Rugpjūčio 1-ąją įsigalioja Savanoriškos veiklos įstatymas, pagal kurį bus sudarytos palankesnės sąlygos šios veiklos plėtrai bei išspręstos įvairios iki šiol praktikoje kylančios problemos, susijusios su savanoriškos veiklos organizavimu. Kartu įsigalios ir Savanoriškos veiklos išlaidų kompensavimo sąlygų ir tvarkos aprašas, todėl bus aiškesnė ir skaidresnė su savanoriška veikla susijusių išlaidų kompensavimo savanoriams tvarka.
Įstatyme įtvirtinti savanoriškos veiklos principai padės savanoriams, savanoriškos veiklos organizatoriams, organizacijų veiklą prižiūrinčioms institucijoms ir visuomenei vienodai suprasti savanoriškos veiklos tikslus, jos vykdymo sričių, organizatorių ir organizavimo formų įvairovę.
Įstatyme nustatyta, kad savanoriška veikla yra savanorio neatlygintinai vykdoma visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu. Savanoriška veikla atliekama laisva valia, neimant atlygio. Savanoriais gali būti tik vyresni kaip 14 metų Lietuvos piliečiai ir Lietuvoje teisėtai esantys užsieniečiai.
Taip pat numatyta, kad savanoriui kvalifikacija nėra būtina, bet atsižvelgiant į savanoriškos veiklos vykdymo sričių įvairovę ir specifiką nurodoma, kad savanoriškos veiklos organizatoriai ar atskiras veiklos sritis reglamentuojantys teisės aktai gali nustatyti specialios kvalifikacijos reikalavimus savanoriams (pvz., darbas su vaikais, neįgaliais asmenimis ir pan.).
Siekiant savanorišką veiklą atriboti nuo pelno siekiančios veiklos, įstatyme išvardinamas galimų savanoriškos veiklos organizatorių sąrašas. Jais gali būti Lietuvoje įregistruotos ne pelno organizacijos: labdaros ir paramos fondai, biudžetinės ir viešosios įstaigos, asociacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, tarptautinių visuomeninių organizacijų filialai ir atstovybės, politinės partijos, profesinės sąjungos ir kitos ne pelno siekiančios organizacijos.
Įstatyme taip pat įtvirtinta, kada savanoriškos veiklos organizatorius turi su savanoriu sudaryti rašytinę savanoriškos veiklos sutartį. Savanoriškos veiklos rašytinė sutartis turi būti sudaroma tuo atveju, kai numatoma savanoriui kompensuoti su savanoriška veikla susijusias išlaidas, ir tuomet, kai sudaryti sutartį pageidauja viena iš šalių.
Įstatyme numatytas baigtinis sąrašas pagrindinių su savanoriškos veiklos vykdymu susijusių išlaidų, kurias savanoriškos veiklos organizatorius gali kompensuoti savanoriui: kelionės, nakvynės, maitinimo, pašto, telefono išlaidos, taip pat mokymų, susijusių su savanorio parengimu numatytai veiklai atlikti, išlaidos.
Taip pat galima kompensuoti išlaidas savanoriškai veiklai atlikti reikalingoms priemonėms, specialiesiems drabužiams, savanoriškos veiklos sutarties galiojimo laikotarpiui tenkančias draudimo išlaidas bei kitas tarptautinėse savanoriškos veiklos programose nustatytas išlaidas. Visos kitos išlaidos savanoriui negali būti kompensuojamos.
