Naujienų portalui tv3.lt Gytis pasakoja, kad dirba marketingo srityje, yra ženklo ambasadorius ir dirba su internetinėmis svetainėmis bei reklama.
Tai visiškai nesusiję su metalo detektoriais, tačiau šis hobis buvo jo vaikystės svajonė ir iki šiol jis Gyčiui yra ne tik malonus, bet ir labai įdomus. Vyras džiaugiasi galėdamas žmonėms pagelbėti.
„Mano kolegos dažnai klauso mano istorijų ir su įdomumu stebi, kaip atlieku paieškas. Prisimenu, kaip pirmą kartą nusipirkau metalo detektorių, pradėjau paieškas savo kieme.
Bet yra didelis skirtumas tarp aparato turėjimo ir tikro noro bei patirties. Suprasti, kaip veikia įranga ir atskirti signalus užtrunka ilgą laiką ir reikalauja daug praktikos.
Būna, kad atvažiuoju pas žmones, kurie jau buvo išsinuomoję detektorių, tačiau nieko nerado, nes nesuprato, kaip naudoti įrangą. Jie girdėjo signalus, tačiau nesugebėjo atskirti, kas yra tikras radinys, o kas – triukšmas.
Tada aš jiems paaiškinu, kad reikia rimtai domėtis ir gilintis į šį hobį, kad išmoktum atpažinti signalus ir žinotum, kaip juos tinkamai interpretuoti“, – teigia pašnekovas.
Atlygio neprašo
Ieškotojas Gytis pasakoja, kad prieš 12 metų įsigijo metalo detektorių. Iš pradžių jis nesiekė ieškoti pamestų daiktų – tiesiog močiutės darže, kieme rinkdavo įvairius niekniekius.
Po kelių metų, maždaug po 3–4 metų nuo detektoriaus įsigijimo, pirmą kartą žmogui padėjo surasti prarastą daiktą. Po šios patirties kilo mintis parašyti skelbimą, kuriame jis siūlė pagalbą ieškant pamestų daiktų.
Įdėjo skelbimą ir po truputį pradėjo skambinti žmonės. Pamažu skelbimų daugėjo, Gytis sulaukė vis daugiau užklausų ir taip ši veikla tapo jo gyvenimo dalimi.
Paklaustas apie tai, kiek kainuoja ši paslauga, vilnietis šypteli ir atsako, kad niekada neprašo jokio konkretaus užmokesčio už savo paslaugas. Jam tai nėra apie pinigus.
„Visada priimu žmonių padėkas, o jie atsilygina, kaip patys mano esant tinkama. Pats niekada neprašau jokios sumos.
Kartais, jei reikia važiuoti į kitą miestą, iš anksto susitariame, kad bus padengtos kuro išlaidos. Tačiau tai paslauga, kurios sėkmės ar trukmės negaliu garantuoti. Būna, kad vos išsitraukus detektorių paieška užtrunka vos minutę – už tą laiką juk negali paprašyti, tarkim, 200 eurų.
Kartais tenka ieškoti ilgiau, o kartais supranti, kad situacija yra beviltiška – daikto nėra toje vietoje, kur tikėtasi.
Buvo atvejų, kai žmonės pametė daiktą ant asfalto. Tokiais atvejais net detektoriaus nereikėjo, daiktą tiesiog galima bandyti surasti akimis. Jei nepavyksta, pasakau, kad niekuo padėti negaliu. Žmonės vis tiek kartais siūlo atlygį, bet jei niekuo negalėjau padėti, mandagiai atsisakau.
Tad mano veikloje būna visko: žmonės padėkoja, atsilygina arba tiesiog apkabina ir pasako nuoširdų „ačiū“. Kiekviena situacija – unikali“, – dalinasi vyras.
Dažniausiai pametami daiktai
Pasak Ieškotojo Gyčio, žmonės dažniausiai pameta žiedus, raktus ar automobilių raktelius:
„Žmonės dažnai pameta žiedus – vestuvinius arba sužadėtuvių žiedus. Jie dažnai pametami įvairiose vietose, ypač kai žmonės dirba ar atlieka kasdienius darbus, nesuvokdami, kad žiedas gali nukristi.
Taip pat raktus ir automobilių raktelius – tai vieni dažniausiai pametamų daiktų. Ypač dažnai pametami automobilio rakteliai, kurie neretai patenka į atliekų konteinerius arba pasimeta kitose vietose, kur žmonės dažnai nebeatpažįsta, kur juos pasidėjo.“
Ieškotojas taip pat pateikė ir pavyzdį, kaip Vilniuje žmonės dažnai meta šiukšles į požeminius konteinerius ir kartais raktai įkrenta į konteinerį. Tuomet jie paskambina Gyčiui prašyti pagalbos.
Vyras pripažįsta, kad iš pradžių ir jis nežinojo, ką daryti, nes jis turi paieškos magnetą su virve, dvipusį galingą magnetą, bet jie nepadėjo, nes Gytis nežinojo, kur tie raktai buvo. Vėliau jis paprašė žmogaus sukonstruoti kabliuką ant kotelio, kad galėtų prastumdyti daiktus konteineryje ir taip pavyko surasti raktus.
Taip pat žmonės pameta ir telefonus – ypač dažnai pametami telefonai, kai jie nukrenta į sniegą ar į kitą sunkiai pastebimą vietą.
Juvelyriniai dirbiniai – žiedai, raktai, grandinėlės, auskarai – visos šios smulkios detalės dažnai pametamos tiek lauke, tiek namuose. Anot vyro, auskarus surasti yra ypač sudėtinga, nes jie labai maži ir net profesionalūs detektoriai kartais jų nemato, nebent jie būtų labai arti paviršiaus.
„Esu ieškojęs ne tik šių daiktų, bet ir kitų, pavyzdžiui, pamesto ginklo. Praeitą žiemą, kai Vilniuje labai snigo, vidury nakties gavau skambutį. Sakė, kad reikalinga pagalba, labai rimtas atvejis. Buvo pusė pirmos nakties, o žmogus pasakė, kad pametė ginklą.
Aš sutikau padėti ir kuo greičiau atvykau, nors nerimavau, nes nežinojau, kas manęs laukia. Atsiradus vietoje, galvojau, kad tik manęs pačio ten nenušautų. Bet, iš tikrųjų, atvyko ir keli policijos ekipažai, kurie taip pat ieškojo ginklo.
Žmogus, nešdamas šiukšles, turėjo su savimi ginklą, tačiau pametė jį pusnyse. Pusnys siekė beveik iki kelių, tad reikėjo kuo greičiau rasti ginklą, nes ryte jau turėjo prasidėti pamokos, vaikai eis į mokyklas. Ginklas buvo kažkur šalia gatvės ant šaligatvio ir aš turėjau surasti jį labai greitai. Tai buvo vienas iš įdomesnių ir įtemptesnių atvejų, su kuriais teko susidurti“, – neeilinę istoriją papasakojo vilnietis.
Neįprastos paieškų vietos
Gytis pasakoja, kad buvo ir keistų bei neįprastų vietų, kur teko ieškoti pamestų daiktų. Pavyzdžiui, vieną kartą jam paskambino močiutė, kuri buvo pametusi labai brangų žiedą kapinėse.
Ji tvarkė gėles ant kapo ir pasakojo, kad žiedas kažkur nukrito. Močiutė klausė, ar Ieškotojas Gytis galėtų atvykti ir padėti surasti. Čia jam iškilo klausimas, ar tikrai jis galėtų naudoti detektorių kapinėse, nes jos yra uždrausta zona, kur su detektoriumi ieškoti tikrai negalima.
Pasak pašnekovo, kapinės – tai vieta, kur daug žmonių aplanko artimuosius, tad jei jis pradėtų mosikuoti su detektoriumi, tai tikrai atkreiptų dėmesį. Tačiau yra niuansų, kada ieškojimas su detektoriumi gali būti legalus, pavyzdžiui, kai gauni atitinkamą leidimą.
Vis dėlto, į kapines jis nevažiavo, nes močiutė pati rado žiedą, perskambino ir pasakė, kad žiedas buvo įkritęs į vazoną.
„Kitas įdomus atvejis buvo Vilniuje, Vašingtono aikštėje, kur buvo pamestas auskaras su dideliu deimantu. Tai buvo tikrai brangus auskaras. Kadangi tai yra kultūros paveldo vieta, nusprendžiau, kad reikėtų kreiptis į Kultūros paveldo departamentą.
Parašiau jiems laisvos formos prašymą, kad tą ir tą valandą noriu atlikti paiešką tam tikroje vietoje, ir paaiškinau, kad tikrai nesiruošiu kasti žemės, o tiesiog bandysiu padėti surasti pamestą daiktą.
Kultūros paveldo departamentas buvo labai supratingas ir draugiškas – jie leido man ieškoti. Tokie atvejai džiugina, nes matyti, kad yra supratimas ir bendradarbiavimas su institucijomis, kurios reguliuoja šią veiklą“, – džiaugiasi pašnekovas.
Gytis turi ir keletą kitų įdomių ir neįprastų atvejų, kai žmonės specialiai pameta žiedus ir kartais tenka spręsti sudėtingas situacijas. Pavyzdžiui, vieną kartą jis gavo iškvietimą, kai žmogus pasakojo, kad per mašinos langą išmetė žiedą.
Akivaizdu, kad pora buvo susipykusi, nes žiedas išskrido tyčia. Gytis atvyko į vietą ir pradėjo ieškoti šalikelėje, kur galėjo nukristi žiedas, tačiau, pasak vyro, tokios situacijos dažnai būna nejaukios, nes jaučia, kad žmonės yra susipykę.
Kitas atvejis buvo, kai iškvietė žmogus, kuris prašė pagalbos ieškoti žiedo, išmesto per balkoną.
„Dar viena situacija, kai buvau iškviestas prie Trakų pilies. Moteris išmetė du žiedus nuo tilto į vandenį ir paprašė pagalbos surasti. Tačiau atsisakiau ieškoti, nes paieška vandenyje buvo pernelyg sudėtinga.
Nežinant, koks ten gylis, reikėtų narų pagalbos. Be to, Trakų pilis ir sala yra viena saugomų teritorijų Lietuvoje, todėl tokiu atveju reikėtų labai atsargiai suderinti su vietos valdžios institucijomis, kad gauti leidimą ieškoti. Kadangi tai būtų buvę sudėtinga ir reikėjo papildomo koordinavimo, nusprendžiau atsisakyti šios užduoties“, – tikina vilnietis.
Daiktą rado ir be metalo detektoriaus
Paklaustas apie tai, kiek ilgiausiai yra tekę ieškoti pamesto daikto, Gytis atsako, kad nėra tikras, tačiau tikrai yra vaikščiojęs ir apie 5 valandas, kartais net du kartus yra vykęs į tą pačią vietą.
Vyrui tenka ne tik ieškoti pamestų daiktų, tačiau ir kitaip padėti žmonėms:
„Vieną kartą paskambino įmonė, kuriai reikėjo išvalyti kelią nuo metalinių šiukšlių. Buvo užpiltas naujas žvyrkelis, tačiau kelią užtvindė armatūros gabalai, strypai ir metalinės šiukšlės, kurios buvo pavojingos gyventojams, nes žmonėms pjaustydavo padangas.
Įmonė norėjo, kad kuo greičiau išvalytų tą kelią, nes kitiems buvo pavojinga važiuoti, o kelių perstatymas būtų labai brangus. Taigi, aš ir mano kolega dvi paras dirbome su verslo pažyma, valydami tą kelią. Tai buvo tikrai sunkus ir fizinis darbas, tačiau turėjome pagalbą ir tai buvo tikrai svarbus darbas, nes jis padėjo išvengti rimtų problemų gyventojams.“
Be to, būna, kad žmonės statosi namus ir dažnai Ieškotoją Gytį kviečia, kai reikia ieškoti komunikacijų po žeme. Pavyzdžiui, kai visi planai rodo, kur turėtų būti šuliniai ar sklendės, tačiau realybėje visa teritorija jau būna užaugusi žole ir viskas atrodo paslėpta po žeme.
Kai reikia rasti vietas, kur yra vandens tiekimo ar kitų komunikacijų uždarymo taškai, jis dažnai atlieka gilesnę paiešką. Kartais šuliniai ar sklendės būna net iki pusės metro po žeme, todėl reikia labai tiksliai nustatyti vietą ir ieškoti gilesnėse vietose.
„Dažnai žmonės išsikviečia mane, tačiau patys tiksliai nežino, kur pametė daiktus. Pavyzdžiui, jie sako, kad ryte turėjo žiedą, o vakare suprato, kad jo nebėra ir jis gali būti bet kur: troleibuse, automobilyje, lovoje.
Kartais žmonės žiūri į mane ir tikisi, kad pasakysiu, kur jis yra, tačiau aš turiu tik aparatūrą, kuri gali tiksliai nustatyti vietą, kur pamestas daiktas, bet negaliu pasakyti, kur jis yra, jei jie tiksliai neatsimena, kur jį pametė.
Su detektoriumi galima tik tikrinti tam tikras vietas, bet jeigu daiktas pamestas, pavyzdžiui, namuose, reikia patiems apžiūrėti visus kampus“, – pataria pašnekovas.
Taip pat jis papasakojo, kad buvo toks atvejis, kai jį išsikvietė žmogus, kuris turėjo mamos padovanotą kryželį, bet nutrūko grandinėlė ir kryželis nukrito.
Jis tikrai žinojo, kad kryželis yra jo kieme, todėl atvyko pas jį į Kauną. Jis parodė, kur dažniausiai būdavo ir jie nuėjo į namo terasą. Pasirodo, kryželis gulėjo tiesiog per vidurį terasos.
„Aš tiesiog pasakiau: „ačiū už kvietimą“, nes nuojauta pasakė, kad jis ten bus ir tikrai nebuvo reikalo naudoti detektoriaus. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai tiesiog rega padėjo, o ne detektorius.
Tokių atvejų, kai randu daiktus tiesiog vizualiai, yra, bet tokių super sėkmingų istorijų nėra tiek daug. Kartais būna ir nesėkmingų atvejų, kai žiedas ar kitas daiktas, kurį žmogus pametė, neatsiranda.
Pavyzdžiui, žmogus gali būti tikras, kad jis pametė žiedą tam tikroje vietoje, tačiau aš, patikrinęs tą vietą, jo nerandu, nors jis vis tiek mano, kad jis ten turi būti.
Apie 50 proc. atvejų randu pamestus daiktus, o kitais atvejais – ne. Daug kas priklauso nuo to, ar žmonės tiksliai žino, kur pametė daiktą.
Stengiuosi geranoriškai išklausyti žmones ir pasiūlyti sprendimus. Būna atvejų, kai žmonės pameta daiktus vandenyje ir tokiu atveju turiu kolegą narą, kuriam perduodu tokius iškvietimus, nes gilesnės paieškos reikalauja kitokių įgūdžių ir įrangos – nardymo detektorių ir kitų specialių aparatų.
Tai yra sudėtingesnės užduotys, todėl šiuos iškvietimus perduodu savo kolegai, kuris gerai išmano nardymą ir turi reikiamą įrangą“, – užbaigia Gytis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
