Islandija, kuri buvo atsidūrusi prie valstybinio bankroto slenksčio, o pernai pavasarį nukentėjo dar ir nuo Eyjafo ugnikalnio išsiveržimo, Europai pateikė naują akibrokštą. Visuotiniame referendume jos rinkėjai pasakė „ne“ Altingo (parlamento) pakartotiniam sprendimui atiduoti skolas Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams. Į ES pretenduojanti šalis atsidūrė labai nepatogioje padėtyje.Stichija komplikavo ekonomiką
Bet pradėkime nuo gamtos stichijos, kuri tik komplikavo šios „ledo salos“ ekonomiką, šiaip jau nualintą pasaulinės krizės. Pernai „Geopolitikoje“ rašėme (http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=3970), kad ugnikalnio išsiveržimas pridarė bėdų visos Europos ir net Azijos šalių ūkiui. Taigi, apie Eyjafo ugnikalnio suaktyvėjimą seismologai prakalbo dar 2009-ųjų gruodį. Tada buvo užfiksuoti nedideli smūgiai po pačiu vulkano krateriu.
Mokslininkai perspėjo, kad galimas didesnis išsiveržimas. Per tris žiemos mėnesius Žemės pluta šiame rajone pasislinko į pietus 4 cm, ir tai nemažai per tokį trumpą laiką. 2010-ųjų kovą smūgiai atsinaujino. Kovo 21-ąją išsiveržė lava. Pro ledyno sluoksnį prasimušęs Žemės gilumos turinys virto pavojingais garais, kurie su vulkano pelenais kilo net į 11 km aukštį.
Islandijos valdžia evakavo 500 aplinkinių kaimelių gyventojų (šalyje du trečdaliai jų susitelkę Reikjaviko rajone, o kitur gyvena nedidelė žmonių dalis). Ji nuogąstavo, kad vulkanas ištirpdys ledyną, ir vanduo užtvindys visą regioną. Tačiau netrukus gyventojams buvo leista grįžti namo, nes nuodingos medžiagos kartu su pelenais kilo į didžiulį aukštį ir vietiniams grėsmės nebekėlė.
Užtat balandžio 14-ąją ugnikalnis jau ėmė grasinti visai Europai ir net Azijos šalims. Didžiulis sieros dujų, garų ir pelenų kiekis užtvindė milžiniškus plotus iki pat Uralo. Sutriko susisiekimas oro transportu. Kaip pranešė „USA Today“, buvo atšaukta 63 tūkst. reisų 23 Europos šalių 313-oje oro uostų. Žmonės užstrigo ne savo namuose, toli svetimų valstybių oro uostuose, įmonės negavo reikalingų krovinių, gedo nepristatyti maisto produktai, ėmė strigti verslas.
Europos ekonomika, ir šiaip smukusi dėl pasaulinės krizės, patyrė didžiulių nuostolių. Oro kompanijos – pirmosios aukos. Jų asociacija „ACI Europe“ apskaičiavo, kad per pirmąsias 5 vulkano aktyvumo dienas Europos oro uostai prarado 183 mln. dolerių. Pasaulio oro transporto kompanijų nuostoliai siekė 250 mln. dolerių. Nukentėjo ir turizmo kompanijos. „Kiekvieną dieną padėtis vis labiau komplikuojasi, – tuomet žurnale „Time“ pažymėjo Londono brokerių kompanijos analitikas Howardas Wildonas, – ir skaudu, kad kažkoks nuošalus vulkanas gali smarkiai paveikti pasaulio verslą bei ekonomiką.“
Sunki skolų kupra
Stichija praėjo, bet „ledo salos“ vargai tuo nesibaigė. Ekonomistai pripažįsta, kad, prasidėjus pasaulio ekonominei krizei, Europoje labiausiai buvo paveikta Islandija, ji priėmė 5 mlrd. JAV dolerių paramą iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Islandija tapo pirmąja Vakarų šalimi, nuo 1976-ųjų gavusia tokią didelę finansinę pagalbą. O juk 2007 m. pagal vienam gyventojui tenkantį BVP rodiklį ji buvo penkta turtingiausia pasaulio valstybė.
Kaip skelbia „CIA The World Factbook“ (https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/geos/ic.html), 2006 m. pagal šį rodiklį – vienam gyventojui teko 38 tūkst. dolerių – ji užėmė aštuntą poziciją (mat šalyje tėra 311 tūkst. gyventojų). Tačiau prasidėjus krizei Islandija pirmoji priartėjo prie bankroto ir buvo priversta gelbėti tris bankrutuojančius vietos bankus. BVP 2009 m. krito 6,8 proc., o 2010-aisiais – dar 3,4 procento. Pernai nedarbas siekė 9,4 proc., infliacija – 5,5 proc. (2009 m. ji šoktelėjo net 12 proc.).
Islandija iš Europos, bet ne ES šalių nuo ekonominės krizės nukentėjo labiausiai, nes visa jos ekonomika veikė kaip aukštos rizikos draudimo fondai, ir krona nebuvo susieta su euru (derybas dėl stojimo į Bendriją Reikjavikas pradėjo pernai liepą). Islandijos kronos vertė 2008 m. smuko kone perpus, o skolinimosi galimybių iš užsienio bankų beveik nebeliko.
Ypač daug įsipareigojimų Reikjavikas turėjo Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams. Islandija iš TVF norėjo gauti dar 1,8 mlrd. eurų paskolą, tačiau pirmoji paraiška nebuvo patenkinta. Tik vėliau TVF ir kitos šalys sutiko duoti daugiau kaip 10 mlrd. JAV dolerių trims žlugusiems bankams ir gyventojų indėliams gelbėti. Mat, 2008 m. nacionalizavusi du bankus „Landsbanki“ ir jo internetinį padalinį „Icesave“, Islandija jų įsipareigojimus perkėlė ant mokesčių mokėtojų pečių. Tai sudarė 3,8 mlrd. eurų, arba 40 proc. šalies BVP, prieš metus rašė „USA Today“. Vadinasi, kiekvienam mažos šalies gyventojui teko po 16 500 dolerių skolos, kurią išmokėti jis turės per 14 metų...
Islandai – prieš Vyriausybės sprendimus
Šiemet turėjo prasidėti pirmieji skolų gražinimai. Maždaug 230 tūkst. rinkėjų buvo paprašyta nuspręsti dėl pasiūlymo grąžinti 400 tūkstančiams Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų depozitorių apie 3,9 mlrd. eurų, kuriuos šios šalys išleido netekusių savo pinigų piliečių kompensacijoms, kai pasaulinės finansų krizės neatlaikė „Landsbanki“ padalinys interneto bankas „Icesave“ (išsamiau apie tai rašo http://en.wikinews.org/). Dėl tokio balsavimo rezultato vyriausybė Reikjavike atsidūrė nepatogioje padėtyje.
Prieš dvejus metus paskirta Islandijos premjerė Johanna Sigurdardottir, kuri vadovauja centro kairiųjų koalicijai ir laikė šį susitarimą labai svarbiu Islandijai, išreiškė savo nusivylimą. Ji sakė, kad tokie rezultatai yra šokas ir vyriausybei, ir parlamentui, kur 70 proc. deputatų pritarė šiam susitarimui prieš tai, kai valstybės vadovas Olafuras Ragnaras Grimssonas atsisakė jį ratifikuoti ir sušaukė referendumą.
Naujausias susitarimas, dėl kurio trys šalys sunkiai tarėsi daugiau kaip dvejus metus, buvo laikomas palankesniu Islandijai nei ankstesnis, kurį 2010 m. sausį per referendumą atmetė 93 proc. islandų. O štai pagal naująjį susitarimą Islandija būtų galėjusi skolą sumokėti laipsniškai – iki 2046-ųjų. 1,3 mlrd. eurų skolos Nyderlandams palūkanos būtų buvusios 3 proc., o tos dalies, kurią Islandija skolinga Didžiajai Britanijai, – 3,3 procento.
Dauguma rinkėjų nesupranta, kodėl valstybė ir jie turi išlaikyti privačius bankus. Bet laimėjus „ne" stovyklai Islandijos gali laukti bylinėjimasis Europos laisvosios prekybos asociacijos (EFTA) teisme, kuris gali trukti iki dvejų metų. Tiesa, Islandija sekmadienį paskelbė, jog jai ne problema sumokėti skolas. „Islandijos valstybei visiškai jokia problema sumokėti savo skolas, – spaudos konferencijoje pareiškė finansų ministras Steingrimuras Sigfussonas. – Islandijos rezervų daugiau nei pakanka visiems išmokėjimams ateinančiais metais padengti.“
Bet kompensacijų reikalaujančios Islandijos kaimynės nenusileidžia. Kaip pranešė BBC, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų vyriausybės žada paduoti Islandiją į EFTA teismą, kad atgautų savo pinigus, kuriuos prarado, kai subyrėjo šalies bankininkystės sistema. Londonas teigia, kad ją nuvylė referendumo rezultatai, o Nyderlandų finansų ministras sakė, kad derybų metas baigėsi. Anot Islandijos finansų ministro S. Sigfussono, išspręsti ginčą teisme prireiktų mažiausiai metų, o gal dvejų. „Labai svarbu pabrėžti, kad Didžioji Britanija ir Nyderlandai pradės atgauti savo pinigus vėliau šiais metais“, – įtampą bandė švelninti S. Sigfussonas. Jo teigimu, valstybės remiami žlugę privatūs bankai galės apmokėti apie 90 proc. reikalaujamų kompensacijų.
Pakibo narystės ES klausimas
Įtampa tarp pretenduojančios į ES Islandijos ir jos kaimynių Bendrijos narių atitolina Reikjaviko viltis kuo greičiau įstoti į šią organizaciją. Po karo Reikjavikas tapo NATO nariu, tačiau į ES nestojo. Prieš keliasdešimt metų plačiai nuskambėję bent trys vadinamieji „menkių karai“ su Didžiąja Britanija taip pat smarkiai pakirto Islandijos ekonomiką (40 proc. biudžeto pajamų sudaro įplaukos iš žvejybos).
Narystė ES padėtų išspręsti šiuos XX a. ginčus, bet dabar, kaip pažymi „The Wall Street Journal“, islandai nebežino, ar vis dar nori jungtis prie Europos Sąjungos. Anot prezidento O. R. Grimssono, šalies sprendimas stoti į ES atsirado iš karto po bankų krizės, kai atrodė, kad kitų kelių nebeliko. Tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė. Prie bankroto slenksčio buvo atsidūrusi Graikija, o štai dabar skubios pagalbos prašo Portugalija. „Pamatėme, kaip krizė keliauja iš vienos euro zonos valstybės į kitą, tai pakeitė visą ES paveikslą, – teigė O. R. Grimssonas. – Žinoma, galėtume prisijungti prie ES neįsivesdami euro, kaip Didžioji Britanija ar Danija.“
Reikjavikas neturi atsakymo, kaip elgtis: ar ir toliau siekti narystės ES, ar pasirašyti „taikos sutartis“ su artimiausiomis jos narėmis, ar išdidžiai – kaip moka tik islandai – užsidaryti savo nacionaliniame ir ekonominiame kiaute ir bandyti išsikapstyti patiems.
Lietuva, kuri jaučia prieš 20 metų atsiradusias ypatingas simpatijas islandams, turėtų nenusišalinti ir pagal savo galimybes ir įtaką Briuselyje padėti Islandijai spręsti jos nelengvas problemas, kaip Vilnius padėjo posovietinių kraštų „spalvotosioms“ revoliucijoms. Čia jis užsitarnautų ne mažesnį garbės kapitalą, kurio dar prireiks šiame audringame, gamtinių ir ekonominių kataklizmų kupiname pasaulyje.
Česlovas Iškauskas
