Vieną vasaros dieną nutariau nueiti pasideginti į Palangos pliažą. Vyras kaip tik tuo metu buvo išvažiavęs su reikalais į kitą miestą. Kadangi buvo savaitgalis, žmonių pliaže buvo tikrai nemažai, todėl nemenkai teko paeiti pajūriu, kol radau mažiau užimtą smėlio plotą.
Ramiai sau besideginau, kai netoli manęs atsigulė jauna mamytė su maždaug ketverių metų sūneliu.
Jau iš pat pradžių matėsi, kad mama bus „super“ mamytė. Išsitraukė telefoną, be perstojo kalbėjosi, vaikas malėsi palei svetimų žmonių galvas, o ji net pastabos savo sūnui nepasakė.
Galiausiai atėjo mano eilė. Jos sūnus pradėjo bėgioti aplink mano rankšluostį, jau gulėdama akyse pradėjau jausti smėlį, bet paskutinis lašas buvo, kai vaikas peršoko per mano kojas. Na, viskas, galvoju, to jau nebus.
Atsistojau ir mandagiai paklausiau jaunos mamytės, ar ji negalėtų sudrausminti savo vaiko.
O ji man tik atrėžė: „Jeigu mažiau vietos su savo užpakaliu užimtumėte, gal ir vaikui atsirastų vietos pažaisti“.
Viskas, nebeatlaikiau, susirinkau daiktus ir išbėgau iš pliažo su ašaromis akyse. Šitaip įskaudinta ir pažeminta nebuvau ilgą laiką. Ką aš jai pasakiau? Tik mandagiai paprašiau sudrausminti savo vaiką... Į Palangą, manau, daugiau niekada negrįšiu, per daug nemalonūs prisiminimai...
O kaip iš tikrųjų turėjau elgtis tokioje situacijoje?
Autorius: skaitytoja Ilona
