kreipėsi, būtų paguldytas, ar tai būtų jį išgelbėję? Pamatai, liūdna, bet ne, nebūtume nieko pakeitę. Tiesiog yra juoda baisi lemtis. Tai tokių atvejų būna.
Būna, kad skubiojoje pagalboje viską padarome, nustatome vieną diagnozę, guldome į vieną skyrių, galvojame, kad yra tikrai taip, o po kelių valandų žmogus staiga numiršta ir visai dėl kitos priežasties. Ir tada galvoji – jei kažkoks žingsnelis būtų į šoną, būtume pradėję galvoti, gal galima neguldyti, išleisti. Tai daug tokių atvejų. Ir mano paties praktikoje yra buvę, kai su pacientu nuostabiai pabendrauji, viską padarai, stebi, išstebi, tyrimus padarai, pakartoji, visi ramūs, kad gali išleisti namo. Grįžta namo ir numiršta. Ir ką tu gali pasakyti?
Visuomenė turi žinoti – apsilankymas pas gydytoją nėra garantas, kad ir po valandos tau neatsitiks kažkas žaibiško – gali autoįvykis nutikti, infarktas, trombozė, smogti insultas ir panašiai. Labai dažnai pacientai klausia – o ką daryti, jei pablogės rytoj? Tai gal negražiai kartais sakau, bet gydytojas yra gydytojas, mes sakome, kas yra dabar, mes ne ekstrasensai. Jei norite jų paslaugų, yra kitų įstaigų.
Kaip darbas Skubios pagalbos skyriuje jus pakeitė kaip žmogų, asmenybę? Gal mažiau reikšmingi atrodo kitų sureikšminami dalykai?
Sensti pats, matai, kad tos ligos arčiau tavęs paties (juokiasi). Kai tau 25-eri, tikrai nieko neskauda, esi jaunas gydytojas, visi aplink sergantys, tada gal ne taip gerai supranti ir ligonį. Taip, gal turi daug žinių, bet tos empatijos pas visus mažoka. Vėliau, kai pats bręsti, vyresniais tampa tavo tėvai, giminės, artimieji su tuo susiduria, kitaip pradedi į tai žiūrėti. Ir kuo daugiau atvejų pamatai, supranti, kad negali būti toks užtikrintas po 5 minučių pabendravęs su pacientu. O kai yra jaunatviškas maksimalizmas, atrodo, kad geriausiai viską supranti, ką čia tie vyresni gydytojai daro, viską galima greičiau, tai tas šlifuojasi.
Kasdienis susidūrimas su mirtimi išmoko labiau branginti gyvenimą?
Brangini, kiek įmanoma, bet nepersistengi. Jei taip lemta, kad rytoj numirsiu, tai ką aš padarysiu (juokiasi). Man tai nebeskaudės, manęs nebus, sunkiau bus aplinkiniams. Tai džiaugiesi ta diena ir niekada niekas nežino, kas bus rytoj. Ir tarp mūsų, gydytojų, visokių dalykų nutinka – traumų, ligų ir panašiai.
O vaistus nuo perdegimo radote?
Visko būna, buvo sunkių laikotarpių, ir perdegimų, pirmas gal sunkiausias buvo, kiti 4 – jau lengvesni (juokiasi). Dabar jau pradedi juoktis iš savęs, kai jauti, kad artėja.
Visuomenė turi žinoti – apsilankymas pas gydytoją nėra garantas, kad ir po valandos tau neatsitiks kažkas žaibiško – gali autoįvykis nutikti, infarktas, trombozė, smogti insultas ir panašiai.
Nėra šiaip vienos stebuklingos tabletės, kaip dažnai gydytojai sako pacientams, kurie norėtų to nuo širdies ligų ar nutukimo. Bet padeda suvokimas, kad darbas turi likti darbe. Atidavei savo jėgas, bet po to viskas – namuose uždarytos durys, darbinis paštas netikrinamas. Tai pat padeda aktyvus laisvalaikis, buvimas tarp žmonių, norisi matyti, kokie jie, ką daro, kol jie dar neligoti, kad stengiesi ne šiaip dėl kažkokio kūno, o nuostabių žmonių.
Yra skubios pagalbos gydytojo galiojimo laikas, kiek galima išdirbti šioje profesijoje?
Čia įdomus dalykas, nes mūsų specialybė nėra sena, amerikiečiai ją turi seniausiai – virš 50 metų. Ir tarp kolegų juokaujame, kad štai amerikiečiai paskaičiavo vidutinę skubios pagalbos gydytojo gyvenimo trukmę, kuri yra 58 metai. Tai pasidaro liūdna, jei tai tiesa (juokiasi). Bet faktas, kad toks intensyvus darbas negali tęstis šimtą metų. Dėl to ir apie savo gydytojus galvojame, kaip padaryti lengvesnių ir sunkesnių postų, juos miksuoti, kad netektų kažkam vien sunkesni atvejai be laimingų pabaigų. Nes tai labai išsunkia.
Šiaip yra daug gydymo įstaigų, gali nedirbti aukščiausio lygio ligoninėje, yra vietų ir mažesnėje ligoninėje, rajone. Tikrai yra tokių, kurie atvažiuoja į Vilnių, pabaigia mediciną, skubią mediciną ir grįžta į savo ar gretimą rajoną. Bet taip, trūksta šių gydytojų, kaip ir slaugytojų, ir ši problema darysis tik didesnė.
Dėkoju už pokalbį.
