Kol po letargo miego prabudusi Lietuvos teisėsauga tiria žmogžudystes ir pedofilijos istoriją, išsiaiškinkime, kaip vadinti precedento neturinčius šūvius Kaune – Linčo teismu, vendeta ar į kampą įvaryto žmogaus kerštu.
Minia susirinko atkeršyti
1930-ųjų rugpjūtį mažą JAV Mariono miestelį, esantį netoli Čikagos, sukrėtė kraupi žmogžudystė. Jaunas baltasis viengungis Klodas Diteris pakvietė irgi baltųjų rasės merginą Merę Bol kartu pasivažinėti lengvuoju automobiliu. Jame porelė meiliai šnekučiavosi stovėjimo aikštelėje, kai staiga į automobilį įsiveržė du jauni ginkluoti juodaodžiai plėšikai. Klodą jie apiplėšė ir nušovė, o Merę išžagino ir pabėgo.
Rugpjūčio 7-ąją pasklido gandas, kad policija sulaikė tris įtariamuosius... Rasistinės Kukluksklano sąjungos paraginta prie kalėjimo susirinko kelių tūkstančių žmonių minia, apsiginklavusi metalo virbais, kūjais ir net benzino kanistrais. Policininkams nebyliai pritariant, minia išlaužė geležinius vartus, kamerų duris ir visus tris išvilko laukan. Kažkas iš liudytojų ar policininkų sušuko, kad jauniausiasis, šešiolikmetis batų valytojas Džeimsas Kameronas nusikaltime nedalyvavęs, todėl jį paleido. Na o porą metų vyresni jo draugai Tomas Šipas ir Abrahamas Smitas po minutės jau suposi pakarti ant klevo šakos...
Susidorodavo net su valdininkais
Po daugelio metų, 1988-aisiais, įsteigęs Juodaodžių holokausto muziejų Dž. Kameronas prisipažino, jog jo draugai nebuvo nepelnytai nubausti. Kai jie visi trys nutarė ką nors apiplėšti, T. Šipas Džeimsui padavė revolverį ir pasiuntė prie automobilio. Tačiau pamatęs, kad mašinoje sėdi jo geras pažįstamas K. Diteris, Dž. Kameronas metė ginklą ir tekinas pasileido namo. Bebėgdamas jis išgirdo šūvių aidą...
JAV spauda, nušviesdama 1930-ųjų rugpjūčio 7-osios įvykius Marione, juos pavadino klasikiniu Linčo teismo pavyzdžiu.
Minios ar grupės žmonių savavališkas susidorojimo aktas Linčo vardą gavo nuo Čarlo Linčo (1736–1796), vadovavusio amerikiečių, kovojusių su anglais, būriui.
Tačiau tada, XVIII amžiuje, atsirado tik pats pavadinimas. Minios savivalė žinoma nuo pačių seniausiųjų laikų, kol valstybės, jų teisėsauga būdavo dar silpnos, o įstatymai – netobuli, šališki.
Įsiutusi minia viduramžių Europoje be gailesčio linčiuodavo nusikaltėlius, apgavikus, apsišaukėlius, burtininkus. 1672 metų rugpjūtį Hagoje (Olandija) minia nulinčiavo ir tiesiog išmėsinėjo vieną aukščiausių šalies valdininkų Johaną de Vitą su broliu Kornelijumi. Dabar jiems pastatytas paminklas.
Nulinčiuotųjų būta ir Lietuvoje
Baltaodžiai JAV piliečiai iki 1950-ųjų nulinčiavo dešimtis tūkstančių negrų, drįsusių nepaklusti rasinei segregacijai.
Po Antrojo pasaulinio karo vokiečius linčiavo minios Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje, kitose prieš tai nacių okupuotose ir terorizuotose šalyse.
1945 metų pavasarį į Šveicariją sprunkantį Italijos fašistinį diktatorių Benitą Musolinį pagavo italų 52-osios Garibaldžio brigados partizanai. Surengę greitą minios teismą, kariai diktatorių nulinčiavo – nušovė kaip šunį ir, kartu su meiluže, pakabino degalinėje už kojų minios apžiūrai.
Vieną kitą Linčo teismą žino ir Lietuvos istorija. Išlikęs XVIII amžiuje grafo Tiškevičiaus dvaro valdytojo laiškas, kurio autorius gyrėsi, kaip įsiutusios minios padedamas sudeginęs 6 burtininkes.
Tačiau lietuviai – ramūs žmonės. Bene vienintelis žinomas (ir gėdingas) tikras Linčo teismas buvo surengtas 1941-ųjų birželio 27-ąją – Kauno „Lietūkio“ garaže būrys vyrų basliais uždaužė pusšimtį žydų. Tačiau tada mūsų šalį jau buvo okupavę antisemitai vokiečių naciai, minioje buvo daug jų karių, be kurių šis gėdingas Linčo teismas tikrai nebūtų įvykęs.
Pyktis – blogas patarėjas
Štai mažos grupelės mūsų tautiečių iki šiol kartkartėmis ką nors nulinčiuoja. Linčo teismas labiausiai patinka primityvioms, kvailoms asmenybėms, o jeigu dar tai nepilnamečiai...
1999 rugpjūtį trys nepilnametės iš Naujosios Akmenės “Saulėtekio” vidurinės mokyklos – Rasa D. (tuomet 17 m.), jos sesuo Vaida D. (13 m.) bei Aurelija Š. (17 m.) – nutarė atkeršyti tos pačios mokyklos 14 metų aštuntokei Kristinai K. Trijulė mat buvo supykusi už apkalbas, kad esą viena jų – nėščia.
Taigi Kristiną jos atsiviliojo į sodo namelį. Tiesa, minios čia nebuvo, užtai Linčo teismas vyko pagal visas gatvės taisykles. Aprėkusios Kristiną, visos trys ją sumušė. Bekumščiuodamos septyniolikmetės įnirto, todėl aštuntokę pasmaugė, o slėpdamos kūną, jį įmetė į kito sklypo apleistą šulinį. Abi žudikės gavo 10 metų bausmes – jas dabar jau atlikusios.
Kita Linčo teismo priežastis – nepasitikėjimas teisėsauga. Prieš porą metų pasigedęs kieme žąsies, Pakruojo rajono ūkininkas išsiaiškino, kad paukštį naktį pavogė jo prasigėrusi kaimynė. Ji kone kas naktį vogdavo iš kone viso kaimo sodybų, daržų, o policija, kad ir kiek žmonės prašė, nubausti ilgapirštės negalėjo dėl įstatymų švelnumo.
Netekęs kantrybės ūkininkas pasiėmė neužtaisytą medžioklinį šautuvą. Pagavęs vagilę, ją privertė keliais ropoti per kaimą ir garsiai atgailaujant atsiprašyti apvogtųjų.
Vendeta – kraujo kerštas
Pernai Joniškio rajone vienas iškrypėlis nepilnametį moksleivį įtraukė į labai negražų nusikaltimą – surišęs savo sugyventinę vyras davė išžaginti ir savo jaunajam draugui, pasismagino ir pats. Už tai pasipiktinęs kaimas iškrypėliui surengė Linčo teismą – numovę kelnes žmonės žabu nuplakė per lytinius organus.
Tačiau ar teisėjo J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymą galima vadinti Linčo teismu? Greičiausiai ne, nes Linčo teismui būdinga, kad su nusikaltėliu susidoroja įsiutusi minia, būrys ar bent būrelis žmonių. Tad gal dvi minėtas žmogžudystes derėtų vadinti kraujo kerštu – vendeta?
Šiuo iš lotynų kalbos kildinamu itališku žodžiu vadinamas kraujo kerštas iki šiol gajus Pietų šalyse, kur gyvena karšto temperamento tautos, o teisėsauga – silpnesnė. Vendetos keršto aktai Europoje iki šiol vykdomi Kaukazo regione, Korsikos saloje (Prancūzija), Italijos saloje Sicilijoje ir Kampanijos, Kalabrijos, Apulijos regionuose, Graikijos saloje Kretoje. Na o Albanijoje vendetoje iki šiol dalyvauja per pusė tūkstančio šeimų – ten apie 20 000 vyrų ir jaunuolių kasdien persekiojami, saugosi, kad nebūtų nužudyti.
Skerdynės per meilės dieną
Kai kurios Rytų šalių bendruomenės, pavyzdžiui, Afganistano puštūnai, net neįsivaizduoja kitokios teisingumo sistemos nei vendeta – „Mūsiškį sumušė, apvogė, nužudė? Eime, duosim mušeikoms į kaulus, apiplėšim vagis, nudėsim žudiką!“
Vendetai būdinga, kad kerštauja giminės, bendruomenės, klanai. Anglijoje Lankasterių giminė, iškėlusi vėliavą su raudona rože, kariavo su Jorkais, kurių simbolis buvo baltoji rožė. Pliekėsi nuo 1455 metų iki pat 1487-ųjų.
Legendinio Čikagos gangsterio Alo Kaponės gauja 1925–1930 metais vykdė kruviną vendetą prieš konkuruojančias gaujas. Vendetos kulminacija buvo gangsterių gaujos sušaudymas sandėliuose per Meilės – Šv. Valentino – dieną, 1929 metų vasario 14-ąją. Ši scena pavaizduota garsiajame kino filme „Džiaze vien merginos“.
Tarp nusikaltėlių vendeta vyksta kone nuolat. 1981–1983 metais vendetą vykdė Sicilijos mafijos klanai, o 2004–2005 metais – Neapolio gaujos.
Kalčiausias pareigūnų neveiklumas
O pas mus? Lietuvoje vendeta irgi ne kartą yra vykusi. Kai pranešama apie nusikaltėlių susišaudymus didmiesčių gatvėse – tai ir būna pati tikriausia lietuviška vendeta.
Tačiau išpuolį prieš J. Furmanavičių ir V. Naruševičienę, tikėtina, surengė ne giminė, ne klanas ar nusikaltėlių gauja. Greičiausiai tai – vieno žmogaus, Drąsiaus Kedžio, surengtas kerštas. Į kampą įvaryto, nevilties apimto žmogaus kerštas pedofilams, įtakingiems jų užtarėjams, miegančiai ir neveiksniai Lietuvos teisėsaugai.
Suvokęs, kad policija nepadės, 1996-ųjų gruodžio 24-ąją panevėžietis verslininkas Rimas Okuličius savo kavinėje „Svainija“ nušovė 4 jį reketavusius Panevėžio banditus, dar 3 sunkiai sužeidė.
Nešę meškučius prie prokuratūros žmonės piktinosi, kad istorija kartojasi, o D. Kedys, girdi, esąs naujasis R. Okuličius, ėmęsis desperatiškų veiksmų, nes civilizuotomis priemonėmis teisėsaugos neprisišaukęs...
Sigitas Stasaitis
