Islandijos ekonomika grįžta. Šalis, kurios BVP 10 ketvirčių iš eilės traukėsi, staiga grįžo į stabilias vėžes ir jos ūkis septynis ketvirčius auga po 2,5 proc. per metus, rašo BBC. Tuo gali pasigirti nedaug Europos šalių.
Nedarbo lygis šalyje yra žemiau 5 proc., o pasitikėjimas grįžta. Šis atsigavimas liudija apie ištverminga islandų charakterį. Natūralios Arkties pakrašty įsikūrusios salos iššūkiai išaugino tautą, kuri yra stipri, atkakli, stropi bei labai sunkiai dirbanti.
„Iš esmės mes vis dar esam ūkininkų ir žvejų tauta, - sako Islandijos prezidentas Olafuras Grimssonas. – Ekonomika nėra vien bankų aidas. Tai yra žmonių bendruomenė. Jei jie nesijaučia stiprūs, nesvarbu, kokias mokesčių priemones pritaikysite.“
Prezidentas teigia, kad piliečiams ypač padėjo surengtas referendumas dėl Islandijos gelbėjimo, kuris, esą, padėjo visuomenei pasijusti stipresne ir suteikė piliečiams galios.
Tačiau viskas įvyko ne be skaudžių pasekmių – netgi priešingai. Makroekonomikos statistika slepia islandiečių gyvenimo realybę. Didesni mokesčiai, išlaidų karpymas bei turto areštų banga daugelį gyventojų paliko ant beprotybės ribos.
Tūkstančiai būsto paskolas užsienio valiuta paėmusių žmonių staiga suprato, kad jų nuosavybė nuvertėjo, o mokėjimai išaugo.
Dar blogiau tiem, kurie buvo pasiėmę su indeksu susietas būsto paskolas. Po nuosmukio , pajamas ir namų kainos krito, o infliacija pakilo. Žmonės regulariai mokėję įmokąs vis tiek susikrovė didesnę skolą už pradinę paskolą.
Daugeliu atveju, Islandija yra savo sėkmės auka. Jos gyvenimo standartai vis dar yra labai aukšti, o siekdami juos išlaikyti pasaulyje po krizės dabar daugelis gyventojų turi po du ar tris darbus. Dirbti po 60-70 valandų per savaitę nėra neįprasta.
Apklausos rodo, kad daugelis yra nusivylę dabartine vyriausybės koalicija, kuri atėjo į valdžią krizės viduryje. Kaip dažnai atsitinka politikoje, partijai, kuri paveldi visa betvarkę, ne visada yra atlyginama už jos iškuopimą.
Islandijos pagrindinių bankų žlugimas 2008 metais nusitempė su savimi viešuosius finansus ir sukėlė didžiausią ekonomikos palaužimą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Islandijos kronos vertė visų didžiųjų valiutų atžvilgiu krito 50 proc., nedarbo lygis išaugo 10 proc., o pinigai išskrido iš šalies pavojų keliančiu greičiu.
Tačiau Islandija nusprendė su krize kovoti savu, unikaliu ir kažkiek neįprastu būdu.
Ji įvedė kapitalo kontrolę – ši yra uždrausta ES bendroje rinkoje – kad sustabdytų pinigų nutekėjimą. Taip pat ji įvedė beveik 100 naujų mokesčių bei apkarpė išlaidas. Taip pat pasiskolino pinigų iš Skandinavijos šalių bei Tarptautinio valiutos fondo.
Tačiau svarbiausia, kad ji leido privatiems bankams, kurie sukėlė krizę, mirti. Investuotojai prarado viską, kas reiškė, kad mokesčių mokėtojams nebuvo užkrauta ir bankų skola.
Taip pat britų ir olandų indėlininkai Islandijos bankuose prarado visus pinigus (iš viso apie 4 mlrd. eurų) ir jiems nuostolius pilnai turėjo apmokėti Londonas ir Haga.
Vaistai buvo stiprūs, o reakcija į juos – greita. Ekonomikos augimas išnyko, tūkstančiai emigravo, o Islandija tapo tarptautinės finansų visuomenės atstumtąja.
Tačiau 2010 metų žiemos vidury kažkas nutiko. Islandijos eksportuotojai, kuriems sunkiai sekėsi pritraukti kvalifikuotų absolventų, nes juos nuviliodavo premijas mokantys bankai, pagaliau gavo inžinierių, mokslininkų, IT absolventų ir protų, kurių jiems seniai reikėjo.
Viena iš tokių įmonių – “Ossur”, gaminanti bėgimo protezus, kuriuos išpopuliarino atletas Oscaras Pistorius. Jos vadovo teigimu, nereikia pasitikėti „netikra ekonomika“. „Tai nebuvo tikra ir mes dabar tai suprantame. Tai buvo visiškas burbulas. Nesupraskite neteisingai. Finansų verslas yra reikalingas, tačiau tai yra labai pavojingas verslas, nes jis išsunkia visa, kas geriausia, ir dėl to jis nėra tikras. Finansų verslas neturi ilgaamžiškumo“, - teigė Janas Siggurssonas.
Islandijos prezidentas teigia, kad galima pasimokyti iš Islandijos sugebėjimo sumažinant jos priklausomybę nuo bankų ir finansų, kurie nuvilioja talentus nuo produktyvesnių ekonomikos dalių.
Tačiau Islandijai ne tik pasisekė dėl gausybės žmogiškojo talento, ji taip pat turi daug paruoštos naudoti pigios ir švarios energijos. 99 proc. šalies energijos poreikio patenkina hidroelektrinių šaltiniai arba karštosios terminės srovės. Yra netgi planų eksportuoti šią atsinaujinančią energiją milžiniškais kabeliais po jūra į Daniją ar net Britaniją.
Ši pigi energija pritraukė finansiškai svarbiais industrijas, kaip aliuminio liejyklos, kurioms reikia didelių elektros kiekių.
Pigi terminė energija taip pat šildo šimtus lauko baseinų visoje šalyje, o dauguma islandų pradeda ir baigia savo darbo dieną viename jų – nesvarbu, kaip šalta lauke.
Islandai ištobulino įgūdžius išgyventi šaltoje vulkaninėje saloje, o dabar panašu, kad jie baigia išgyventi ir vieną didžiausių žmogaus sukurtų katastrofų. Nors daugelis ir moka didelę finansinę kainą.
