Kaip jau tikriausiai supratote, mano keturmetė dukra – tikrai kietas riešutėlis. Galite kartoti, kiek norite, kad tai prastas tėvų elgesys, blogos auklėjimo manieros ar dar bala žino, kas, tačiau mano dukros elgesio tai nepakeis – ji yra sunkus vaikas.
Nuo mažumės vos tik kažko negavusi klyks, verks, kris ant grindų, raitysis. Aš nesuskaičiuočiau, kiek kartų prie mūsų parduotuvėje yra priėjusios vyresnio amžiaus moterys, o kartais net ir vyrai. Visi jie sutartinai bando ją „įbauginti“ sakydami, kad oi kaip „negražu, pasiimsiu šią mergaitę“.
Aš net nepradėsiu pasakoti, kad šie pasenę sovietiniai būdai jau seniai nebeveikia, tačiau vakar parduotuvėje išgirsta replika mane pritrenkė kur kas labiau.
Įskaudino išgirsta replika
Eilinį kartą mano dukra iškėlė isteriją. Stoviu aš visa išraudusi iš gėdos, jaučiu, kaip iš tos gėdos mano širdis permušinėja du kartus greičiau.
Staiga prieina vyresnio amžiaus moteris ir rėžia man moralą, kokia aš niekam tikusi motina, kaip aš nesugebu išauklėti savo dukros, juk ji viešoje vietoje, o klykia kaip skerdžiama. Ji sakė, kad iš tokių kaip aš, turėtų būti atimti vaikai.
Mane šie žodžiai sudraskė į skutelius... Mielos moterys, nejaugi taip padedame viena kitai? Gal jūs prieikite, paklauskite, gal galite kažkaip padėti? Bet vadinti mane prasta mama, grasinti, kad iš manęs turėtų būti atimti vaikai? Aš grįžau namo apsiverkusi, o širdis plyšta dar ir dabar... Tad štai taip, mieli lietuviai, mes palaikome vieni kitus... Šlykštu ir žema...“, – rašo skaitytoja Sonata.
Ugdymo centro „Upės teka“ vaikų psichologė Akvilė Zdanė nuramino, kad toks vaikų elgesys neturėtų kelti nerimo tėvams, ir pasidalijo patarimais, kaip elgtis nepatogiose situacijose.
„Tokios situacijos turi vykti, jos labai natūralios, atitinka visus raidos etapus ir taip turi būti. Nėra įmanoma visiškai šimtu procentų to išvengti. Tiesiog yra vaikų, kurie taip nesielgia ir yra vaikų, kurie bando tokiu būdu išreikšti savo emocijas ir poreikius“, – ramino psichologė.
Aplinkiniai turi nereaguoti
Viena iš svarbiausių dalių tokiose situacijose yra aplinkiniams nereaguoti į situaciją. Anot Akvilės, tėvus labiausiai erzina nepažįstamieji, kurie siūlo savo pagalbą.
„Tokioje situacijoje, visų pirma, aplinkiniai suaugusieji turėtų nereaguoti, nespoksoti, nebandyti eiti gelbėti tų tėvų, kuriems nutiko ši emocijų nesuvaldymo situacija.
Svarbiausia, kuo labai dažnai tėvai dalinasi, kad juos erzina, kai žmonės prieina ir siūlo nuvesti, paimti vaiką. Kiti dažnai sako vaikui: „Va, žiūrėk, aš tave paimsiu, jei tu čia taip bjauriai elgiesi“. Niekam kitam aplinkui nereiktų reaguoti. Na, nebent šyptelėti, norint parodyti tėvams, kad jiems perduodama stiprybė tvarkantis su situacija“, – paaiškino Akvilė.
Svarbiausia – nusiraminti
Pokalbio metu vaikų psichologė pasidalijo ir keliais patarimais su tėvais, kurie pakliūva į tokias nemalonias situacijas.
„Tėvams, pirmiausia, reiktų bandyti susidoroti su tuo, kas vyksta jų viduje. Kai vaikas klykia, tuomet yra labai nepatogu, itin nemaloni situacija. Atrodo, kad visi žmonės spokso, tai svarbu pirmiau kelis kartus įkvėpti ir iškvėpti patiems ar pačioms, pažiūrėti, kaip čia dabar jaučiasi, nusiraminti. Tuomet pamėginti nuraminti vaiką ir tik tada daryti sprendimus. Jeigu viduje yra emocinių resursų, tai reiktų išlaukti, mėginti vaiką nuraminti“, – patarė Akvilė.
Visgi, kartais tėvams sunku nusiraminti. Tokiais atvejais psichologė patarė kartu su vaiku nueiti į ramesnę vietą: „Jeigu emocinių resursų nėra, žmogus mato, kad ims kelti balsą ant vaiko, tai reiktų atžalą susirinkti ir išsinešti iš parduotuvės į ramesnę vietą, kurioje mama ir tėtis galės jaustis ramiau, o ir vaikas nurims.“
Ateityje gali padėti pokalbis
Vaikų psichologė pasakoja, kad svarbu tokias situacijas traktuoti kaip krizinius momentus. Juos išgyvenus galima svarstyti, kaip reikėtų elgtis ateityje.
„Man, kaip psichologei, norėtųsi tėvus nuvesti prie to, kad tokios situacijos, kaip kritimas ant žemės parduotuvėje, klykimas viešoje vietoje turėtų būti traktuojamas kaip krizinis momentas. Pavyzdžiui, jeigu šiuo metu dega kėdė ar puodas, tai aš negalvoju apie tai, kad reiktų nusipirkti gesintuvą ar susitvarkyti virtuvę. Ne, tuomet iškart tvarkoma iškilusi situacija.
Tačiau ateityje galima pasiruošti tokioms situacijoms. Tad tas pokalbis su vaiku po stipresnės reakcijos gali būti naudingas, reikalingas. Bet, dažniausiai, mes suaugusieji suprantame, dėl ko tokios situacijos įvyksta. Vaikas, ko gero, kažko norėjo, negavo ir išreiškė nepasitenkinimą impulsyviu, instinktyviu būdu.
Prevenciškai reiktų vaiką supažindinti su jo emocijomis ir labai lėtai, nuosekliai parodyti, kaip su tomis emocijomis išbūti, kaip jas išreikšti. Vienas iš būdų, kritimas ant žemės, ilgainiui gali keistis tik į kritimą. Tada iš kritimo į kumštukų sugniaužimą, urzgimą. O galbūt dar po kelerių metų tai galės tapti labai nuostabiu, adaptyviu emocijų valdymo būdu, kvėpavimu, paburbėjimu“, – patarė vaikų psichologė.
