Nuo pirmųjų okupacijos metų iki nepriklausomybės atkūrimo KGB ne tik vykdė masines represijas, bet ir formavo žmonių gyvenimo taisykles, slopindama bet kokį pasipriešinimą, o tai turėjo ilgalaikį poveikį tiek asmeniniam, tiek kolektyviniam mūsų šalies gyvenimui.
KGB represinė politika, persekiojimai, šnipinėjimas ir brutali kontrolė virto kasdienio gyvenimo dalimi, o baimė ir nesaugumas tapo nuolatiniais palydovais.
KGB labiausiai stebėjo išeiviją
KGB – Valstybės saugumo komitetas prie TSRS – buvo viena svarbiausių okupacinio režimo atramų Lietuvoje. Istorikė sako, kad tai esminė institucija, kuri įtvirtino bolševikų pergalę 1917-1918 m. savo brutaliomis represijomis.
„Visi principai, kuriais vadovavosi sovietinis saugumas po 1940 m., buvo suformuoti Sovietų Sąjungoje, nes masinių represijų metu išsikristalizavo visi esminiai momentai“, – laidoje atskleidė ji.
Vis tik, po 1954 m., kai Lietuva buvo inkorporuota, o partizanai palaužti, reikėjo keisti mentalitetą, kurti Homo sovieticus (žmogų, prisitaikantį prie komunistinio režimo, – tv3.lt). Pasak K. Burinskaitės, KGB buvo vienas iš elementų, prisidėjusių prie to įgyvendinimo.
„Komunistų partija vadovauja, bet represinės struktūros įgyvendina partijos politiką ir apie tai nelabai šnekama. Visos nuodėmės suvedamos į KGB, agentus, bet realiai, kas stovėjo už jos? Apie kokią mes sistemą šnekame? Kažkas turėjo legitimuoti ir psichiatrinės prievartos taikymą, ir profilaktikos“, – pridūrė laidos viešnia.
Istorikė K. Burinskaitė laidoje taip pat teigė, kad iki šiol egzistuoja daugybė KGB istorijų, kurių negalima atskleisti, nes jos tebėra valstybės paslaptis.
Pasak jos, 1999 m., priėmus vadinamąjį liustracijos įstatymą, vadinamieji „prisipažinę agentai“ turėjo galimybę ateiti ir prisipažinti apie savo bendradarbiavimą su KGB komisijai ir informacija apie jų veiklą buvo įslaptinta.
„Daug informacijos išvežta į Rusiją ir ta informacija puikiai galėjo būti išnaudota šantažui. Jeigu ateini prisipažinti, jautiesi saugus, nes valstybė žino apie šį etapą“, – paaiškino istorikė.
Ji atskleidė, kad KGB žvalgybai Lietuvos atžvilgiu svarbiausia buvo išeivijos stebėsena ir tai, kaip išeivija kelia Lietuvos okupacijos klausimą.
„Ir spauda, ir klausydavo Vatikano radijo, „Amerikos balso“, ką jie daro, ką jie sako, kaip ta informacija nueina, ar ji nueina pas Vakarų politikus, ar ji pasiekia, ar tai kažkaip paveikia.
Tada toliau daromos kažkokios išvados, kaip tą informaciją sumenkinti, kaip pakenkti tai pačiai išeivijai, kad jų nebeklausytų. <...> Lietuvos KGB nebuvo savarankiška, ji buvo SSRS KGB padalinys“, – pažymėjo istorikė.
K. Burinskaitė aiškino, kad KGB taip pat užsiėmė pramoniniu, moksliniu, politiniu šnipinėjimu, buvo atsakinga už masinių represijų Josifo Stalino valdymo laikotarpiu vykdymą ir kovą prieš partizanus, o po 1954 m. KGB ėmė persekioti disidentus, katalikų bažnyčią, jaunimą, pasipriešinimo paraiškų platintojus.
„Žmones diskredituodavo, pateikdavo kaip vagis, nusikaltėlius, ligonius, kad juos sumenkintų ir žmonės nesektų jų pėdomis, norėjo juos izoliuoti“, – apie tuometinę tvarką kalbėjo ji.
Atskleidė, ką darydavo užverbuotas žmogus
K. Burinskaitė taip pat pasakojo, kad į KGB akiratį galėjo patekti bet kas – menininkas, žymus ar neįžymus žmogus – tai priklausė nuo to, kur dirbi ir kokios yra tavo pažintys.
„Galėjo būti net kapinių prižiūrėtojas užverbuotas ir stebimas. Restorano, viešbučio darbuotojai, ypač kur užsieniečiai atvažiuoja, gali būti ir valytoja, ir administracijos darbuotoja užverbuota“, – pridūrė pašnekovė.
Paklausta, ką turėdavo padaryti užverbuoti asmenys, istorikė paaiškino, kad pagrindinė jų užduotis buvo teikti pranešimus ir ataskaitas apie kitus asmenis.
„Jie susitikdavo slaptoje vietoje, butuose su operatyviniu darbuotoju, kuris jį užverbavo, teikdavo ataskaitas, nes žmogui būdavo suformuojamos užduotys. Pavyzdžiui, kai žino, kad atvažiuoja kažkoks išeivis, įjungiamas mechanizmas – viešbučiai.
Atvyksti į viešbutį, yra agentai, jeigu turistas išeina pavalgyti ar į miestą, įeidavo į kambarį ir nufotografuodavo viską, ką jis yra atsivežęs. Gal antisovietinės literatūros turi. Prieš išvažiuojant patikrina, gal jis ką nors nufotografavo“, – teigė istorikė.
Ji taip pat pabrėžė, kad agentai dažnai veikdavo tarp lydinčių asmenų, stebėdami jų veiklą: kur jie lankosi, kam skiria daugiau dėmesio, su kokiais žinomais žmonėmis susitinka. Jie turėjo fiksuoti informaciją, fotografuoti ir teikti ataskaitas apie tai, ką lydimi asmenys veikė ar kur buvo.
„Lietuvos teritorijoje tu negalėjai visur važinėti. Galėjai Vilniuje, Palangoje, Kaune, Trakuose. Čia yra teorija, kad tu negali važinėti. Prezidentas Valdas Adamkus savo atsiminimuose rašė, kaip jis atvažiuodavo į Lietuvą sovietiniais laikais – vieną kartą truputį nukrypo ir labai greitai prisistatė ir liepė grįžti“, – sakė K. Burinskaitė.
Pasak jos, kadangi V. Adamkus – įžymus žmogus, jį buvo galima lengviau stebėti, o jeigu atvykdavo paprastas išeivis, kuris norėjo pamatyti gimines Lietuvoje, jam pavykdavo išvykti už nustatytų ribų, nes visų nepavykdavo susekti.
Žmones kankindavo ir areštuodavo
Tinklalaidės vedėjas A. Lebedenko-Swan pašnekovės paklausė, kokie žmonės dažniausiai būdavo vežami į KGB rūsius, areštuojami ir kankinami bei kokiais kriterijais vadovaujantis buvo sprendžiama, kas turėtų būti sulaikytas ir kokius kankinimo metodus taikyti.
Istorikė atsakė, kad dažniausiai buvo taikomas psichologinis teroras, naudojamos psichotropinės medžiagos, o kartais pasitaikydavo ir fizinio smurto atvejų.
„Stalino laikų palikimas – ir žudymo kambariai. Mirties bausmė būdavo taikoma net už kriminalinius nusikaltimus, nors tokie atvejai buvo reti.
1940–1941 m. žmonės buvo represuojami ne dėl to, ką jie padarė, o dėl to, kas jie buvo. Jei buvai šaulys, mokytojas ar ūkininkas – simbolizavai nepriklausomą Lietuvą, todėl buvai laikomas trukdžiu, kurį reikėjo pašalinti“, – žiaurią realybę atskleidė pašnekovė.
Jos teigimu, nors 1972 m. įvykiai parodė, kad jaunimas yra viena sunkiausiai kontroliuojamų visuomenės grupių, sovietinis režimas siekė juos kontroliuoti visur, net mokyklose ir universitetuose.
„Archyvuose matome daug melo, išpūstų dalykų, viską reikia atidžiai skaityti ir vertinti pagal nuopelnus, o ne įvaizdį, sukurtą apie agentus, kadrinius darbuotojus ar pačią KGB. Kiekvienas turi atsakyti už savo prasižengimus konkrečiai ir įvardinti, kas už ką atsakingas“, – pridūrė K. Burinskaitė.
Pasak istorikės, agentai dažnai slėpdavo savo veiklą net nuo artimiausių žmonių. Pavyzdžiui, vyras ir žmona galėjo būti užverbuoti, tačiau apie tai vienas kitam neatskleisdavo: „Jeigu išsiviešinsi, gali pradėti daryti klaidas“.
Ji taip pat paminėjo, kad kasmet buvo užverbuojama apie 6 tūkst. žmonių ir kasmet tokių asmenų skaičius beveik nekisdavo. „Bendras agentų skaičius tuo metu nebuvo labai dinamiškas, nes rotacija buvo nedidelė“, – paaiškino istorikė.
Vis dėlto istorikė pažymėjo, kad viešajame diskurse kylantys šaršalai dėl KGB agentų atskleidžia neišspręstus visuomenės klausimus.
Tai rodo atsakomybės už sovietinio režimo nusikaltimus trūkumą, pasitikėjimo stoką ir įtarimus, kad svarbi informacija gali būti slepiama: „Mūsų santykis su praeitimi yra neišspręstas ir tai daro įtaką kylantiems skandalams.“
Visą tinklalaidę su KGB eksperte Kristina Burinskaite galite žiūrėti čia.
