Pirmuoju smuiku čia groja „Al-Qaeda islamiškame Magrebe“, kurios pagrindą sudaro dešimt metų trukusio Alžyro pilietinio karo (1988-1998), kuris pražudė 200 tūkst. žmonių gyvybių, dalyviai. Tais laikais radikalai iš Islamiškojo išsigelbėjimo fronto, kurie negalėjo susitaikyti su įvykdytu valdžios perversmu (buvo įvesti rinkimų įstatymų pakeitimai, kurie apribojo jų atėjimą į valdžią), suformavo Ginkluotą islamo ir Salafitų pamokslavimo ir džihado grupuotes.
1995-ais metais, po serijos nesėkmių, islamistai pripažino, kad negali užimti valdžios ir pasitraukė į šalies pietus, o vėliau persikraustė į Libiją, Tuniso pietus ir kaimynines šalis (Malį ir Mauritaniją).
Sahelis – narkotikų kryžkelė
Prisirinkę dykumų oazėse žmonų, islamistų lyderiai greitai susivokė, kad jiems bus daug naudingiau savo karinį pajėgumą išnaudoti padedant vietos prekeiviams žmonėmis, ginklais ar narkotikais. Didžiulėje teritorijoje nuo Senegalo iki Somalio banditizmas veši ryškiausiomis spalvomis.
Salafitų pamokslavimo ir džihado grupuotės lyderiai suprato, kad ryšiai su organizuotu nusikalstamumu iš Centrinės Amerikos gali atnešti daug daugiau pinigų, jeigu veikti po kovos su Vakarais priedanga, ir 2007-ųjų sausį nusprendė prisiekti ištikimybę Osamai Bin Ladenui, tuo pačiu paskelbė apie „Al-Qaedos islamiškame Magrebe“ įkūrimą. Tokiu būdu Sahelio zona tapo banditizmo ir religinio fanatizmo platforma ir pavirto vienu iš pagrindinių narkotikų paskirstymo taškų pasaulyje.
Gvinėjos įlankos šalys (Gana, Dramblio Kaulo Krantas, Togas, Nigerija, taip pat Gvinėja, Siera Leonė ir Liberija) atlieka narkotikų įvedimo iš už Atlanto taškų funkciją, vėliau narkotikų kelias tęsiasi per Afriką. Šiose šalyse 2020-ųjų metų perspektyvoje numatoma didelė jaunimo koncentracija pakrantės zonoje, kuri pasižymės sunkiomis gyvenimo ir darbo sąlygomis (nusikalstamumas, silpna vietos valdžia, prekyba narkotikais).
Narkotikai – pagrindinis islamistų lėšų šaltinis
Tokia pakrančių narkotikų prekybos įtakota urbanizacija turės daugiau įtakos oficialiai ir šešėlinei ekonomikai pakrančių rajone. Visa tai, kartu su paviršutinišku vadovavimu, veda prie staigaus narkotikų pervežimų kiekio augimo jūros keliu.
Kaip teigiama ataskaitoje „nuo 2008-ųjų metų jūrų keliuose pastebėtas nusikalstamų krovinių (narkotikai, ginklai, žmonės) pervežimo augimas, prie to prisideda galimybė pervežti konteineriais, kurie leidžia nuslėpti krovinį ir kai kurių valstybių negebėjimas užtikrinti savo teritorijos saugumo. Šios valstybės tampa gamybos arba tranzito zonomis. Visų pirma tai – ginklai ir narkotikai“.
Pirmosios išvados iš „Serval“ operacijos leidžia nušviesti tikrąjį Sahelio terorizmo veidą. Geriausiai jį apibūdina ne ryšys su „Al-Qaeda“, o tamprūs ryšiai su organizuotu nusikalstamumu, prekyba ginklais ir narkotikais. Narkotikų prekeiviai iš Lotynų Amerikos kartelių jau daugelį metų jūrų keliais, per Vakarų Afriką (ne be Senegalo, Gvinėjos ir Bisau-Gvinėjos pakrančių apsaugos vadovų pagalbos), tiekia Europai savo mirtiną gaminį (kokainą, metamfetaminą). Per paskutinius kelis metus per šią mažytę šalį buvo pravežtas milžiniškas kokaino kiekis (apytikriai už 2 mlrd. dolerių per metus). Būtent todėl Prancūzijos intervencija į Malį nukreipta ne tik į kovą su islamo teroristais, bet ir suduoda smūgį į pagrindinį islamistų pinigų šaltinį – prekybą narkotikais.
